Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos raida

Autorius: Goda

Sunaikink ją (kalbą)-sunaikinsi santaiką ir gerovę. Sunaikink ją-užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę… M.Daukša

Lietuvių kalba savo raidos laikotarpyje patyrė begalę sunkumų, bei pokyčių.Tačiau nuo XIX a.antrosios pusės ji paskelbta bendrine Lietuvos kalba.Ir mūsų dienomis ją drąsiai, nieko nebijodami, galime vadinti savo gimtąja kalba!

Lietuvių kalba, kaip ir jos artimiausia giminaitė latvių kalba, yra išriedėjusi iš baltų prokalbės rytinės šakos.Pati baltų prokalbė savo ruožtu yra kilusi iš indoeuropiečių prokalbės (Jau XIX a. Pirmojoje pusėje buvo nustatyta, kad daugelis Europos (čia nekalbama apie suomių, estų, vengrų, baskų ir kai kurias šiaurines Rytų Europos kalbas) ir dalis Azijos (pirmiausia Irano ir Indijos) kalbų sudaro vieną didžiulę šeimą: ją imta vadinti indoeuropiečių kalbų šeima.Šiandien beveik pusė pasaulio žmonių (apie 1200 mln.) kalba indoeuropiečių kalba.), kurios dialektai IV-III tūkstantmetyje pr. Kr. dėl genčių migracijos ir kitų priežasčių išsiskyrė ir ilgainiui suskilo į atskiras giminiškų kalbų grupes bei kalbas.Matyt, anksčiausiai išsiskyrė anatolų, paskui tocharų ir graikų-armėnų-indoiranėnų dialektai.Kadangi baltų,germanų ir slavų kalbas sieja daug senoviškų bendrybių, iš to daroma išvada, kad šios kalbos kitados sudarė vad. šiaurinę indoeuropiečių dialektų grupę ir III tūkstantmetyje pr. Kr. dar galėjusios būti labai artimos.Kur buvo pirminė tos dialektų grupės teritorija, iki šiol diskutuojama.Viena yra aišku, kad II tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje baltų protėviai gyveno dideliuose plotuose, apimančiuose Dauguvos, Nemuno, Priegliaus baseiną, pietiniasi pakraščiais siekusį Pripetę bei žemutinę Vyslą.Tokią prielaidą patvirtina baltiškos kilmės hidronimai.Ją remia ir archeologijos duomenys.Jie rodo, kad IV-II tūkstantmetyje pr. Kr. Vidurio ir Rytų Europoje pasirodė vadinamoji virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra, tapatinama su indoeuropiečiais, kurie savo ruožtu buvo suskilę į atskiras grupes.viena tokių grupių ir buvo baltų protėviai, gyvenę minėtoje teritorijoje.II-I tūkstantmetyje pr. Kr. baltų gyvenamas plotas buvo didesnis negu tuometinių slavų ir germanų ir maždaug šešis kartus didesnis negu dabartinių baltų, t.y. lietuvių ir latvių.Ilgainiui baltų teritorijoje susiformavo atskiros dialektų grupės.Apie rytinėse teritorijose baltų dialektus tikslių duomenų nėra.Aišku, kad šie vėliau suslavėję baltai savo kalbos ypatybėmis skyrėsi nuo tų baltų dialektų, kuriais kalbėjo lietuvių, latvių ar prūsų protėviai.

Kazimiero Būgos nuomone, kuriai pritaria ir kiti tyrinėtojai, I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje pradeda ryškiau išsiskirti dvi baltų dialektų grupės, kurios ne vėliau kaip IV-III a. pr. Kr. galutinai išsiskiria į “prūsų prokalbę” ir “lietuvių-latvių prokalbę” , dabartiniais terminais-į vakarų ir rytų baltus (nereikia painioti pastarųjų su dar toliau rytuose gyvenusiais ir vėliau išnykusiais Dniepro baltais).Pagal Vytauto Mažulio sudarytą schemą vakarų baltai yra kilę iš periferinių, o rytų baltai-iš centrinių baltų arealo dialektų.Jano Otrebskio nuomone, rytiniai baltai atsiskyrė nuo vakarinių dėl to, kad tarp jų įsiterpė kažkokia finų gentis(ar gentys).Svarbiausios kalbinės ypatybės, skyrusios vakarų ir rytų baltus, buvo šios: dvibalsio ei tarimas (vakarų baltų plote šis dvibalsis išliko nepakitęs, o vakariniame kirčiuotas suvienbalsėjo, t.y. buvo monoftongizuotas, ir vėliau iš jo išsirutuliojo ie ); priebalsius š, ž vakarų baltai pavertė s, z; tl, dl, rytų baltai pavertė kl, gl; rytų baltai neišlaikė daiktavardžių bevardės giminės; aiškiai skyrėsi vakarų ir rytų baltų įvardžiai; nemaža būta ir leksikos skirtumų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->