Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuviškos šventės

Autorius: Justė

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

KŪČIOS IR KALĖDOS
Kūčios ir jų papročiai.

Kūčių pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras Europos tautų. Lietuvių kūčios, lenkų kucia, baltarusių kutia, graikų kukkia reiškia pagaminta iš įvairių grūdų patiekalų, skirta vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms.

Kūčios – ta tradicinė žiemos šventė, švenčiama trumpiausio dienos ir ilgiausios nakties metų (gruodžio 24d.). nors tai ir nėra šventė, bet tą dieną dirbdami tik būtiniausi ūkio darbai. Kūčių rytą žmonės keliasi ko anksčiau. Darbo užtenka visiems. Moterys ruošiasi namuose – švarina pirkią, verda, kepa, kepa Kūčių ir Kalėdų valgius. Pradėjus metų laiką skaičiuoti nuo pagal Saulę, Kūčioms gaminama 12 patiekalų: kūčiukai, aguonų pienas, grybai, žuvis, silkė.. ir nė lašo alkoholinio gėrimo. Vyrai ruošiasi lauke, tvarte. Dirba mažai tevalgę ar net visai alkani.

Vakarinei žvaigždei pasirodžius, visi renkasi vakarienės. Už stalo sėda pirmiausia šeimininkai, paskui visa šeimyna. Motinos rūpestis, kad būtų 12 patiekalų. Tėvas atneša iš daržinės du glėbius šieno. Vieną – ant stalo, kitą – po stalu. Ant stalo tiesiama balta staltiesė, pastatomas kryželis. Iš skrynios išimama nenaudojama švari lėkštutė.ant tos lėkštutės padedama tiek kalėdaičių, kiek yra šeimos narių. Po maldų prasideda kalėdaičio valgymas. Saugoma, kad nė mažiausias trupinėlis nenukristų ant stalo. Toliau visi sėdintieji prie stalo suvalgo po gabalėlį juodos duonos. Paskui valgomi kiti patiekalai. Baigus valgyti, kiekvienas persižegnoja ir bučiuoja kryželį.

Prie Kūčių stalo turi būti porinės skaičius žmonių, vadinasi, negali būti 3, 5 ar 7 žmonės. Jei susidaro likutis, tai vienas žmogus iš tų namų turės mirti kitų metų Kūčių nesulaukęs. Kad sužinotų, kurių iš tos šeimos žmogus turės mirti, buria įvairiais būdais. Biržiečiai buria traukdami iš po staltiesės šieno šiaudelį. Tas, kuris ištraukia visų trumpiausią šiaudelį, turės mirti. Vabalninkiečiai sako, kad tas, kuris pavalgęs neatsirūgsta, turės mirti. Kupiškėnai stebi, kurio žmogaus šešėlis per Kūčias bus be galvos, tada tas ir mirs.

Per Kūčių vakarienę neužmirštami ir mirusieji tų namų žmonės. Seniau mirusio asmens sėdimoje vietoje ant stalo statydavo stiklinę alaus ar giros. Iš tos stiklinės niekas negerdavo, ji stovėdavo visą naktį, kad atėjusi aplankyti mirusiojo vėlė turėtų kuo pasivaišinti. Taip pat nenuimami nuo stalo ir likę vakarienės valgiai. Šimonių apylinkėje po Kūčių vakarienės stalas būdavo vėl apkraunamas įvairiais valgiais: mėsa, šaltiena ir pan., kad naktį atėjusios mirusiųjų vėlės ir šiaip dvasios galėtų prisisotinti. Tuos valgius žmonės valgydavo tik Kalėdų rytą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->