Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Liaudies dainos

Autorius: Domantas

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės ir kita.

Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmieji spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos: „Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo močiutei“.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825 metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyje lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos ir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo surinktų dainų pateikė 30 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikė neatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijų rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainų tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas.

Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J. Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t., 1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas (1900).

Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t., 1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas.

XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonių.

Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.

Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“ (1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z. Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis remiasi ankstesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga, kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuvių tautosakos rankraštine.
Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį surinko įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai ne vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų dėka šiandien ir įmanoma tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą.

Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai, kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiai nykstančią lietuvių liaudies dainas.

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes – vaišių, šokant – šokių dainos ir t.t.

Tiesa, ne visos dainos atitinkamoms progoms skirtos. Dainuojama ir šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims bebruzdant po namus.

Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos.

Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į trys grupes: 1.Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2.Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jų sąsają su metų laikais. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linaraučio, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos.

Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.

Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai.

Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t.y. dainomis, apipintomis priedainiais valio valio ir pan. Valiavimais išsiverždavo iš jaunų krūtinių vyrų darbo ūpas, išgyvenimai žalių laukų platybėje. Valiavimai – tarsi himnas žmogaus darbui ir gamtai. Valiavimų skaidrus polėkis susipina su humoristinėmis gaidomis.

Per šienapjūtę skambėdavo dainos ir be minėto priedainio. Vienose iš jų liečiama karo tema, nugailimas kariu ar rekrūtu tapęs šienpjovys („Oi daugel daugel mūsų brolelių“, „Augin tėvas du sūnelius“), kitose girdėti bajorų nuskriaustos seselės skundas, našlaitės išgyvenimai. Apskritai dažni dramatiški, tragiški motyvai, galimas dalykas, yra senų šienavimo apeigų tolimi atgarsiai. Bet pačios dainos – tai ne mintinis augmenijos mirties apdainavimas, jos – žemiškos, tai įvairių žmogaus išgyvenimų įkūnijimas.

Šienapjūtės dainos yra paplitę šiaurinėje Lietuvos dalyje, tuo tarpu rugiapjūtės dainos – pietinėje ir pietrytinėje dalyje, t.y tarp rytinių ir pietinių dzūkų. Rugiapjūtės dainas dainuodavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Balsas, rodos, pakildavo iki pat padangės, nusklisdavo per visus rėžius iki miško, vėl sugrįždavo aidų aidais. O pačios melodijos dažnai ne tiek iškilmingos, kiek didžios sopės, nuovargio ir kančios kupinos. Bet rugiapjūtės dainų tematika, pasakytume, moteriška.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausiąją lietuvių dainų dalį. Šias dainas skirstome pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Išskiriamos vaikų, jaunimo, meilės, piršlybų, vestuvių, krikštynų šeimos ir kt. dainos. Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnes grupeles. Vaikų dainose išsiskiria lopšinės, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai. Šeimos dainas sudaro dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną, marčią, našlaičius ir kt.

Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labai įvairios. Gausiausios iš jų – karo dainos. Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skiriant, – XVIII amžius. Meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos.

Seniausios lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Nuožmūs Lietuvos puldinėjimai ypač suaktyvėjo XIII a. pabaigoje.

Kario mirties išaukštinimas daina buvo labai reikšmingas dalykas senųjų lietuvių kovoje prieš kryžiuočius. Tai – dvasinė atrama, padėjusi narsiai kautis, net suvokiant, kad teks žūti.

Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose. Populiariausios dainos, apdainuojančios kario mirtį dainoje „Anoj pusėj Nemunėlio“ (487 variantai) sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Aušta aušrelė“ (836 variantai), žirgui parnešus brolio mandierėlę (drabužius), sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje :Per tiltą jojau“ (804 variantai) prie žuvusiojo atskris gedėti gegutės: motina, sesuo ir žmona.

Tad lietuvių dainininkai, šiaip vengiantys vaizduoti žiauriausią gyvenimo beprasmę – mirtį – dainose, šio žanro kūriniais pasirodė dideli menininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šydu įamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą.

Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio protesto, sukilimų, tautinio sąjūdžio, revoliucijų, partizanų kovų, tremties, emigracijos ir kitos dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galima vadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykių vietas, veikėjus. Tačiau istorinis konkretumas laikui bėgant blėsta, lieka bendrybės. Kitos ir buvo sukurtos išreikšti apibendrintam turiniui. Todėl kai kurias visuomenės gyvenimo dainas, ryškiai nesusietas su konkrečiu laikotarpiu, sunku pavadinti istorijos dainomis.

Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių ir šokių dainos.

Vaišinamasi, linksminasi darbą baigus, per kasmetines ir asmens bei šeimos šventes, kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė. Dainų apie gamtą taip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų. Be to, paskutiniaisiais amžiais, veikiant individualiajai poezijai, ėmė atsirasti grynai gamtinės lyrikos.

Vertingiausią, labai menišką lietuvių dainų tradicinio – klasikinio žanro stiliaus kūriniai. Jie vientisi ir turiniu, ir raiška.

