Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos raida

Autorius: Goda

Sunaikink ją (kalbą)-sunaikinsi santaiką ir gerovę. Sunaikink ją-užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę… M.Daukša

Lietuvių kalba savo raidos laikotarpyje patyrė begalę sunkumų, bei pokyčių.Tačiau nuo XIX a.antrosios pusės ji paskelbta bendrine Lietuvos kalba.Ir mūsų dienomis ją drąsiai, nieko nebijodami, galime vadinti savo gimtąja kalba!

Lietuvių kalba, kaip ir jos artimiausia giminaitė latvių kalba, yra išriedėjusi iš baltų prokalbės rytinės šakos.Pati baltų prokalbė savo ruožtu yra kilusi iš indoeuropiečių prokalbės (Jau XIX a. Pirmojoje pusėje buvo nustatyta, kad daugelis Europos (čia nekalbama apie suomių, estų, vengrų, baskų ir kai kurias šiaurines Rytų Europos kalbas) ir dalis Azijos (pirmiausia Irano ir Indijos) kalbų sudaro vieną didžiulę šeimą: ją imta vadinti indoeuropiečių kalbų šeima.Šiandien beveik pusė pasaulio žmonių (apie 1200 mln.) kalba indoeuropiečių kalba.), kurios dialektai IV-III tūkstantmetyje pr. Kr. dėl genčių migracijos ir kitų priežasčių išsiskyrė ir ilgainiui suskilo į atskiras giminiškų kalbų grupes bei kalbas.Matyt, anksčiausiai išsiskyrė anatolų, paskui tocharų ir graikų-armėnų-indoiranėnų dialektai.Kadangi baltų,germanų ir slavų kalbas sieja daug senoviškų bendrybių, iš to daroma išvada, kad šios kalbos kitados sudarė vad. šiaurinę indoeuropiečių dialektų grupę ir III tūkstantmetyje pr. Kr. dar galėjusios būti labai artimos.Kur buvo pirminė tos dialektų grupės teritorija, iki šiol diskutuojama.Viena yra aišku, kad II tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje baltų protėviai gyveno dideliuose plotuose, apimančiuose Dauguvos, Nemuno, Priegliaus baseiną, pietiniasi pakraščiais siekusį Pripetę bei žemutinę Vyslą.Tokią prielaidą patvirtina baltiškos kilmės hidronimai.Ją remia ir archeologijos duomenys.Jie rodo, kad IV-II tūkstantmetyje pr. Kr. Vidurio ir Rytų Europoje pasirodė vadinamoji virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra, tapatinama su indoeuropiečiais, kurie savo ruožtu buvo suskilę į atskiras grupes.viena tokių grupių ir buvo baltų protėviai, gyvenę minėtoje teritorijoje.II-I tūkstantmetyje pr. Kr. baltų gyvenamas plotas buvo didesnis negu tuometinių slavų ir germanų ir maždaug šešis kartus didesnis negu dabartinių baltų, t.y. lietuvių ir latvių.Ilgainiui baltų teritorijoje susiformavo atskiros dialektų grupės.Apie rytinėse teritorijose baltų dialektus tikslių duomenų nėra.Aišku, kad šie vėliau suslavėję baltai savo kalbos ypatybėmis skyrėsi nuo tų baltų dialektų, kuriais kalbėjo lietuvių, latvių ar prūsų protėviai.

