Studijoms.lt

Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačioje Lietuvoje išėjo Simono Stanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėlto reikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien iš Veliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais. Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairių profesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, Adolfas Sabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, Augustas Robertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jau pasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.

Dainuojamoji tautosaka
Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypač klestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo gyvenimą giliai siejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvo labai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikoje atsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomis jie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainų ryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisant entuziastų, kaupiančių mūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta.

Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai, vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to, jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai ( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiški palyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrė moterys.

Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.

Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas ji sklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūrinių galime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangi dainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tad viena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuvių liaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.

Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo ir savotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo.

Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius, etnografiją. Lietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yra santūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.

Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labai netiesiogiai, o užuominom, per detales.

Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Juk viena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita- išlydint brolį į karą, trečia- ištekant… Tad lietuvių liaudies dainos, pagal tai, kaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos į temines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P. 154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas:
1. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.
2. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.
3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Prie išvardintų grupių dar priskiriamos žaidimų, šokių, vaišių dainos ir talalinės.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiąją dalį lietuvių liaudies dainų. Pagal temines grupes jas dar būtų galima išskirstyti į jaunimo, vestuvių, vaikų, meilės, krikštynų ir kt. dainas. Vestuvių dainos- pačios gražiausios, turtingiausios ir įvairiausios lietuvių dainuojamoje tautosakoje. Jos giliai susijusios su senosiomis vestuvėmis. Kiekvienai ceremonijos daliai buvo skirtas tam tikras dainų žanras. Vestuvinėse dainose atsispindi švelnūs santykiai tarp šeimos narių, žmonos ištikimybė, nuotakos pagarba namiškiams. Nemažai yra vestuvėms skirtų jumoristinių dainų. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo atliekamos ir sutartinės.

Būdingiausi vestuvinių dainų bruožai- hiperbolizmas, komizmas ir emocionalumas.

Kasmetinių darbų ir papročių dainos susijusios su metų laikais. Kasmet žmonės eidavo pjauti šieno, javų, rauti linų, grikių. Tad juos lydėdavo šienapjūtės, javapjūtės, rugiapjūtės ir kt. dainos. Šalia kalendorinių darbo dainos yra laikomos seniausiomis iš lietuvių dainuojamosios tautosakos. Paprastai tokių dainų tik pradžia skirta darbui. Likusioje dalyje ryškėja lyrizmas, dainininko svajonės, troškimai. Skiriamos dvi pagrindinės darbo dainų grupės- namų ir lauko darbų.

Kalendorinės šventės- svarbi kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Tai proga džiaugtis, linksmintis. Tad šventes dažniausiai lydėdavo ir dainos- Kalėdų, Joninių, Užgavėnių ir kt. Šiose dainose ypač išsiskiria švenčių simboliai.

Pvz. Joninių dainoms būdingi gamtos, šviesos motyvai. Labai įdomios yra advento dainos. Jos turtingos specifiniais priedainiais, tokiais kaip aleliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta ir pan.:

Žaliam sode obelėlė, Tai ji gražiai žydėjo,
Aleliuma rūta, obelėlė. Aleliuma rūta, žydėjo.

Kalendorinių apeigų dainos ypatingos tuo, kad atsirado dar tada, kai žmonės išpažino pagoniškąjį tikėjimą, taigi jose ryškiausia įvairūs pagoniški kultai. Tai išskirtinis šių dainų bruožas.

Visuomeninių dainų grupei priskiriamos karo, sukilimų, tremties ir kitos istorinės dainos. Gausiausia sukurta karo dainų. Kaip ir kitose lietuvių liaudies dainose karo dainų tekstuose gausu deminutyvų, kovų vaizdai supoetinti. Kadangi dažniausiai tokias dainas, laukdamos grįžtančių sūnų, vyrų, brolių, kūrė moterys, tiesiogiai apie karą šiuose kūriniuose neužsimenama:

Devynios kulkos Kur galva krito-
Pro šalį lėkė, Rožė išdygo,
O ta dešimta Kur kraujas tiško-
Brolelį kirto. Žemčiūgai blizga.

Juose svarbiausia laukimas, tarpusavio santykiai, jausmų išsakymas. Karo dainos yra labai nekonkrečios, jas galima pritaikyti įvairiems asmenims.

Vis dėlto šios dainos ir svarbus istorijos šaltinis. Žinomos karo dainų melodijos šiek tiek skiriasi nuo, sakykim, darbo dainų melodijų. Jos čia labiau išplėtotos, ilgesnės. Laikui bėgant dauguma lietuvių kovų dainų virto karo baladėmis.

Lietuvių liaudies dainuojamajai tautosakai priskiriamos ir raudos.

Dažniausiai buvo raudama per laidotuves, taip pat ir per vestuves, ištikus kokiai nors nelaimei ir pan. Ypatingas raudos bruožas- lankstumas. Jos tekstas nuolat kinta priklausomai nuo situacijos. Viena iš svarbiausių laidotuvių raudų ypatybių- velionio idealizacija. Juk sakoma, kad apie mirusį arba gerai, arba nieko. Taigi raudose, pasitelkiant įvairius įvaizdžius, jis poetizuojamas. Taip pat raudose gali būti vardijami velionio darbai, jis raginamas grįžti į kasdieninį gyvenimą, skaudžiai išgyvenama jo netektis:

Ai Dievuliukai mana, kur aš pasdėsiu be draugela!
Ai Dievuliukai mana, ku aš dirbsiu be ja!
Tai linksma buva! Vagi vis aš pasiradavadavau su juo. Ajajajai.

