Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos tarmės

Autorius: Domas

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.

Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.

Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius (plg. kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).

Vakarų aukštaičiai (Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Šiaulių r.) dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje ranka, žąsis. Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: kauniškių ir šiauliškių. Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Jie skiria ilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą. Šiauliškiai trumpina nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius, kartais atitraukia nuo galūnės kirtį.

Pietų aukštaičiai (Alytaus, Druskininkų, Varėnos r.) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ū, y: jie sako ranka, žūsis. Rytų aukštaičiai (Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio, Panevėžio r.) minėtus dvigarsius verčia om, on, em, en arba um, un, im, in: ronka, runka, o balsius ą, ę verčia o, e arba ū, y: žosis, žūsis.

Rytų aukštaičių tarmė dar skirstoma į šnektų grupes. Vienai priklauso šnektos, trumpinančios (redukuojančios) nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius: panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės eilės, po minkšto — į priešakinės eilės; širvintiškiai šiek tiek mažiau nei panevėžiškiai redukuoja žodžio galo balsius; o anykštėnai vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e), pvz., rotas „ratas”.

Kitos grupės šnektos netrumpina nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių: kupiškėnai, kaip ir anykštėnai, vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e) ir a — vietoj e ir ė, kai po šių balsių eina kietas priebalsis ar tolesniame skiemenyje yra a, ė, o, u, pvz., dada „dėdė”; uteniškiai neredukuoja žodžio galūnės balsių, nekirčiuotus dvibalsius ie, uo vienabalsina, pvz., penelis „pienelis”; vilniškiai išlaiko nekirčiuotą dvibalsį ie, pvz., pienelis „pienelis”.

Daugelis pietų aukštaičių ir rytų aukštaičiai vilniškiai dzūkuoja, t.y. č, dž verčia c, dz, pavyzdžiui, sako cia arba ca „čia”; t, d, tv, dv prieš i, į, y, ie verčia c, dz, cv, dzv: cik „tik”, dziena „diena”. Šią ypatybe turintys aukštaičiai dar vadinami dzūkais.

Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie, uo (žodžių pienas, duona) tarimą skiriami į vakarų, pietų ir šiaurės žemaičius.

Vakarų žemaičiai (Klaipėdos, Šilutės r.) vietoj ie, uo taria ė, o: pėns, dona.

Pietų žemaičiai (Tauragės, Raseinių, Kelmės, Šilalės r.) vietoj ie, uo taria y, ū: pyns, dūna. Pietų žemaičiai pagal dvigarsių am, an, em, en tarimą dar skiriami į dvi šnektas: raseiniškius, išlaikančius šiuos dvigarsius sveikus, ir varniškius, verčiančius juos om, on, em, en ar um, un, im, in. Šiaurės žemaičiai (Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Plungės r.) vietoj ie, uo taria ei, ou: peins, douna. Šiaurės žemaičiai pagal trumpųjų balsių i, u negalūniniuose skiemenyse tarimą skaidosi į kretingiškius, i, u verčiančius ė, o, ir telšiškius, i, u tariančius e, o arba i, u.

Pagal žodžio duona tarimą žemaičiai nuo seno dar vadinami donininkais (vakarų žemaičiai), dūnininkais (pietų žemaičiai) ir dounininkais (šiaurės žemaičiai).

Lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai dažniausiai pateikiami fonetine transkripcija: įprastine abėcėle, papildyta kai kuriomis naujomis raidėmis ir diakritiniais ženklais. Transkripcija leidžia tiksliai užrašyti kalbos garsus, išryškinti bendrinės kalbos ir tarmių skirtumus. Čia pateikiamuose tarmių pavyzdžiuose transkripcija nevartojama, tik prieš kirčiuotą garsą rašomas status brūkšnelis.

Vakarų aukštaičiai kauniškiai: Ar aš šep, ar aš tep sak’ysu, vis tiek v’isko nepasak’ysu „Ar aš šiaip, ar aš taip sakysiu, vis tiek visko nepasakysiu”.

Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: Tas va’iks viens pats tik šv’ilpin po tr’oba ižd’ikis, dauge’u niek „Tas vaikas vienas pats tik švilpauja po trobą išdykęs, daugiau nieko”.

Pietų aukštaičiai: Sak’ik v’elniu: lįsk per žamuc’ini, tai jis vis c’iek lįs per aukštuc’ini „Sakyk velniui: lįsk per žemutinį, tai jis vis tiek lįs per aukštutinį” (darys atbulai).

Rytų aukštaičiai panevėžiškiai: A mas tur’ejam š’uni, užgiv’ena aštun’iolek m’iatu „O mes turėjome šunį, išgyveno aštuoniolika metų”.