Kazimiero Būgos nuomone, kuriai pritaria ir kiti tyrinėtojai, I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje pradeda ryškiau išsiskirti dvi baltų dialektų grupės, kurios ne vėliau kaip IV-III a. pr. Kr. galutinai išsiskiria į “prūsų prokalbę” ir “lietuvių-latvių prokalbę” , dabartiniais terminais-į vakarų ir rytų baltus (nereikia painioti pastarųjų su dar toliau rytuose gyvenusiais ir vėliau išnykusiais Dniepro baltais).Pagal Vytauto Mažulio sudarytą schemą vakarų baltai yra kilę iš periferinių, o rytų baltai-iš centrinių baltų arealo dialektų.Jano Otrebskio nuomone, rytiniai baltai atsiskyrė nuo vakarinių dėl to, kad tarp jų įsiterpė kažkokia finų gentis(ar gentys).Svarbiausios kalbinės ypatybės, skyrusios vakarų ir rytų baltus, buvo šios: dvibalsio ei tarimas (vakarų baltų plote šis dvibalsis išliko nepakitęs, o vakariniame kirčiuotas suvienbalsėjo, t.y. buvo monoftongizuotas, ir vėliau iš jo išsirutuliojo ie ); priebalsius š, ž vakarų baltai pavertė s, z; tl, dl, rytų baltai pavertė kl, gl; rytų baltai neišlaikė daiktavardžių bevardės giminės; aiškiai skyrėsi vakarų ir rytų baltų įvardžiai; nemaža būta ir leksikos skirtumų.

Rytų baltai, atsiskyrę nuo vakarų baltų, beveik tūkstantį metų sudarė gana vientisą kalbinį vienetą.Didesnė diferenciacija prasidėjo I tūkstantmečio viduryje

Maždaug I tūkstantmečio po Kr. viduryje rytinių baltų ploto šiaurinės dalies kalba greičiausiai dėl finų (estų, suomių, lybių protėvių) įtakos ėmė smarkiai kisti.Čia susiformavo kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių kalbos.Pietinėje rytinių baltų dalyje senovinė baltų kalba išliko archajiška, nedaug kito.Joje maždaug nuo VII a. Susiklostė sistema, gavusi būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes ir ilgainiui imta vadinti lietuvių kalba!

Vakaruose tad lietuviai siekėsi su kuršiais, kurių dalis vėliau sulietuvėjo ir tai lėmė nemaža dabartinės žemaičių tarmės, ypač tos, kuri atsirado kuršių plote, ypatybių.Šiaurėje lietuviai ribojosi su žiemgaliais, sėliais, ir latgaliais.Šių kalbų reliktų išlaikė mūsų paribio vandenvardžiai ir vietovardžiai.Pietiniai lietuvių kaimynai-vakarinių baltų gentys prūsai ir jotvingiai, kurių kalba buvo labai archajiška, dar mažiau nutolusi nuo baltų prokalbės negu lietuvių.Tas archajiškumas veikė lietuvių kalbą.Dėl to artimesnės lietuvių tarmės daugiau už kitas turi senovės ir iš čia kilusi bendrinė kalba tapo lyg savotiška mūsų tarmių prokalbe, suteikusia lietuvių kalbai labai archajiškos kalbos aureolę.

VII-VIII a. Jau, matyt, galima kalbėti ir apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas.Tuo metu jas skyrė tokios ryškesnės izoglosos: skirtingas baltų an, en, un, in tarimas (lietuviai juos išlaikė, latviai pavertė per tam tikrą pereinamąjį laipsnį uo, ie, ū, i ); minkštuosius k, g latviai pavertė afrikatomis c, dz;vietoj junginių *ti, *di latvių kalboje atsirado š, ž (galbūt iš senesnių č, dž ); priebalsiai š, ž latvių kalboje virto s, z.

Šiaurinių baltų genčių, tarp jų ir latvių, kalba pradėjo labiau kisti dėl finų substrato įtakos.Dėl tos įtakos latvių kalboje kirtis buvo nukeltas į pirmąjį skiemenį.Vincas Urbutis lietuvių ir latvių ir latvių kalbų atsiskyrimą patikrino pagal vadinamąjį glotochronologijos metodą.Jo gauti duomenys tiksliai sutampo su Kazimiero Būgos nustatyta data.

IX-X a. jau prasidėjo ir tarminė lietuvių kalbos diferenciacija, nosinių balsių ą, ę ir junginių an, am, en, em siaurėjimu rytinėje lietuvių kalbos ploto dalyje.

Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, suskilusi į tarmes.Tos tarmės viena nuo kitos gerokai skiriasi.Skirtumų turi ne tik žodynas (vartojama kitokių žodžių), bet ir fonetika (kitaip tariami tie patys garsai arba pakeičiami kitais), morfologija (nevienodai sudaromi ir kaitomi žodžiai), net sintaksė (kitokia žodžių junginių ir sakinių konstrukcija).

