Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos tautosaka

Autorius: Martynas

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Sunku net įsivaizduoti, kiek įvairiausių folkloro faktų saugojo senų senovėje gyvenusių žmonių atmintis. Tam, kad ši gausybė tekstų ir kitokių žinių būtų perduota iš kartos į kartą, ji turėjo būti organizuota į darnią sistemą. Daugelis kūrinių iškildavo į viešumą tik tam tikromis progomis.

Nuo pat lopšio per visą vaikyste mažąjį žmogų lydėjo tautosaka. Antai kūdikį sūpuodama, mama jam dainuoja lopšines, jam skiriami žaidinimai, visokie kėkavimai ir lingavimai, kiek vėliau jam sekamos nesudėtingos pasakos. Paūgėję vaikai jau patys iš tėvų, vieni iš kitų išmokdavo daug paprastų dainelių, pasakėlių, juokų, pasierzinimų.

Vaikui, paaugliui subrendus, kartu du jaunyste bei jos linksmybėmis ir rūpesčiais ateina meilė. Apie ją bene visos mūsų senosios meilės dainos ir jaunimo dainos, dainuotos vakarėliuose ir šiaip per didesnius suėjimus.

Ir taip per visą gyvenimą žmogų apsupdavo tautosaka. Ar tai vestuvės, ar laidotuvės visuomet dainavo dainas.

Žmogus augo ir kartu su juo vystėsi tautosaka. Prie kiekvieno likimo posūkio žmogų pasitikdavo atitinkamas tautosakos žanras.
Ūkiniai darbai
Mūsų protėviai naudojo paprastus pačių pasigamintus darbo įrankius ir turėjo labai sunkiai dirbti, kad pelnytų sau duoną ir namų šilumą, tačiau jie rasdavo jėgų dainoms, pokštams, dažnai iki aušros trunkančių patalkių linksmybėms. Dažniausiai žmogų per visus darbus lydėdavo dainos. Žmonės sakydavo: “Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina”. Su darbu susijusiose dainose gėrimasi įvairiais darbo įrankiais, o dar labiau – artojais, audėjomis ir kitus darbus dirbančiais žmonėmis, jų suartomis dirvomis, išaustomis drobėmis.
Dainos
Arimo dainų negausu, jose dažnai atsiskleidžia pati arimo buitis: jaučių jungimas, mergelės pusryčių nešimas. Beveik visur siekiama pabrėžti žagrelės ir artojėlio puikumą.
OI, KAD TURĖTAU

Oi, kad turėtau

Pas tėvulį valelę,

Tai nusikirstau

Žalioj girioj eglelę.
Tai pastatytau

Vidur dvaro klėtelę,

Oi, ir įdėtau

Jai varines dureles.
Tai ir sudėtau

Žalios liepos suolelius,

Tai ir įdėtau

Zerkolinius langelius.
Tai pažiūrėtau

Į pūdimo laukelius –

Ar gražiai aria

Mano jaunas bernelis.
Oi, ar švytruoja

Plėniniai noragėliai,

Oi, ar baubuoja

Palšieji jauteliai.
Tai gražiai aria

Mano jaunas bernelis,

Oi, tai švitruoja

Plėniniai noragėliai.

Oi, tai švytruoja

Plėniniai noragėliai,

Oi, baubuoja

Palšieji jauteliai.

Daug dainuota ir per šienapjūtę. Tai dainos apie šieno pjovimą ir grėbimą. Gana dažna meilės, kartais karo, rekrutų tematika. Šienapjūtės dainose labai mėgstami priedainiai.
EIN BROLELIS PER LANKELĘ

Ein brolelis per lankelę

Su plieno dalgeliu,

Oja oi oja,

Su plieno dalgeliu.
– Kai nueisiu į lankelę,

Kirsiu dobilėlį,

Oja oi oja,

Kirsiu dobilėlį.
Kai nukirpsiu dobilėlį,

Kaišysiu kepurę,

Oja oi oja,

Kaišysiu kepure.
Užsikaišęs kepurėlę,

Viliosiu mergelę,

Oja oi oja,

Viliosiu mergelę.
– Neprivilsi manęs jaunos

Su tuo dobilėliu,

Oja oi oja,

Su to dobilėliu.
Priviliosi mane jauną

Su meiliu žodeliu,

Oja oi oja,

Su meiliu žodeliu

Yra taip pat ir rugiapjūtės dainos. Dainos lydėdavo rugiapjūtę tada, kai moterys pjaudavo pjautuvais. Tai sunkus darbas, trunkantis nuo aušros iki sutemos. Todėl ir rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos įvairiu dienos metu: vienos tiko dainuoti rytą, vidurdienį, kitos – vakare, darbui baigiantis. Savitą rugiapjūtės dainų grupę sudaro tokios, kuriu turinyje nėra nieko, kas sietų jas su šiuo darbu. Tai piršimosi motyvai, šeimos narių santykiai, net karo tematika. Rugiapjūtės vakaro dainos – darbo dienos, atoslūgio, nuovargio dainos. Prasiveržia pjovėjėlių martelių nuoskauda.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->