Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Dovilė

Daina – universalus lyrikos lopšys žmonijos meno raidoje. Dėl skirtingos – poetinės ir muzikinės – kalbos daina sudaro tik sąlyginę meninę vienumą. Abu meniniai vaizdai visad yra didžia dalimi savarankiški. Lietuvių istorijoje liaudies daina daug šimtmečių buvo visos tautos, o vėlyviausiais amžiais – pagrindinės jos dalies gyvenimo palydovė ir dvasinės kultūros įkūnytoja bei puoselėtoja.

Daina yra vienas iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų, vaizduojančių elnius, šokių jau būta paleolito epochoje. O be šokio nėra ir muzikos. Taigi taip atsirado vokalinė muzika, susidarė prielaidos gimti pirmosioms dainoms.

Didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į tris grupes:

1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.

2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.

3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kai kurios dainos dar skirstomos pagal kitus požymius. Iš visos didelės tekstų daugybės pagal poetinę ir muzikinę raišką išskiriamos savitos dainos – sutartinės. Nuo klasikinio stiliaus dainų atsiskiria naujoviškos, paveiktos individualiosios lyrikos. Dramatiniais siužetais ar jų apmatais išsiskiria baladės. Raiškos lakoniškumu, komiškumu pasižymi savitas dainų žanras – tatalinės. Į atskirą grupę pagal kilmę telkiasi literatūrinės dainos, kurios iš poezijos leidinių pateko į liaudies dainų repertuarą.
DAINŲ RINKIMAS XIX – XX a.

Seniau dainos būdavo tik dainuojamos, niekas jų neužrašinėdavo jokiose knygose. Žmonės jas išmokdavo atmintinai. Na aišku, galbūt kas nors savo užrašų knygutėje užsirašydavo, kad neužmirštų žodžių ir natų, bet viešai jų neskelbdavo.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas buvo pradėta žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos buvo pradėtos rinkti, pasirodė stambesni jų leidiniai. Mažojoje Lietuvoje pirmasis liaudies dainų rinkinys pasirodė 1825 metais. Jį parašė Liudvikas Rėza. Tame rinkinyje buvo išspausdintos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Žinoma, Liudviko Rėzos dainų rinkinys nebuvo tobulas, o be to kiti rašytojai nenorėjo būti prastesni už pirmąjį dainų rinkinio skelbėją, taigi netrukus buvo išleistas dar vienas leidinys. Pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbė leidiniu „Dainos Žemaičių“. Šis leidinys išleistas 1829 metais, o 1833 metais pasirodė jų visų melodijos.

Po trylikos metų Simonas Daukantas sudarė dainų tekstų rinkinį. Taip pat 1853 metais didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijas – lietuvių ir vokiečių kalbomis paskelbė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Neselmanas.

Pačius reikšmingiausius ir didžiausius praėjusio šimtmečio dainų leidinius – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudarė broliai Antanas ir Jonas Juškos. Tai leidinys „Lietuviškos dainos“, kuris buvo išleistas 1880 – 1882 metais. Jis buvo suskirstytas į tris tomus. 1883 metais broliai išleido dar vieną dainų rinkinį „Lietuviškos svotbinės dainos“. Po Juškų mirties, 1900 metais, kiti parengė melodijas. Šie rinkiniai sulaukė daug dėmesio.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje pasirodė Mažajai Lietuvai labai svarbus dainų sąvadas. Jis išleistas 1886 – 1889 metais, Christiano Barčo. Tai „Dainų balsai“, sudaryti iš dviejų tomų.

Nuo XX amžiaus pradžios buvo paskelbta labai daug naujų dainų knygų. Tautosakininkai rašė įvairiausių dainų rinkinių, juos papildydavo. Po antrojo pasaulinio karo dainos buvo pradėtos skelbti įvairiais leidiniais.

Gerai, kad atsirado tokių žmonių, kurie užrašė mūsų liaudies senovės dainas. Jei niekas nebūtų sugalvojęs taip padaryti, tada šiandien mes negalėtume žinoti kokias dainas dainuodavo mūsų proseneliai ir kokių rūšių dainų turėjome gilioje praeityje.