Lietuvių kalba turi dvi tarmes: aukštaičių ir žemaičių.Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė.Žemaičių tarmėje įsileista nemaža visokių naujovių.Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės savo ruožtu suskilusios į patarmes: rytų, pietų, vakarų aukštaičiai ir pietų, šiaurės, vakarų žemaičiai.Šios patarmės gerokai viena nuo kitos skiriasi!

Aukštaičių tarmę patogiausiai skirstyti į patarmes pagal am, an, em, en ir ą, ę tarimą.Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje, pavyzdžiui: kampas, ranka, tempia, menkas, tęsia .Pietų aukštaičiai am, an, em, en, išlaiko svei-kus, bet ą, č išvertė į ų, į pavyzdžiui: kampas, ranka, tempia, menkas.Labiausiai nuo bendrinės kalbos skirias rytų aukštaičių patarmė, jie am, an, em, en ir ą, ę verčia į um, un, im, in ir ū, y (šiaurės vakarų dalyje verčiama kiek kitaip), pavyzdžiui: kumpas, runka, timpia, minkas.

Šis skirtumas yra gana senas.Lietuviški vietų ir asmenų vardai, patekę į kitomis kalbomis rašytas kronikas, rodo, kad jo būta jau XIII a.

Žemaičių tarmė nuo aukštaičių skiriasi daugeliu ypatybių.Be to, ir patys žemaičiai ne visur vienodai kalba: Jų tarmė taip pat suskilusi į patarmes.Tie, kurie yra arčiau aukštaičių, mažiau skiriasi nuo bendrinės kalbos, toliau – labiau. Ypač labai skiriasi vakarų ir šiaurės žemaičiai.

Svarbiausi skirtumai žemaičių tarmės nuo aukštaičių ir pagal ką žemaičių tarmė skirstoma į patarmes:

Dvibalsius ie, jo žemaičiai verčia trejopai:

· a)Pietryčiuose apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę taria y, ū ;

· b)šiaurės vakaruose, apie Kretingą, Telšius, Plungę, Rietavą, Mažeikius Skuodą taria ai, ou ;

· c)vakaruose, apie Klaipėdą, Priekulę taria ė, o .

Taigi žodžius pienas, duona žemaičiai taria: a) pyns,dūna (pietų žemaičiai);

b) peins, douna (šiaurės žemaičiai); c) pėns, dona (vakarų žemaičiai).
Lietuvių kalbos tarmių plotai ® ( 4, 5, 6 psl. )

XV a. buvo sukurta teorija, teigianti jog lietuviai yra kilę iš Romėnų .

A.Brūckneris teigė jog lietuvių kilmės iš Romėnų teorija atsiradusi 1432m. XVI a. pirmoje pusėje sudarytame Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje buvo pasakojimas padavimas apie Romos imperatoriaus Nerono giminaitį Palemoną, kuris atplaukė prie Nemuno ir Dubysos ir čia įsikūrė.Ši teorija buvo grindžiama ir tam tikru lietuvių, bei lotynų kalbos panašumu. Karštas lietuvių kilmės iš Romėnų teorijos šalininkas buvo Mykolas Lietuvis.

Lietuvos istoriologijoje lietuvių kilmės iš Romėnų teorija gyvavo apie 400m.Ji buvo tokia populiari, kad XVI a.buvo siūloma įvesti lotynų kalbą kaip rašto kalbą Lietuvoje.Tačiau tai neįvyko!

Po Lietuvos krikšto ėmė rastis nedidelių rankraštinių lietuviškų tekstų (spauda tada dar nebuvo išrasta).

Patys seniausi išlikę lietuviški tekstai yra įrašyti, apie XVI a., knygose, priklaususiose Vilniaus pranciškonų vienuolynui , todėl juos ir įrašė greičiausiai vienuoliai.