Rytų aukštaičiai širvintiškiai: Ti aš netur’iu jak’ios šeim’os, tikta’i br’olia va’ikai ir br’alis su brol’eni, tik prik ja’is ir b’ūstu „Tai aš neturiu jokios šeimos, tiktai brolio vaikai ir brolis su broliene, tai prie jų ir būnu”.

Rytų aukštaičiai anykštėnai: K’elis ‘ėjis iš an’a ‘ežerą g’ola t’iesei mest’elin „Kelias ėjęs iš ano ežero galo tiesiai miestelin”.

Rytų aukštaičiai kupiškėnai: Senia’u k’okioz gi dalg’ęz b’udavo, ‘išplakei ir vėl toj išli’nko ‘ošmenys ir nebapapj’ausi „Seniau kokios gi dalgės būdavo, išplakei ir vėl tuoj išlinko ašmenys ir nebepapjausi”.

Rytų aukštaičiai uteniškiai: S’anas gra’it pas’ilsi — ac’igule ir pasils’eta jeu, a jeun’am ra’ike dauge’u p’oilse „Senas greit pasiilsi — atsigulė ir pasiilsėta jau, o jaunam reikia daugiau poilsio”.

Rytų aukštaičiai vilniškiai: E jau r’udenes laik’i, ta’i raic’i s’oduosan obuol’auc j’ojam „O jau rudenio laike, tai raiti soduosna obuoliaut jojam”.

Vakarų žemaičiai: Pi mūs nėr mešk, k’apas tek v’ėnas, med’ę, krum’alę er v’esks; j’ūra v’eso art’ė „Prie mūsų nėra miško, kopos tik vienos, medžiai, krūmeliai ir viskas; jūra visai arti”.

Pietų žemaičiai raseiniškiai: Ankstyvu’oji v’arna dant’is rakini’e, vielivu’oji — ak’is krapštini’e „Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji — akis krapštinėja”.

Pietų žemaičiai varniškiai: Keta s’yke, ‘atmeno, k’uoja pr’amuše leda, veizi’ek, e sod’ožes būs „Kitą sykį, atmenu, koja pramuši ledą, veizėk (= žiūrėk), ir sudužęs bus”.

Šiaurės žemaičiai kretingiškiai: Tep mes lo’ubam va’rktė: kol v’aka naožmėgd’ysi, g’oltė nanu’esi „Taip mes vargdavom: kol vaiko neužmigdysi, gulti nenueisi”.

Šiaurės žemaičiai telšiškiai: I ve’in pr’ašiem, i ket — nal’eid ij’ete „Ir vieno prašėm, ir kito — neleido įeiti”.

Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai.

Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos institute. Didžiausias šios srities darbas — 1977 m. pradėtas leisti keturtomis „Lietuvių kalbos atlasas” (t. l –3, 1977– 1991, autoriai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kt.). Jį sudaro apie 400 lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių fonetikos, morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.

Pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir daugybės smulkių šnektų tekstų pateikiama chrestomatijoje „Lietuvių kalbos tarmės” (1970, sudarytojai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Birutė Vanagienė ir kt.).

Reikšmingiausi lietuvių kalbos dialektologijos veikalai — Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija” (1966) ir „Lietuvių kalbos dialektologija” (1978, 1994).
PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS BRUOŽAI
Tarp visų rytų aukštaičių išsiskiria didelė panevėžiškių tarmė. Ši tarmė suskyla į dvi patarmes: pietų ir šiaurės panevėžiškių. Riba tarp šiaurės ir pietų panevėžiškių eina maždaug žemiau Vabalninko ties Gelažiais, Piniava, Panevėžiu, Naujamiesčiu, Sidabravu. Į šiaurę nuo Panevėžio miesto, tai yra, dalis Panevėžio rajono, rytinė dalis Radviliškio rajono, beveik visas Pakruojo rajonas, visas Pasvalio rajonas, didesnė dalis (šiaurės vakarų) Biržų rajono – šiaurės panevėžiškiai. Į pietus nuo Panevėžio miesto, tai yra, pietinė Panevėžio rajono dalis, šiaurinė Kėdainių rajono dalis, šiaurinė Ukmergės rajono dalis, vakarinė Anykščių rajono dalis – pietų panevėžiškiai.

Dauguma panevėžiškių yra išlaikę bendruosius rytų aukštaičių tarmės bruožus, tai yra: 1) mišriuosius dvigarsius am, an, em, en verčia į um, un, im, in (kumpas, lungas, timpia, lingvas); 2) nosinius ą, ę verčia į ų, į (žųsis, kįsti); 3) priebalsį l prieš e, ę, ei, ė kietina ( ladas, saulą, laisti, pela); 4) ilgina trumpuosius kirčiuotus u, i (bu.vo, vi.sas); 5) tvirtagalį eỉ žodžio pradžioje verčia į aỉ ( aỉna); 6) trumpina nekirčiuotus ilguosius y, ū (givenimas, surelis). Tačiau panevėžiškių tarmė turi išlaikiusi daug specifinių tarmės bruožų.