KASMETINIŲ DARBŲ IR PAPROČIŲ DAINOS:
Kasmetinių darbų ir papročių dainos gali būti asmens, šeimos arba visuomenės gyvenimo dainos.
KASMETINIŲ DARBŲ DAINOS
Lietuviai, atvirkščiai nei kita Europos tauta, turi daug ir įvairių darbo dainų. Žmonės dirbdami darbus dainuoja įvairiausias dainas. Priklausomai nuo nuotaikos, metų laiko, noro ir darbo rūšies. Kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Jie vis dainuodavo prieš ir po darbo, per pertraukas taip pat dainuodavo ir juos taip sužavėjo dainos, kad dainavimas tapo beveik tokia pat būtinybe kaip ir dirbti.

Skirtingiems darbams buvo sukuriamos vis kitokios dainos. Dainos buvo suderintos su metų laikais. Tai labai gerai matosi laukų darbų dainose. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą, per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, todėl neskambėdavo nei verpimo, nei audimo dainos. Tik malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus.

Taigi kaimo žmonės net ir kokie sunkūs būtų darbai, jie vis tiek sugebėdavo juos pagražinti skambia daina.

Šienapjūtės dainos

Ypač populiarios buvo šienapjūtės dainos. Šienapjūtė yra pirmasis kaimo žmonėms labai svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai. Taigi tuo metu būdavo dainuojama daug dainų, kad būtų linksmiau dirbti ir nuotaikai pakelti. Kai kuriomis šienapjūtės dainomis nusakoma visa ar bent dalis darbo eigos.

Šienapjūtės dainų priedainiuose buvo būdingi žodžiai valio valio ir panašiai. Vyrai labai daug žodžių dainose nedainuodavo. Savo darbuose jie nusakydavo savo sunkų darbą, pavyzdžiui jie trumpai pasako: „Sunku dalgelę traukti, pusrytėlio laukti.“. Žmonių išgyvenimai susitelkia priedainyje: „Valio“. Jis kupinas gyvybiško džiaugsmo, veržiasi galingas plačiais šūksniais: „Ei, valio valio!“.Valiavimas – tarsi himnas žmogaus darbui ir gamtai. Darbininkų dainuojamos šienapjūtės dainos būdavo tokios garsios, kad net visa giria skambėdavo.

KASMETINIŲ PAPROČIŲ DAINOS
Dainų susijusių su kasmetinėmis šventėmis, papročiais, užrašyta palyginti nedaug. Be to jos yra neplačiai paplitusios. Dainos labiau žinomos tik pietryčių ir pietų Lietuvoje. Šios dainos daugiausiai dainuojamos per adventą, Šventas Kalėdas, Jurgnes, Šventas Velykas, Pajurgines ir užgavenes.

Žmonės baigę laukų darbus Sėdėdavo namie, verpdavo, virves vydavo. Tuomet atsirasdavo daugiau laisvo laiko ir pabendrauti, ir įvairių pramogų prasimanyti. Taigi tada žmonės, o ypač jaunimas trokšdavo susieiti, pavakaroti, pažaisti. O per tokius susitikimus buvo daug dainuojama bei šokama. Aišku, tokie susibūrimai labai priklausydavo nuo metų laiko, dienos ar nakties ilgumo ir darbų kiekio. Senovėje šventės pažymėdavo kuo nors nepaprastą laiką: ilgiausią naktį, saulėgrąžą, žiemos pabaigą, pavasario pradžią, ilgiausią dieną ir t. t.

Daug dėmesio buvo skiriama Joninių šventei. Kaimo žmonės manė, kad joninės – pati gražiausia visų metų šventė. Pati ilgiausia diena, trumpiausia naktis, šilčiausias laikas.

Buvo kuriami laužai per visą naktį, pinami vainikai… O be abejo be laužų ir vainikų žmonės neapseidavo nepasilinksminę, nešokę, o ypač nepadainavę.

Nors kasmetinių papročių, apeigų dainos sudaro nedidelę visų dainų dalį, jos akivaizdžiai išsiskiria savitais motyvais, vaizdais, priedainiais ( leliumoj, oi kalėda kalėda, vai lalu, vynelis vyno žaliasai ir t. t.), savita metrika.
Giesmės
Giesmės buvo taip pat populiarios. Jas giedodavo nuo Kalėdų. Po Kalėdų buvo Trys Karaliai, po to gavėnia, Vėlykos, gegužinės ir birželinės pamaldos, atlaidai, ėjimas Kryžiaus keliais ir t. t., – ir vis būdavo palydima atitinkamomis giesmėmis. Vėl kitomis giesmelėmis sutikdavo žmogaus gimimą, o ypač jo atsisveikinimą su šiuo pasauliu. Per laidotuves buvo giedama ypač daug giesmių.