Lietuvių dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia „balanos gadynės“ kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių, žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo. Jos alsuoja pastovia namų, šeimos gyvenimo tvirtybe, vaikų niekdžiūgavimais ir našlaitės, kario nedalia. Dainų pasaulis, J.V. Gėtės žodžiais tariant, „trečiasis pasaulis“, kuriamas iš realybės įspūdžių ir idealių paskatų, yra pakylėtas, kiek idiliškas, kai apdainuojama žavi jaunystė, gražus darbas, taurūs santykiai šeimoje. Jis ir liūdesio kupinas, kai prislegia socialinė neteisybė, skaudi netektis.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimu), kitos – laisvesnės.

Vyrauja lyriniai pasakojimai bei aprašymai, supinti su dialogais ir monologais. Grynas lyrinis kreipimasis; išpažinties forma retesnė.

Lietuvių dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Perteikiant vidinius išgyvenimus, ypač svarbi simbolika. Lietuvių dainos mirgėte mirga „lelijėlėmis“, „liepelėmis“, “dobilėliais“, „mėtelėmis“, „ąžuolėliais“ ir kt. Simboliniais gamtos įvaizdžiais poetizuojami dainų veikėjai. Jų jausmai tampa ne tik grožio šviesos nutvieksti, bet ir galią, iki galo nesuprastą reikšmę turintys.

Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo, dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų – mažybinių ir maloninių žodžių. Dainų kalba daininga, daug pakartojimų. Eilutės, posmai grakštūs, lengvi, krištolinio skambėjimo. Garsinė organizacija neįkyri, būdingi demminutyviniai nenuoseklūs rimai ir kiti sąskambiai. Kai kuriose dainose svarbią jausminę, prasminę ir kompozicinę paskirtį turi priedainiai.

Tokie yra bendri lietuvių liaudies dainų stilius bruožai. Kai kurių žanrų, grupių dainos, kaip matysime iš tolesnės apžvalgos, turi ir specifinių bruožų.

Aukštaičiai – dainingi žmonės, gal todėl čia pat suvešėjo ir profesionali lietuvių lyrika.

Aukštaičiai dainų – du klodai. Vienas – nepakartojamas, pelnęs Lietuvai pasaulinę šlovę, bet visai baigiąs išnykti. Tai – -sutartinės, dar vadinamos giesmėmis. Jos savo ištakomis ataidėjusios iš sunkiai beįsivaizduojamos laiko tolybės, labai savitos. Stebina mus savo originalia senų priedainių poezija, disonansiais1 supinta polifonija2, dažnais sinkopiniais3 ritmais, jas lydinčių šokių paprastumu, reto tembro vamzdelių, ragų trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.
1Disonansas – nesiderinančių muzikos garsų skambesys.
2Polifonija – daugiabalsė muzika; vienalaikis savarankiškų melodijų jungimas ir plėtojimas.
3Sinkopė – muzikinio kirčio perkėlimas i silpnąją takto dalį.

Stebina ir didelio susiklausymo reikalaujančiais dainavimo būdais, ir „pakaitiniu: kartojimu: kūrybingasis veda, pasyvesni – atitaria. Lakoniška, išoriška, bet kartu sielos gilumas užgriebianti poezija.

Kitas klodas – daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamos dėl svaiginančiai aukštai, padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balso melodijos, kuriai galingai ir stipriai, protarpiais nustelbdami viršutinį, pritaria žemesnio tembro balsai. Ypač veikia vytų traukiamos dainos.

Dainingiausia Lietuvos dalis – Dzūkija, ne be reikalo dar vadinama Dainavos kraštu. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamoji tautosaka – įvairiausios raudos. Ši etnografinė sritis išsiskiria ir savitais dainų žanrais. Tik čia pasitaiko retų, iškilmingų, fantastikos apgaubtų advento, Kalėdų dainų. Čia buvo pagrindinis rugiapjūtės dainų aruodas.

Suvalkiečių dainų yra daugiausiai daugiabalsės, tik jų melodijose žymu ir vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos artimos dzūkų, kitos – žemaičių dainoms.

Uždari, lėti, mažakalbiai – tiks žemaičių paveikslas atsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kur daugiausia veikia šio krašto vyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių sričių.

Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės ir vėlesniais sunkmečiais – tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjus naujajam tautiniam atgimimui.

Išskirtinę reikšmę lietuvių liaudies daina turėjo individualiajai poezijai. Praėjusiame šimtmetyje neatsijusiems nuo tradicinės kaimo kultūros poetams liaudies daina buvo pirmoji poetinė mokykla. XXa. Daina tapo poezijos meniškumo viršūnė, originalios tautinės raiškos pagrindu, tautos būdo, dvasingumo, pažinimo raktu. Svarbi ji profesionalios lietuvių muzikos raidai. Galima tvirtinti, kad be liaudies dainos profesionalus lietuvių menas nebūtų pasiekęs daugelio laimėjimų.

Naudotos literatūros sąrašas
1.Sauka L. „Lietuvių tautosaka“ Kaunas 1989

2.Miškinis M. „Lietuvių literatūra“ Kaunas 1990

3.Burkšaitienė L. ir Krištopaitė D. „Aukštaičių melodijos“ Vilnius 1990

Rašykite komentarą

-->