Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių kalba seniausia indoeuropiečių prokalbė

Autorius: Eligijus

Pasaulyje įvairiais skaičiavimais yra apie 3000 šnekamųjų kalbų. Žmonių šnekamosios (be jų dar yra dirbtinės kalbos) kalbos skirstomos į kalbų šeimas ir grupes. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t.y. į vieną šeimą papuola iš vienos prokalbės išsivysčiusios kalbos. Skirtingi autoriai skirtingai skirsto kalbas, ir pasakyti kiek yra kalbų šeimų taip pat sunku kaip ir pasakyti kiek yra pačių kalbų.

Indoeuropiečių kalbų šeima yra pati gausiausia. Šios kalbų šeimos kalbomis kalba apie 2 milijardus žmonių. Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų šakai.

Indoeuropiečių prokalbė – kalba, iš kurios susiformavo indoeuropiečių kalbos (indoeuropiečių kalbų šeima). Tokia kalba galėjusi egzistuoti gal prieš 6–7 tūkstančius metų ar dar anksčiau.

Daugumai indoeuropiečių kalbų bendri šuns, avies, karvės, arklio, vilko, lokio, bebro, beržo, alksnio, buko, eglės, uosio, pušies, žąsies, anties, gervės, bitės, utėlės, musės, sniego, žiemos pavadinimai rodytų, kad indoeuropiečių prokalbė buvusi vidutinio klimato zonoje. Kai kurie tyrinėtojai remiasi ir tokiu faktu, kad indoeuropiečių protėvynės vieta turėjusi būti ne taip toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos, nes lietuvių kalba ypač gerai išlaikiusi daug archajiškų indoeuropiečių prokalbės bruožų.

Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi.

Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų indoeuropiečių kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės bendrystės laikais. Ilgainiui indoeuropiečių prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės (religines, gamtines) priežastys. Anot A. Meje, ryšys tarp visuomenės vystymosi tempų ir kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos… Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Nuo atskirų indoeuropiečių genčių, šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki indoeuropiečių nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis kalbomis, susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena indoeuropiečių kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija. Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji indoeuropiečių vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito indoeuropiečių prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->