XX amžiuje, ypač antroje pusėje atsirado daug naujų giesmių. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo išleista naujų liturginių maldynų, giesmynų. Naujas poetikos kūrinių įsiterpė net į laidotuvių giesmių repertuarą. Štai viena tokių:

Nėra Tavęs nei gatvėj, nei namuose,

Nėra nei gimto sodo tyloje.

Negirdi niekas Tavo žingsnių aido,

Tik aidas skamba mano širdyje.
Priegiesmis:
O pailsėk, geroji mano mama,

O pailsėk ramioje tyloje.

O pailsėk, užbaigus žemės kelią

Ir kryžiaus pailsėk Tu globoje.

Kai kurie iš šių papročių yra išlikę ir iki dabar. Dabar taip pat dainuojamos įvairios dainos per tam tikras kasmetines šventes.
ASMENS IR SEIMOS GYVENIMO DAINOS
Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausią lietuvių dainų dalį. Tokias dainas patogu suskirstyti pagal žmogaus gyvenime įvykusius gyvenimo tarpsnius.
Vestuvių dainos
Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Apeigines funkcijas buvo pagrindas išskirti atskiriems žanrams. Iš tokių išskiriamos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos. Dainuojant tokias dainas vestuvininkų širdims suminkštinti buvo naudojamos įvairios gudrybės: jie ir giriami ( „ mūsų svoto pilni gurbai avelių, pilni aruodai kvietelių, kampelio semti nesusemti“ ), ir peikiami, kai dovanoja smulkų varinį skatiką ( „mūs katilėliai nekiauri, mes katilėlių nelopom“ ). Dainininkai dažnai
išjuokdavo svočios pyragą, dainuodami: „Ant ašakos atsistojęs gali Kainą pamatyti, gali Kauną pamatyti, Kaune žmones suskaityti.“

Kai kuriose vestuvinėse dainose dar ryškiau išskiria priedainis „ačiū ačiū“, „ačiū jam“ ir panašiai, todėl tokios dainos vadinamos ačiavimais.

Dar vieną vestuvių dainų žanrą sudaro

Vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų – komiški. Apdainavimais pašiepiami jaunieji, piršlys, svočia, pajauniai, pamergės, muzikantai ir kiti. Apdainavimai labai atitikdavo vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką.

Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Lyrinėse dainose savitai netikėtais vaizdais atskleidžiami jausmai. Vienas iš labai svarbių simbolių lyrinėse dainose yra vainikas. Jis simbolizuoja mergelės jaunystę, mergystę, nekaltybę, o dainose vaizduojama, kaip vainikas nuimamas nuo merginos galvos:
Antytės plaukė, O kad prapuolė,

Plaukdamos šaukė, Jaunos dienelės,

Kad grimzt vainykėlis. Teprapuol ir vainykėlis.

Raudos

Į asmens ir šeimos gyvenimo dainų grupę galima priskirti ir raudas. Raudos yra raudomos kai miršta žmogus, per laidotuves. Rauda gimsta nuliūdimo metu. Nors raudant išsilieja liūdinčio žmogaus išgyvenimai, bet tai nereiškia, kad šiame procese nėra kūrybinių impulsų ir sąmonės kontrolės. Raudantys žmonės suvokia, kad rauda turi būti suderinta.

Raudoms būdingas dažnas kai kurių motyvų kartojimasis. Raudose velionis žadinamas, kalbinamas keltis: prašoma prameskit šviesiais akeles, pakelti miklią galvelę, stebimasi kodėl nesikeliama iš ramaus miegelio. Iš to galima spręsti, kad žmonės tikėdavo prisikėlimu. Raudos atsirado labai seniai ir mūsų laikais jos beveik išnyko.
VISUOMENĖS GYVENIMO DAINOS

Visuomenės gyvenimo dainos yra taip pat labai įvairios. Gausiausios iš jų yra karo dainos. Daugumą visuomenės gyvenimo dainų galima vadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingus
Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykių vietas, veikėjus.
Karo dainos
Kariai karuose daug kentėdavo, taigi jie neiškęsdavo neišsipasakoję savo skausmą dainomis. Karo dainų sukurta labai daug: žinoma apie 760. o su variantais daugiau kaip 20000 dainų. Tai bene vienintelis Lietuvos „metraštis“ apie karus ir karius. Iš dainų galima sužinoti kas su kuo kariaudavo, ar daug buvo žuvusiųjų ir panašiai. Tokiose dainose maža konkrečių vietų vardų, datų. Jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykius su karais.

Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į dvi grupes. Tai yra senosios (klasikinio stiliaus) ir naujosios dainos. Šias dvi grupes sąlygiškai skiria XVII amžius. Iš šių dainų meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos.

Karo dainos būdavo dainuojamos ir norint pagerbti karius žuvusius karuose. Kario mirties išaukštinimas buvo labai reikšmingas dalykas senovės lietuvių kovose prieš Kryžiuočius. Tai dvasinė parama padėdavo kariauti karuose, net suvokiant, kad teks žūti.

Tremties dainos
Labai baisus Lietuvos istorijos laikotarpis, kai netekome dešimtis tūkstančių lietuvių, buvo tremtis į Sibirą. Čia gimė šimtai tremties dainų. Čia daug jų neužrašytų ir žuvo, kaip ir jų kūrėjai – toli toli nuo Tėvynės. Kaip sakė Kostas Aleksynas: ”Niekas neįstengs suskaičiuoti, kiek tokių dainų buvo sukurta. Tai, kas dar išliko iš tremties parsivežtuose nuo laiko pageltusiuose dainų sąsiuviniuose ir lapeliuose, ką dabar padainuoja gimtinėn grįžę tremtiniai, tėra nedidelė šios kūrybos dalis“. Tremties dainoms būdingas poezijos stilius. Dauguma dainų buvo surimuotos.

Iš tremtinių dainų liejasi neapsakomas skausmas dėl prarastos Lietuvos laisvės, nepriklausomybės. Tokiose dainose rašoma kaip tremtiniai dirba sunkų darbą, apie jų norą grįšti į savo gimtinę, pas artimuosius. Dainos glaustai perteikia nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriajame Sibire. Žmonės savo dainose vaizduodavo svetimą gamtą lyg su panieka (”Lyg įsiutę žvėrys stepių vėjai kaukia, // Šaltas rankas tiesia alkana naktis“ ”Netirpdo ledo Pečioros upėj, // Bejėgė prieš šiauries pūgas“).

Apie tremties dainų kūrimą, jų dainavimą daug ko jau nebesužinosime vien dėl to, kad tūkstančiai tremtinių žuvo, nespėję ir negalėję viso to papasakoti. Kai tiek daug nekaltų žmonių pražuvę, ypač brangi ir vertinga kiekviena žinia iš tų laikų.

Visuomenės gyvenimo dainos yra labai svarbios Lietuvos istorijai, nes iš jų mes galime daug ką sužinoti apie savo Tėvynę.
Naudotos literatūros sąrašas:

1. Leonardas Sauka “Lietuvių tautosaka”, Kaunas, 1998

2. Pranė Jokimaitienė “Lietuvių liaudies vaikų dainos”, Vilnius, 1970

3. Anelė Čepukienė “Oi tu kregžde”, Vilnius, 1973

4. Iliustracijos imtos iš interneto
Išvados

Dainas Lietuviai kurdavo daug amžių, bet ne veltui. Jas mes išsaugojome iki šios dienos, nors ir šiais laikais liaudies dainos mažai kada bedainuojamos. Lietuviai prikūrė begalią dainų, o tam reikia turėti gerą kūrybiškumo gyslelę. Taigi iš to galima spręsti, kad jie yra ypač kūrybingi. Savo dainose lietuviai išreikšdavo jausmus, nepaprastus gyvenimo nuotykius. Dainos buvo kuriamos įvairiomis temomis. Taigi žmonės turėdavo lakią vaizduotę. Dainose buvo apsakyta itin daug patirtų ar nepatirtų gyvenimo istorijų. Todėl iš lietuvių liaudies dainų labai daug ką sužinome apie savo praeitį.

Dainose būdavo aprašomi jausmai. Taigi iš to matome, kad lietuviai patyrė daug įvairių išgyvenimų. Nuo metų laiko priklausydavo kokias dainas dainuodavo, nes lietuviai laikydavosi papročių ir bet kokią dieną nedainuodavo jai netinkančios dainos. Taigi norint suvokti liaudies dainų turinį, meninį savitumą, kartais tiesiog būtina šį tą žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Rašykite komentarą

-->