Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Liaudies dainos

Autorius: Domantas

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės ir kita.

Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmieji spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos: „Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo močiutei“.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825 metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyje lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos ir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo surinktų dainų pateikė 30 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikė neatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijų rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas.

Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J. Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t., 1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas (1900).

Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t., 1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas.

XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonių.

Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.

Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“ (1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z. Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis remiasi ankstesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga, kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuvių tautosakos rankraštine.
Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį surinko įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai ne vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų dėka šiandien ir įmanoma tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą.

Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai, kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiai nykstančią lietuvių liaudies dainas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->