Lietuvių kalbos vartojimas raštu tada neapsiribojo vien Bažnyčia.Būta ir pasaulietinių rankraštinių tekstų.Tai rodo faktas, kad pora iš jų pateko net į spausdintas (kitomis kalbomis) knygas.Martyno Bielskio “Viso pasaulio kronikos” 1564 m.leidinyje (“Kronika, tho iesth Historya Swiata… “)yra įdėtas lietuviškas sakinys.Apie tai rašė jo atradėjas Sigitas Narbutas.Antras, didesnis ir tiksliau parašytas pasaulietinio turinio tekstas-tai vadinamasis 1589 m. Lietuviškasis hegzametras.Jis išspausdintas lotyniškoje knygoje “Gratuliationes Serenissimo Ac Potentissimo Principi Sigismundo III”.Tą knygą 1589 m. Vilniuje išleido jėzuitai.Joje šalia kitomis kalbomis sveikinimų karaliui Zigmantui III Vazai apsilankymo Vilniuje proga įdėtas ir lietuviškas 9eilučių tekstas,sueiliuotas hegzametru.Tai vienas iš pirmųjų šios rūšies eiliavimo tautine kalba pavyzdžių Europos literatūroje!Autorius nežinomas.Kadangi knyga parengė jėzuitai, tai ir autorius greičiausiai buvo jėzuitas, galbūt neseniai įkurtos Akademijos studentas ar profesorius.

Lietuvos raštijai plisti labai trukdė diduomenės sulenkėjimas.Spausdintų lietuviškų knygų ėmė rastis nuo XVI a. vidurio.Tai buvo susiję su reformacija ir kontrreformacija.

Pirmoji lietuviška knyga-Martyno Mažvydo parengtas katekizmas – pasirodė 1547 m. Karaliaučiuje (dab. Kaliningrade).Autorius buvo kilęs iš žemaičių tarmės ploto, todėl rašė žemaitiškai.Tačiau vėlesnėse savo knygose Mažvydas vis labiau taikėsi prie ano meto Prūsijos kunigaikštystės (kur pats gyveno) daugumos gyventojų vartojamos vakarų aukštaičių tarmės.Nuo XVII a. vidurio Prūsijoje susiformavo gana vientisa lietuvių rašomoji kalba vietinės vakarų aukštaičių tarmės pagrindu.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę ir nuo pat jos atsiradimo pradžios formavosi du rašomosios kalbos variantai.Vienas rėmėsi tokia kalba, kuri buvo vartojama Vidurio Lietuvos žemumuose-senosios Žemaičių kunigaikštystės branduolyje.Anuomet ją ir vadino-”žemaičių kalba”  Ja rašė Mikalojus Daukša, Markelis Petkevičius, Boguslavas Chilinskis ir kt. Antrasis rašomosios kalbos variantas susidarė Lietuvos valstybės centre – sostinėje Vilniuje ir jos apylinkėse.Jis buvo vadinamas tiesiog “lietuvių kalba”. Jam pradžią davė to krašto rytų aukštaičių tarmė.Šiuo rašomosios kalbos variantu rašė Konstantinas Sirvydas, Jonas Jaknavičius ir kt.

Abėcėlė (tam tikra tvarka išdėstytų garsinio rašto ženklų (raidžių) visuma) tai neatsiejama kalbos dalis.Lietuvių kalbos abėcėlė taip pat turėjo kelis raidos etapus.

Dabartinė abėcėlė susidarė per kelis šimtmečius iš lotynų abėcėlės.Pirmąją lietuvių abėcėlę pateikė Martynas Mažvydas 1547 m. išleistame Katekizme.Tai laužytų kontūrų lotyniškų spaudmenų, vadinamų gotikiniu šriftu, abėcėlė iš 23 raidžių.Ji kito ir įvairavo iki pat XX a. pradžios!

Nuo XVIII a. pabaigos daugelyje lietuviškų raštų (išskyrus Mažosios Lietuvos) įsigalėjo lotyniškieji apvalių kontūrų spaudmenys (antikva).1864-1904 m.Rusijos valdžia draudė Lietuvoje vartoti lotyniškuosius spaudmenis ir Norėjo įtvirtinti kiek modifikuotą (su raidėmis ė, j, y ) graždanką-rusų abėcėlę.

