Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos tyrinėjimų apžvalga

Autorius: Reda

Lietuvių kalba moksliniu požiūriu yra įdomi todėl, kad ji yra labai sena, kilusi iš indoeuropietiškos baltų kalbų šakos. Taip pat lietuvių kalbos įdomumą nulemia tai, kad ji turi labai sudėtingą savo gramatiką, daug ilgųjų ir trumpųjų balsių, nosines raides, labai sudėtingą skyrybą ir tarimą. Norint gerai išmokti lietuvių kalbą, reikia turėti daug kantrybės ir noro.

Visame pasaulyje yra apie tris tūkstančius kalbų. Nurodyti tikslių skaičių neįmanoma. Pasaulio kalbos labai nevienodos. Yra kalbų kuriomis šneka milijonai žmonių ir yra kalbų, kuriomis kalba tik tūkstančiai ar netgi šimtai. Daugiausiai žmonių pasaulyje šneka kinų kalba, ją vartoja net 800 milijonų žmonių. Antroje vietoje yra anglų kalba, kuria kaip gimtąja, šneka apie 300 milijonų, tačiau ją moka daug daugiau. Rusų kalba gimtoji yra maždaug 150 milijonų žmonių.

Kalba tampa tyrimo objektu, kai ji yra labai sudėtinga, įdomi ir norima kuo daugiau sužinoti apie jos kilmę ar stebėti jos raidą. Kiekviena kalba turi savo privalumus. Visos kalbos yra sudėtingos ir įdomios tyrinėjimams. Pačios sudėtingiausios kalbos, mano manymu, yra kinų ir japonų. Jie rašo hieroglifais, kurių yra tiek daug, kad žmonės per visą savo gyvenimą nesugeba jų visų išmokti. Lietuvių kalba taip pat labai sudomino kalbininkus, kai buvo nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba.

Kiekvienos tautos kultūros ir mokslo istorijoje ryškiausia pradžia yra pirmoji spausdinta knyga. Mums tokia pradžia yra 1547 metais, kai buvo išspausdintas Martyno Mažvydo katekizmas. Jį sudarė dvi dalys: pirma buvo elementorius, antra giesmynas. Elementorius, žinoma, dar ne gramatika. Reikėjo viso šimtmečio, kol atsirado žmogus, pamėginęs rašyti ir tokį veikalą.

Kiekviena kalba tirti pradedama rašant jos gramatikas ir žodynus. 1653 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji žinoma lietuvių kalbos gramatika („Grammatica Litvanica“). Ją lotynų kalba parašė Danielius Kleinas. Jis šią gramatiką parašė, siekdamas savo krašte išplatinti protestantizmą. Protestantizmo skelbimas buvo pagrindinė sąlyga atsirasti ne tik šiai gramatikai, bet ir kitoms lietuviškoms knygoms Rytų Prūsijoje. Šis autorius dar išleido šiek tiek perdirbtą gramatikos santrauką vokiečių kalba. Taigi mūsų gramatikos pradininko šlovė atitenka D. Kleinui. Be vokiečių kalbos jis puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Mokykloje ir universitetuose jis buvo neblogai išmokęs lotynų, hebrajų, graikų kalbas. Į lietuvių kalbą jis išvertė daug giesmių. Jis mirė savo gintajame mieste Tilžėje. Praėjus 30 metų nuo D. Kleino gramatikos pasirodymo, tame pačiame Karaliaučiuje buvo išleista nauja gramatika, kurią dar prieš D. Kleiną paraše Kristoforas Sapūnas.

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorijoje iki XIX amžiaus tepasirodė tik viena nežinomo autoriaus lotyniškai parašyta gramatika (1737 m.) kuri buvo net du kartus mokslo reikalams naujai leista.

Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką („Litausiche Grammatik“) parašė vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Jis buvo išleistas vokiečių kalba 1856m. Prahoje ir turėjo labai didelę reikšmę tolesniam lietuvių kalbos tyrimui.

1876 metais Halėje (Vokietijoje) išėjo kita labai vertinga lietuvių kalbos gramatika, taip pat parašyta vokiečių kalba. Jos autorius F. Kuršaitis. Ši knyga duomenų gausumu pralenkė A. Šleicherio gramatiką.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->