Visi panevėžiškiai galūnėse trumpuosius balsius dar labiau trumpina arba taria taip, kad jo visai negirdėti. Pietinėje patarmėje trumpas galūnės užpakalinės eilės balsis virsta mažai redukuotu υ garsu (namυs, nešυ), o priešakinės eilės balsis – ι garsu (katιś). Šiaurinėje panevėžiškių patarmėje dėl kirčio atitraukimo ir ypatingo galūnių trumpinimo trumpas galūnės balsis beveik visai išnyko – virto murmamuoju neaiškios kokybės garsu (ał’s, rat’s, kaťś, vi.s’s, ain’), kurio tariant visai negirdėti. Šiaurės panevėžiškiai sunkiai ištaria priebalsių samplaiką, todėl tarp jų įterpia garsą ( arkəľś, sapən’s, mandagesən’ś).

Ilguosius balsius galūnėse panevėžiškiai taip pat taria nevienodai. Pietų panevėžiškiai ilgos galūnės netrumpina, jeigu ji kirčiuota (arklīs, katē, drąsōs). Tačiau jeigu galūnės ilgieji balsiai nekirčiuoti, jie trumpinami (sauła, praše, raša, ausιś). Kadangi šiaurės panevėžiškiai kirtį atitraukia ir iš ilgos kirčiuotos galūnės, todėl visus ilguosius galūnės balsius sutrumpino arba pavertė murmamuoju garsu (šakọs, raše, ož’ś, meď).

Visi panevėžiškiai kirčiuotus trumpuosius negalūninius u, i ilgina ir taria siaurai (pi.rmυs, ku.rmiś, bu.va, vi.sυs). Nekirčiuotus u, i pietų panevėžiškiai verčia garsais υ, ι. Šiaurėje pakeičiama dar ryškiau. Nepailgėjęs balsis u virsta trumpuoju ọ (pọlk’s, skọb’s). Nepailgėjęs ι verčiamas dvejopai: prieš minkštą priebalsį ir žodžio gale tariamas trumpas ė, transkripcijoje žymimas raide ẹ (kẹť, mẹškel’ś), prieš kietą priebalsį tariamas trumpas supriešakėjęs ọ (pińọg’s, vọšt’). Išimtį sudaro šiaurės rytų panevėžiškių kampas apie Biržus, kur nepailgėję u, i išlaikomi sveiki. Čia išlaikomi ilgi arba pusilgiai ū, ī galūnėse.
PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAPLITIMAS
Ilguosius nekirčiuotus balsius ū, ī panevėžiškiai sutrumpino ir taria kaip u, ι (vιreliś, grυdeliś). Šiaurės panevėžiškiai ilguosius nekirčiuotus ū, ī verčia į ọ, ẹ (val’g‘ọm’s, vẹrel’ś). Nekirčiuotus ilguosius o, uo, ė pietų panevėžiškiai taria υ, ι (žmυgelιś, pυdelιś, tιvelιś), o šiaurės panevėžiškiai – ọ, ẹ (žmọgel’ś, pọdel’ś, tẹvel’ś). Vietoj nekirčiuoto ilgo dvibalsio ie pietų panevėžiškiai taria trumpą e (Letuva, snegelιś), o šiaurės panevėžiškiai – ẹ (pẹnel’ś, šẹnel’ś). Manoma, kad nekirčiuotų skiemenų redukcijos reiškiniai atsirado dėl ryškaus kirčio atitraukimo ypatybės panevėžiškių tarmėje.

Dauguma panevėžiškių tvirtagalius nekirčiuotus dvibalsius au, ai, ei galūnėse verčia trumpais garsais ọ, ε, ẹ (sakọ, vīrε, katẹ).

Rytinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Raguvą, Karsakiškį, Biržus, dvigarsiai an, am, en, em tariami un, um, in, im (lu.ngυs, su.mtιś, gιvιnť). Pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Ramygalą, Jotainius, Truskavą, tvirtapradžiai an, am verčiami į υn, υm (lυngυs, sυmtιś), o tvirtapradžiai en, em išlaikomi nepakitę (gιvenť, pempe). Šiaurinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Vaškus, Pušalotą, Pasvalį, tvirtapradžiai an, am tariami ọn, ọm (rọnk’, kọmp’s). Vakarinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Pakruojį, Šeduvą, Krekenavą, tvirtapradžiai an, am, en, em išlaikomi nepakitę (langυs, samťś, gιvenť, pempe). Tvirtagaliai an, am, en, em čia verčiami į ọn, ọm, ẹn, ẹm (rọnkọ, kọmp’s, pẹnk’, ťọmpk). Pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje tvirtagaliai an, am, en, em verčiami į υn, υm, ιn, ιm (rυnkų, kυmpυs, pιnki, tιmpk). Taip pat tariama ir nekirčiuotose pozicijose.