Lietuvių abėcėlės istorijoje ypač įvairavo žymėjimas tų garsų (č, š, ė, ū, ž ir kt.),kuriems senoji lotynų abėcėlė neturi specialių raidžių.

Apskritai senuosiuose raštuose raidės buvo vartojamos nuosekliai: tas pats garsas dažnai žymimas įvairiomis raidėmis, o ta pačia raide-įvairūs garsai.Tai gi raidės ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž, ū yra palyginti nauji papildymai senoviškai lotynų abėcėlei.Kiekvienos jų istorija kitokia: nosinės raidės ą ir ę dar pirmųjų lietuvių rašytojų Renesanso metu perimtos iš lenkų rašybos, o jų pavyzdžiu pačių lietuvių padarytos “trūksta-mos” į ir ų .Grafemos ė autoriaus šlovės nusipelno pirmosios spausdintos 1653 metų lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas.Raidės č, š, ž, su paukščiukais dar XIX amžiuje buvo pasiskolintos iš čekų rašybos.Pati jauniausia lietuvių abėcėlės raidė yra ū, neseniai tyliai atšventusi savo šimtmetį, ji buvo įdiegta kalbininko Jono Jablonskio.Ne vienas esate jo atvaizdą regėjęs ant, šiuo metu jau iš apyvartos išimtų, penkių litų kupiūros.

Dabartinę lietuvių abėcėlę sudaro 32 raidės išsidėsčiusios tokia tvarka, kaip pavaizduota pateiktoje lentelėje.

Kadangi turime valstybinę kalbą, turime ir Lietuvos Respublikos kalbos įstatymą!Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sausio 31 d. priimtas įstatymas kuriuo nustatomas valstybinės kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime, jos apsauga, kontrolė ir atsakomybė už to įstatymo pažeidimus.Įstatymas reglamentuoja lietuvių kalbos vartojimą įstaigų, organizacijų veikloje, teismuose, sandoriuose, ženkluose bei informacijoje; jis saugo lietuviškų vardų bei pavadinimų formas, garantuoja lietuvių kalbos tyrimo, ugdymo, taisyklingos vartosenos valstybinę globą.

1995 m. vasario 7 d. priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo”, kuriuo patvirtinta valstybinė programa. Nuo 1995 m. programą vykdo valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80% Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba.Be Lietuvos, lietuvių klabą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat įvairių šalių emigrantai.Didžiausios lietuvių kolonijos yra JAV.

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kaip seniausia gyvąja indoeuropiečių klaba.Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybę gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuo-tis prancūzų lingvisto Antonic Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio.Lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Traminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pasirinktas gan vėlai, antrojoje XIX amžiaus pusėje.Tokia socialinė istorija lietuvių kalbą prista-to tiesiog iš priešingos pusės-kaip sąlygiškai naują, tad ir modernią, bendrinę klabą.

Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų-lietuvių tartis beveik atitinka raštą t. y. tariama taip, kaip rašoma.Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai.Šia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas.Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skaityti lietuviškai lengviau, negu angliškai, nes suskaitęs raides jis gali sudėti žodį.Taip pat išgirdęs lietuvišką žodį, italas ar lenkas žodyne jį ras daug lengviau, negu išgirdęs anglišką.Galima sakyti, kad nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, skaitymas daug paprastesnis.

Įvairiai mąsto lietuviai apie savo kalbos ateitį.Vieniems atrodo, kad nelikus sovietinės unifikavimo politikos lietuvių kalbos vartojimo sritys maksimaliai išsiplėtė ir tuo džiaugiasi, kiti atsargiai klausia, ar nelikus vidinio pasipriešinimo prievartai, neatsiranda dar didesnio pavojaus lietuvių kalbai būti nupūstai kitų kalbų vėjų.Antra vertus, Lietuvoje ganėtinai mėgstama mokytis užsienio kalbų, nes visiems aišku, kad bendrauti su pasauliu vien lietuvių kalbos neužtenka!!!

Rašykite komentarą

-->