Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalbos gramatika

Autorius: Ingrida

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos ypatybes, šis mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartojami.

Mokslas, kuris nagrinėja kalbos garsus, vadinasi fonetika.

Lietuvių kalboje nemaža įvairių garsų junginių – dvigarsių. Kiekvienas dvigarsis – glaudus to paties skiemens garsų junginys, kurį vienija sklandis artikuliacijos slinktis, o kirčiuotame skiemenyje – ir abu dėmenis apimanti priegaidė. Visi dvigarsiai sudaro ilgųjų skiemenų pagrindą ir šiuo atžvilgiu yra artimi ilgiesiems balsiams.

Pagal sandarą dvigarsiai skirstomi į grynuosius (dvibalsius) ir mišriuosius.

Literatūrinėje kalboje yra 6 dvibalsiai: ai, au, ei, ui, ie, uo. Visi dvibalsiai žymimi dviem greta stovinčiomis balsėmis. Tarptautiniuose žodžiuose dar rašomi dvibalsiai eu, oi, ou, pvz.: eukaliptas, Europa, klounas. Lietuviškos kilmės yra tik jaustukai oi, eu.

Literatūrinėje kalboje yra 16 mišriųjų dvigarsių, kurie žymimi balsių a, e, i, u ir priebalsių l, m, n, r samplaikomis: al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Tarptautiniuose ir šiaip nelietuviškos kilmės žodžiuose vartojami dar mišrieji dvigarsiai ol, om, on, or, pvz.: voltas, pompa, kortos, morka.

Šiame referate paliesime smulkiau dvigarsių klasifikaciją, artikuliaciją, vartojimą, kirčiavimą.

ANALITINĖ DALIS
Dvibalsiai – tai vieno skiemens ryškiai kintamos ir glaudžiamos artikuliacijos balsių junginiai, kurie, kaip ir pavieniai ilgieji balsiai, yra ilgojo skiemens centras, plg.: bai – do ir bū – do; au – ką ir ū – ką; lei – do ir ly – do. Lietuvių kalboje yra šie dvibalsiai: ai [ai], au [au], ei [ei], ui [ui], ie [ie], uo [uo]; oi [oi], eu [eu], ou [ou]; ei [e i], oi [o i].

Ne vieno skiemens du balsiai nėra siejami glaudžios artikuliacijos ir sudaro atskirų skiemenų centrus, pvz.:pa – i – ro, su – i – ma.
Dvibalsių klasifikacija

Pagal dėmenų suaugimą (susiliejimą) dvibalsiai skirstomi į sudėtinius ir sutaptinius:

1. Sudėtinių dvibalsių [ai], [au], [ei], [ui], [eu], [oi], [ou] abu dėmenys ištariami ir girdimi aiškiai, o kirčiuotame skiemenyje vienas kuris nors dėmuo būna dar aiškesnis, stipresnis, net ilgesnis – taigi dėmenys tarsi nepraradę savarankiškumo, pvz.: laiškas [la.iškas], [lai.ko], zuikis [zui.kis].

2. Sutaptinių dvibalsių [ie], [uo] abu dėmenys yra taip sutapę, susilieję, kad negalima pajusti ir išgirsti, kada baigiasi vienas ir kada prasideda kitas dėmuo, – vadinasi, jie tariami kaip ilgieji balsiai.

Kai kurie dvibalsiai atsiranda trumpėjant galūnėms, kai žodžių gale atsidūręs pusbalsis [j] virsta neskiemeniniu balsiu [i] ir drauge su prieš jį einančiai balsiais sudaro naujus dvibalsius. Pvz.; sodžiuje > sodžiuj [so ui], turguje > turguj [tur.gui]. Šitaip susidaro ir gana neįprastų dvibalsių, kurių pirmasis dėmuo yra prigimtinio ilgumo balsis, pvz.: duobėje > duobėj [duobei], saulėje > saulėj [saulei]. Tai – samplaikiniai dvibalsiai. Tokių dvibalsių gali pasitaikyti ir sudurtinių žodžių dėmenų sandūroje, kai pusbalsis [j] atsiduria prieš priebalsį ir virsta neskiemeniniu balsiu [i], pvz.: kojdalgis [koiadalgis]. Šie neįprasti dvigarsiai nėra visai tikri, nes prigimtinio ilgumo balsiai sutelkia visą priegaidę (ir tvirtapradę ir tvirtagalę).

Be minėtų lietuviškų dvibalsių, svetimuose (tarptautiniuose) žodžiuose yra ir nelietuviškos kilmės dvibalsių [eu], [oi], pvz.: moira [moira], neuronas [neuronas].

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->