Taigi akivaizdu, kad į šiaurės ir pietų panevėžiškių patarmes ši tarmė suskyla pagal skirtingą galūnių trumpinimą, kirčio atitraukimą ir trumpųjų u, i tarimą.

Rytinėje ir pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje ą, ę tariama ū, ī (žūsιś, grīžť, vaikų, katį, nešįs). Šiaurinėje ir vakarinėje panevėžiškių tarmės dalyje ą, ę arba išlaikomi sveiki, arba verčiami į ọ, ẹ (žọś’ś, gręžť, vaikọ, katẹ, nešẹś).

Balsį e žodžio pradžioje panevėžiškiai retai išlaiko sveiką – dažnai jį verčia balsiu a, o pietų panevėžiškiai žodžio pradžioje prideda j (āgla, ježerυs).

Pridėtinis garsas v atsiranda pietų panevėžiškių patarmės žodžio pradžioje prieš dvibalsį uo (vuogυ, vuodegυ), tačiau žodžiuose vanduo, vanta pietų panevėžiškiai v garsą išmeta ir taria „υnduo“, „υntos lapε“. Tarp priešdėlio ir šaknies balsio ė, e panevėžiškių tarmėje dažnai atsiranda įspraustinis garsas v (nuvėje, suveidava).

Kai kuriuos priebalsius (s, l, n, t) žodžio gale panevėžiškiai taria ypač minkštai (gaid’ś, kodėl’, gerīn’, kaip nebūť).

Šiaurės panevėžiškių patarmėje vietininkas dažnai pakeičiamas prielinksniu terp su kilmininku, pavyzdžiui, „ katẹ terp maišọ“, „sriubυ verdυ terp puodọ“.

Panevėžiškių tarmėje kai kurie silpnesniųjų kamienų daiktavardžiai, kurie literatūrinėje kalboje yra III, IV ar V linksniuotės, virsta stipresnius kamienus turinčiais I ar II linksniuotės daiktavardžiais: „nėra nι viena žmoga“, „buvọ un turgọs“, „tava nose jilgυ“, „nepali.ka akmena un akmena“.

Panevėžiškiai, kaip ir dauguma rytų aukštaičių, dar yra išlaikę dviskaitos formas: „turėje tėvυs du sūnυ i dvi du.kterι“, „abudu aisiva“.

Panevėžiškiai yra linkę trumpinti naudininko ir nagininko galūnes -ui, -ai, -ei, -umi, pavyzdžiui, tam vīrυ, man’ jaunε, juodε kātė, duonυ su medυ.

Asmeniniai įvardžiai panevėžiškių tarmėje yra pailginami pridėtiniais garsais: ašen (aš), tujen (tu), jinε (ji), jisε (jis).

Vartodami veiksmažodį, panevėžiškiai trumpina būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnes: aisme, duosme, sakysta, darysta ir t. t. Panevėžiškiai yra išlaikę seną siekinio formą – „aisma šiena pjautų“, „reikι arklių jotų“.

PIETŲ PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAVYZDYS
Ėje iš mūsu kaima pagrabυn – nāktι, žiemυ, mιnu.liś šviečι. I toks krume.liś, i kalne.liś toks i pamāte – atainυ di.dela baltυ bobυ, su di.delυ kuprυ. Kεp jie unt jū artīn’, tε jin – tυlīn’, kεp jie atgal’, tε jin vėl’ unt juos ainυ. Teip i prapuola bevaikščiodamυ. Saka, jėgu būtu jū užgavī, būt pinigais ižbirėjus.
(Raguva, Panevėžio r.)
ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAVYZDYS
Sen’ọ, dvāra laikεs, gιvēna pon’s – labε pašėlẹs. Nus’ọnte vienokart ọndanarčik’s – ākmen’s di.del’ś būva – ākmenυ nulu.p’ť skūro. Nebetur’ dārba, tι ats’ọnte ont lauko. Nuvein’ tie vīrε, vaikšta, vaikšta – nikaip tam ākmenυ to skūro lu.p’ť . Visū p’ọrm’ reik’ atrasť razumno žmogo i paklauśť, kaip ākmenυ skūro lu.p’ť.

Rašykite komentarą

-->