Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių laudies pasakos

Autorius: Dalius

„Seku seku pasaką…“—tokie žodžiai jau gilioje senovėje skambėdavo motinų lūpose. Pasakos buvo labai svarbi dalis lietuvių gyvenime: su jomis susipažindavo dar vaikystėje, tamsiais vakarais, o po to užaugę sekdavo pasakas savo vaikams. Taip iš lūpų į lūpas pasakos keliavo šimtmečiais, įtraukdamos klausytoją į stebuklų ir burtų pasaulį.

Pasakos— tai pasakojimai iš stebuklų ir burtų pasaulio, kuris nori maloniai nuteikti, nereikalaudamas, kad klausytojas tuo patikėtų.

Turbūt todėl pasakos visada turi laimingą pabaigą. Svaiginanti pasakos laimės didybė glūdi kaip tik tame, kad čia iš visos sau lygių minios nuostabiu būdu iškeliamas vienas asmuo, dažniausiai kaip tik toks, kuris visų aplinkinių buvo niekinamas, sumenkintas, pasmerktas, rodos, amžinam vargui. Pvz.: našlaitė, neturtėlis, kvailys ar net jauniausias brolis.

Čia pakeičiamas tik vieno, ar daugiausia kelių asmenų likimas, o visa kita lieka kaip buvę. Juk argi gali visi žmonės būti karaliais?!

Taigi socialinė santvarka lieka nepakeista, tik pasikeičia keleto žmonių likimas: pažemintas išaukštinamas, išaukštintas nedorėlis sumenkinamas. Pasakos tuo ir buvo malonios žmonėms, kad jose atsispindėjo daugelis svajonių ir norų, suvokiamų kaip gyvenimo teisybė.

Didžioji pasakų dalis yra tarptautinės, tačiau kiekviena tauta pasakas seka savaip. Taip susidaro vietinės arba tautinės žinomų tipų variacijos.

Pagrindinio veikėjo pasirinkimas yra žymiausias tautinis variantų ypatumas. Pvz. skandinavų tradicijose labai mėgstami yra milžinai, romanų — fėjos, anglosaksų — elfai, lietuvių — laumės.

Lietuvių pasakų lobyne ryški slavų ir vokiečių įtaka, bet skandinaviškos tradicijos irgi pasiekė mūsų kraštą.

Būdingomis lietuviškomis pasakomis galima laikyti tokias kaip „Devynbrolė“, „Eglė žalčių karalienė“, „Sigutė“ ir pan. Taigi, visos pasakos atspindi tam tikros tautos kultūrą, o tai, kad pasakose būna įsimaišę kitų tautų motyvų, tik įrodo, kaip plinta pasakos, nurodo jų kilmę ir amžių. Juo plačiau kuri pasaka yra išplitusi ir labiau žinoma, tuo ji yra senesnė, nes pasakai išplisti reikia daug laiko. Juo daugiau pasakos turi neutralumo ir paprastumo, juo ji yra senesnė, nes pirmykštis žmogus sudėtingų dalykų nesugebėjo išgalvoti.

Iš visko galima spręsti, kad pasakos — neatsiejama ne vien žmogaus, bet ir tautos išprusimo, kultūrinio gyvenimo dalis. Belieka tikėtis, kad niekas nepamirš tų trijų, seniai žinomų, bet labai svarbių žodžių „seku seku pasaką“.

Rašykite komentarą

-->