Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Dominykas

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS IR TŲ SRIČIŲ DAINAVIMO YPATYBĖS
Pagal tarmes Lietuva skirstoma į dvi dideles sritis- Aukštaitiją ir Žemaitiją. Lietuvos sritis link jūros vadinama Žemaitija. Rytinė dalis- Aukštaitija. Aukštaitiją dar galima suskirstyti į Suvalkiją, Dzūkiją, ir šiaurės Aukštaitiją.

DZŪKŲ DAINOS
Dzūkija dar vadinama Dainava. Šioje srityje daug šilų, miškų, ežerų. Dainoms būdinga- jos vienbalsės, gražios, jausmingos. Dainos dažniausiai liūdnos, besikeičiančio ritmo.

ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ DAINOS
Jos yra daugiabalsės, linksmos, paprastesnio ritmo, žvalios, energingos. Jose galime išgirsti trigarsio intonaciją.

ŽEMAIČIŲ DAINOS
Jos yra daugiabalsės, švelnesnės, dainingesnės. Jose mėgstama išskirti aukščiausią natą ir ją patęsti.
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ŽANRAI
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.

Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti.

Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linaraučio, o rudenį ir žiemą- kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išgynimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo gynimo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.

Tradiciniai šeimos papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.

Vestuvės- itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmojingi pagrindiniai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys! (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai- gimimas ir mirtis- “kaltininkų” ar dar, ar jau nesuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba- branda- tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.).

Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos.

DARBO DAINOS
Jos yra vienos iš seniausių išlikusių dainų. Daugiausią jų likę iš baudžiavos laikų. Kiekvieną darbą dirbdami žmonės dainuodavo. Dainuodavo namuose, laukuose, ardami, raudami linus ar kitką, kopdami medų ar grįždami namo. Todėl jos labai įvairios. Išskiriamos dvi darbo dainų grupės, tai laukų ir namų darbų dainos.

Laukų darbų dainos: ganymo (piemenų), arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, naktigonių. Jas dainuodavo moterys. Vienose būdavo apdainuojamas darbas, o kitos- dainuojamos dirbant. Priedainiai- malimo „malu, malu“, skalbimo dainose „ O ta, ta“.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->