Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Dovilė

Daina – universalus lyrikos lopšys žmonijos meno raidoje. Dėl skirtingos – poetinės ir muzikinės – kalbos daina sudaro tik sąlyginę meninę vienumą. Abu meniniai vaizdai visad yra didžia dalimi savarankiški. Lietuvių istorijoje liaudies daina daug šimtmečių buvo visos tautos, o vėlyviausiais amžiais – pagrindinės jos dalies gyvenimo palydovė ir dvasinės kultūros įkūnytoja bei puoselėtoja.

Daina yra vienas iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų, vaizduojančių elnius, šokių jau būta paleolito epochoje. O be šokio nėra ir muzikos. Taigi taip atsirado vokalinė muzika, susidarė prielaidos gimti pirmosioms dainoms.

Didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į tris grupes:

1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.

2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.

3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kai kurios dainos dar skirstomos pagal kitus požymius. Iš visos didelės tekstų daugybės pagal poetinę ir muzikinę raišką išskiriamos savitos dainos – sutartinės. Nuo klasikinio stiliaus dainų atsiskiria naujoviškos, paveiktos individualiosios lyrikos. Dramatiniais siužetais ar jų apmatais išsiskiria baladės. Raiškos lakoniškumu, komiškumu pasižymi savitas dainų žanras – tatalinės. Į atskirą grupę pagal kilmę telkiasi literatūrinės dainos, kurios iš poezijos leidinių pateko į liaudies dainų repertuarą.
DAINŲ RINKIMAS XIX – XX a.

Seniau dainos būdavo tik dainuojamos, niekas jų neužrašinėdavo jokiose knygose. Žmonės jas išmokdavo atmintinai. Na aišku, galbūt kas nors savo užrašų knygutėje užsirašydavo, kad neužmirštų žodžių ir natų, bet viešai jų neskelbdavo.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas buvo pradėta žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos buvo pradėtos rinkti, pasirodė stambesni jų leidiniai. Mažojoje Lietuvoje pirmasis liaudies dainų rinkinys pasirodė 1825 metais. Jį parašė Liudvikas Rėza. Tame rinkinyje buvo išspausdintos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Žinoma, Liudviko Rėzos dainų rinkinys nebuvo tobulas, o be to kiti rašytojai nenorėjo būti prastesni už pirmąjį dainų rinkinio skelbėją, taigi netrukus buvo išleistas dar vienas leidinys. Pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbė leidiniu „Dainos Žemaičių“. Šis leidinys išleistas 1829 metais, o 1833 metais pasirodė jų visų melodijos.

Po trylikos metų Simonas Daukantas sudarė dainų tekstų rinkinį. Taip pat 1853 metais didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijas – lietuvių ir vokiečių kalbomis paskelbė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.

Pačius reikšmingiausius ir didžiausius praėjusio šimtmečio dainų leidinius – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudarė broliai Antanas ir Jonas Juškos. Tai leidinys „Lietuviškos dainos“, kuris buvo išleistas 1880 – 1882 metais. Jis buvo suskirstytas į tris tomus. 1883 metais broliai išleido dar vieną dainų rinkinį „Lietuviškos svotbinės dainos“. Po Juškų mirties, 1900 metais, kiti parengė melodijas. Šie rinkiniai sulaukė daug dėmesio.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje pasirodė Mažajai Lietuvai labai svarbus dainų sąvadas. Jis išleistas 1886 – 1889 metais, Christiano Barčo. Tai „Dainų balsai“, sudaryti iš dviejų tomų.

Nuo XX amžiaus pradžios buvo paskelbta labai daug naujų dainų knygų. Tautosakininkai rašė įvairiausių dainų rinkinių, juos papildydavo. Po antrojo pasaulinio karo dainos buvo pradėtos skelbti įvairiais leidiniais.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->