Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies dainos

Autorius: Emilija

Tautosaką, arba folklorą (angl. , , liaudies išmintis‘‘), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį , kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinę buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai vis dėl to nėra tik tos buities trupiniai. Liaudies atmintis taip išlaiko jų sandaros modelį, kaip gamta saugo kristalų formules. Žodis po žodžio, nuotykis po nuotykio vienoje siužeto grandinėje eina tam tikra tvarka, kurios darną suvokusi meninė sąmonė nenori greitai ką nors keisti ir versti antraip. Patvarūs, laiko tėkmei atsispiriantys šito meno ne tik bendrieji kontūrai, bet ir jo ląstelės-segmentai. Tiktai šitoks pastovumas ir vienodumas nėra skurdus. Kokia neišsemiama gausa užgriūva mus iš storų rinkinių, archyvų ir gyvųjų tautosakos tarpininkų-senųjų dainininkų, pasakotojų repertuaro ! Įvairovė atspalvių, intonacijų, žodžio vartosenos panaši į tą klegėjimą visomis lietuvių tarmėmis ir šnekomis, kuriuo gali pasiklausyti sekmadienį Palangos kopose. Impozantiškumas tai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą.

Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudie gyvenimo pulsą, nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūrybos knyga tampa svarbiu socialinės-psichologinės patirties šaltiniu. Vertė tokio šaltinio neįkainojama.

Tautosaka, kaip liaudies pasaulėžiūros išraiška, sudaro atsvarą privilegijuotųjų luomų kultūrai, Lietuvos istorinėmis sąlygomis-iš esmės svetimai kultūrai. Tai vertinimo ašis, kurios principinę reikšmę iškėlė marksistinė sociologija. Žymus italų marksistas mąstytojas A. Gramšis, polemizuodamas dėl požiūrio į tautosaką kaip į , , tapybinį‘‘ elementą, pabrėžia: , , Tačiau folklorą reikėtų tyrinėti kaip pasaulio suvokimą-iš esmės neišreikštą, , , numanomą‘‘ suvokimą, būdingą apibrėžtiems visuomenės sluoksniams(apibrėžtiems , , laiko ir erdvės‘‘ atžvilgiu). Šitas pasaulio suvokimas iškyla kaip priešingybė(daugiausia taip pat neįsisąmoninta, objektyvi)istoriškai apibrėžtų visuomenių, , oficialiai‘‘ kultūrinių sluoksnių pasaulėžiūrai, patiriančiai nuoseklią evoliuciją istorinės raidos procese. (Iš čia glaudus ryšys tarp folkloro ir, , sveiko proto‘‘, kuris ir yra , , filosofinis folkloras‘‘. )‘‘

Tautosakos mokslas, folkloristika, iš įvairių taškų artėja prie savo objekto. Galime apibrėžti įvairias, nors ir tarp savęs susijusias, mokslinio-tiriamojo darbo sritis: surinktos tautosakos fondų tvarkymą , katalogavimą bei skelbimą; tautosakos gyvavimo stebėjimą; bendrųjų mąstymo ir raiškos dėsnių nusakymą, konkrečių tautosakos formų aprašymą. Tautosaka tiriama įvairiais būdais: empiriniai aprašymai ir skaičiavimai, sinkretiniu-kompleksiniu stebėjimu, pasitelkiama čia ir matematinė statistika, struktūrinis-semiotinis metodas. Tyrimų programa yra nepaprastai didelė. Įvairiais pjūviais gaunamais rezultatais nelabai Įmanoma pasinaudoti siekiant vieno sintetinio tautosakos apibūdinimo.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->