Šioje dainuojamosios tautosakos rūšyje žmogaus išgyvenimai paprastai išsilieja realiais vaizdais, bet dažnai peržengia tikrovės ribą. Vestuvinės raudos dar vadinamos virkavimais. Tai būdavo merginos atsisveikinimas su rūtų darželiu, tėvų namais, mergyste. Raudoms būdinga melodijos slinktis žemyn, laisva ritmo tėkmė, dūsavimo intonacija. Kaip ir dauguma lietuvių liaudies tradicijų, raudos paprotys baigia išnykti. Kai kur Dzūkijoje jis dar gyvas.

Lietuvių skirstymas į aukštaičius, dzūkus , suvalkiečius bei žemaičius susijęs ir su liaudies dainomis. Galima teigti, kad kiekvienos etnografinės grupės ne tik papročiai, apranga, bet ir dainos skiriasi.

Aukštaičių dainos yra dvejopos- įprastos, dvibalsės bei tribalsės ir sutartinės. Mokslininkai mano, kad sutartinės atsirado dar akmens amžiuje.

Tai labai savitas, kituose Europos kraštuose nežinomas dainų žanras.

Sutartinės daugiausia šiaurės rytų aukštaičių liaudies dainos. Joms būdinga polifoninis balsų vedimas, sinkopuoti ritmai, sekundinis balsų derinimas, dažnai kartojami priedainiai, aštrus skambesys. Melodijos gan trumpos, siauros apimties. Sutartinės yra skirstomos į dvejines, trejines ir keturines. Dvejinės atliekamos dviejų dainininkų arba grupių, abu balsai dainuoja skirtingas melodijas, bet dažniausiai tais pačiais žodžiais.

Sutartinės paprastai būdavo atliekamos per šventes, sueigas, dirbant įvairius darbus ar ilsintis. Panašiai atliekamos ir trejinės bei keturinės.

Daugiabalsės aukštaičių dainos- gyvos, tyros, turi daugiausia priedainių.

Dzūkai, kaip ir rytų aukštaičiai- dainingiausi lietuviai. Vis dėlto jų dainuojamoji tautosaka ryškiai skiriasi nuo aukštaičių. Pietryčių Lietuvos dalyje ilgiausiai išlaikytos senovinės tradicijos, papročiai, tad ilgai neužmirštos ir liaudies dainos. Dzūkų etnografinė grupė turi itin specifinių dainų žanrų. Tai jau minėtos raudos, Kalėdų, advento dainos.

Vienbalsės dzūkų dainos ypač pasižymi savo turtinga melodika. Jos yra labai jausmingos, gražios, dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas sukuria laisvo pasakojimo įspūdį. Galbūt dėl tokių dainų šis kraštas dar pramintas Dainava.

Vakarų aukštaičių, paprastai vadinami suvalkiečiais, dainos yra daugiabalsės, bet balsai derinami laisviau, negu aikštaičių daugiabalsėse dainose. Vienbalsės suvalkiečių dainos- grakščios, giedros, tyros. Vakarų aukštaičių dainuojamoje tautosakoje matomas panašumas su kitų sričių liaudies dainomis. Greičiausiai taip atsitiko dėl glaudžių ryšių su artimomis etnografinėmis grupėmis.

Kaip ir aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik pastarųjų jos yra šiek tiek švelnesnės, dainingesnės, paryškinama aukščiausioji nata.

Žemaičių dainų repertuaras yra kur kas skurdesnis nei kitų etnografinių sričių. Didžiąją dalį jų dainuojamosios tautosakos sudaro vėlesnės kilmės dainos. Ryškus žemaičių liaudies dainų bruožas- komizmas. Palyginus aukštaičių ir žemaičių dainuojamąją tautosaką matome, jog rytų lietuvių dainos yra gerokai turtingesnės, grakštesnės.

Lietuvių liaudies dainos atspindi mūsų tautos istoriją, būtį ir yra vertingas informacijos šaltinis mokslininkams. Daug įvairių iškilių žmonių prisidėjo jas renkant ir išsaugant. Lietuvių dainuojamoje tautosakoje vyrauja panaši tematika, bet skirtingi jos raiškos būdai, priklausomai nuo etnografinio regiono. Lietuvių liaudies dainos yra nacionalinis turtas, kurį reikėtų ne tik kaupti bei saugoti, bet ir pasistengti, kad jos gyvuotų toliau.

Naudotos literatūros sąrašas:

Gaudrimas J., Jasinskas K., Tauragis A. Muzika IX- XI klasei. 1974. P. 96.

Sauka L. Lietuvių tautosaka. 1998. P. 149- 249.

Aleksynas K., Puteikienė Z. Lietuvių tautosakos chrestomatija IX klasei.

1984. P. 16. Umbrasienė V. Muzikos literatūra. 1989. P. 10- 11.