Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Vaidotas

Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačioje Lietuvoje išėjo Simono Stanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėlto reikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien iš Veliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais. Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairių profesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, Adolfas Sabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, Augustas Robertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jau pasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.

Dainuojamoji tautosaka
Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypač klestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo gyvenimą giliai siejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvo labai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikoje atsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomis jie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainų ryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisant entuziastų, kaupiančių mūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta.

Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai, vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to, jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai ( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiški palyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrė moterys.

Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.

Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas ji sklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūrinių galime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangi dainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tad viena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuvių liaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.

Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo ir savotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo.

Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius, etnografiją. Lietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yra santūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.

Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labai netiesiogiai, o užuominom, per detales.

Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Juk viena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita- išlydint brolį į karą, trečia- ištekant… Tad lietuvių liaudies dainos, pagal tai, kaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos į temines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P. 154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas:

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->