Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Liaudies dainos (Lietuvių liaudies)

Autorius: Giedrė

Lietuva maža, o joje tiek kalbos tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net nesusišneka su kito krašto žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančių žmonių šneka labiau skiriasi, negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių papročius, net tam tikrus jų būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Greta kalbos ypatumų, kiekvieno Lietuvos krašto savitumas taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu ryškiausiai išsiskiria dzūkų, šiaurės rytų aukštaičių bei žemaičių dainos.

Dzūkija – pietryčių Lietuvos dalis. Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta: jos kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu, – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, kalėdinių, Jurginių, sūpuoklinių dainų, raudų. Pagal senumą dzūkų dainoms gali prilygti tik aukštaičių sutartinės.

Senosios dzūkų dainos – vienbalsės, minorinės, dažniausiai dainuojamos solo, tarytum pačiam sau. Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia kai kurių posmelių žodžius įvairiomis garsų figūromis, muzikų melizmomis vadinamomis. Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų.

Mėgsta dzūkai dainuoti ir būriu, tačiau vis tiek dainuoja vienu balsu tas pačias minorines dainas. Be abejo, kolektyvinis dainavimas varžo atlikėjų laisvę, melodijos supaprastėja, taip dainuojant ne visuomet pavyksta išsaugoti savitą dzūkų dainavimo stilių ir originalumą.

Pastaraisiais metais dzūkai uždainuoja kartais dviem balsais, bet tai jau ne dzūkų, o aukštaičių ar žemaičių įtaką arba tai perimta iš profesionaliosios muzikos įtakoje jau nuo šio šimtmečio pradžios suklestėjusio vadinamojo bendro lietuviško daugiabalsio dainavimo bei giedojimo.

Dzūkų stilius iš esmės apima ir Suvalkiją, nors čia rečiau pasitaiko senųjų žanrų, ypač kalendorinių, žiemos, pavasario ciklo dainų. Mažiau čia ir darbo dainų. Lygumų krašte reikia dainuoti garsiau, plačiau, todėl čia išgirsi daugiau dvibalsių, mažorinių dainų. J. Čiurlionytė teigia, kad daugelis Užnemunės dvibalsių rugiapjūtės dainų virto mažorinėmis iš kažkada buvusių minorinių. Ankstyvą senųjų žanrų nykimą Suvalkijoje ji aiškina tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kad kur kas anksčiau iš apyvartos išėjo primityvūs darbo įrankiai.

Rašykite komentarą

-->