Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuviškos šventės

Autorius: Justė

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

KŪČIOS IR KALĖDOS
Kūčios ir jų papročiai.

Kūčių pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras Europos tautų. Lietuvių kūčios, lenkų kucia, baltarusių kutia, graikų kukkia reiškia pagaminta iš įvairių grūdų patiekalų, skirta vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms.

Kūčios – ta tradicinė žiemos šventė, švenčiama trumpiausio dienos ir ilgiausios nakties metų (gruodžio 24d.). nors tai ir nėra šventė, bet tą dieną dirbdami tik būtiniausi ūkio darbai. Kūčių rytą žmonės keliasi ko anksčiau. Darbo užtenka visiems. Moterys ruošiasi namuose – švarina pirkią, verda, kepa, kepa Kūčių ir Kalėdų valgius. Pradėjus metų laiką skaičiuoti nuo pagal Saulę, Kūčioms gaminama 12 patiekalų: kūčiukai, aguonų pienas, grybai, žuvis, silkė.. ir nė lašo alkoholinio gėrimo. Vyrai ruošiasi lauke, tvarte. Dirba mažai tevalgę ar net visai alkani.

Vakarinei žvaigždei pasirodžius, visi renkasi vakarienės. Už stalo sėda pirmiausia šeimininkai, paskui visa šeimyna. Motinos rūpestis, kad būtų 12 patiekalų. Tėvas atneša iš daržinės du glėbius šieno. Vieną – ant stalo, kitą – po stalu. Ant stalo tiesiama balta staltiesė, pastatomas kryželis. Iš skrynios išimama nenaudojama švari lėkštutė.ant tos lėkštutės padedama tiek kalėdaičių, kiek yra šeimos narių. Po maldų prasideda kalėdaičio valgymas. Saugoma, kad nė mažiausias trupinėlis nenukristų ant stalo. Toliau visi sėdintieji prie stalo suvalgo po gabalėlį juodos duonos. Paskui valgomi kiti patiekalai. Baigus valgyti, kiekvienas persižegnoja ir bučiuoja kryželį.

Prie Kūčių stalo turi būti porinės skaičius žmonių, vadinasi, negali būti 3, 5 ar 7 žmonės. Jei susidaro likutis, tai vienas žmogus iš tų namų turės mirti kitų metų Kūčių nesulaukęs. Kad sužinotų, kurių iš tos šeimos žmogus turės mirti, buria įvairiais būdais. Biržiečiai buria traukdami iš po staltiesės šieno šiaudelį. Tas, kuris ištraukia visų trumpiausią šiaudelį, turės mirti. Vabalninkiečiai sako, kad tas, kuris pavalgęs neatsirūgsta, turės mirti. Kupiškėnai stebi, kurio žmogaus šešėlis per Kūčias bus be galvos, tada tas ir mirs.

Per Kūčių vakarienę neužmirštami ir mirusieji tų namų žmonės. Seniau mirusio asmens sėdimoje vietoje ant stalo statydavo stiklinę alaus ar giros. Iš tos stiklinės niekas negerdavo, ji stovėdavo visą naktį, kad atėjusi aplankyti mirusiojo vėlė turėtų kuo pasivaišinti. Taip pat nenuimami nuo stalo ir likę vakarienės valgiai. Šimonių apylinkėje po Kūčių vakarienės stalas būdavo vėl apkraunamas įvairiais valgiais: mėsa, šaltiena ir pan., kad naktį atėjusios mirusiųjų vėlės ir šiaip dvasios galėtų prisisotinti. Tuos valgius žmonės valgydavo tik Kalėdų rytą.

Be Kūčių vakarienės tuojau būdavo buriama ateinančių metų ir savo gyvenimo laimė. Šeimininkas, pakėlęs staltiesę, apžiūrėdavo, ar yra išbyrėjusių kokių nors grūdų ant stalo.
Jei yra, vadinasi bus derlingi metai, jei nėra – blogi metai. Kokių išbirusių javų randa, tokie javai tais metais ir derės. Mergelės, pavalgiusios vakarienę, spėja savo ištekėjimo laimę. Po vakarienės išeidavo į kiemą malkų atsinešti. Išėjusios klausosi, kurioje pusėje šunys loja, iš ten sako, ir piršliai atvažiuosią. Stebi, iš kur vėjas pučia. Į tą šalį, sako, ir nutekėti teksią.

Čia tik maža būrimų dalelė ir tai tik Rytų Lietuvos krašto, bet yra be galo daug jų, susijusių ne tik su Kūčių apeigomis, bet su Kalėdų švente ir kitų metų laikų.
Iš Kalėdinių švenčių papročių.

Yra žinių, jog senovės lietuviai Naujuosius metus pradėdavę kovo mėnesio viduryje. Tai buvusio Medinio, arba Oko, šventė, kurios šiokias tokias liekanas galima pastebėti iki šių dienų Kalėdų švenčių papročiuose ir liaudės prietaruose.

Krikščionybei išplitus, Naujieji metai buvo perkelti į sausio mėnesį. Tuomet visi papročiai, burtai ir prietarai pradėti naikinti, todėl senovės Naujųjų metų švenčių apeigų beveik neišliko.

Visas savo šventės lietuviai pradėdavo vaišėmis, muriuose valgydavo visokių valgių, gerdavo įvairiausių gėrimų. Ypač didelės švenčių vaišės buvusios baigiant senuosius metus ir pradedant naujuosius. Tada būdavo linksminamasi, kiek galios leidžia. Taip darė dėkodami savo dievams už gerą derlių ir visą labą, taip pat prašydami dievų viso gero kitiems metams. Būrė ir pranašavo ateitį, tą ir dabar dar nerietai kur galime pastebėti pas prietaringus žmones.

Joniškėlo apylinkėse buvo išlikęs gražus senovės paprotys per Kūčias nešti neturtintiems kaimynams alaus, girios ar kito gėrimo. Tai darė tikėdami, jog bitės daug medaus prineš. Ramygalos apylinkėse per Kūčias bitininkai pasidalydavo medų, kad bitės kitais metais daugiau medaus prineštų. Vabalninko apylinkėje per Kūčias bitininkai dainuodavo dainelę, prašydami medaus šiais odžiais:
Nebūk skūpus, bitninkėli,

Atnešk Kūčių vakarienei

Saldaus medaus dubenėlį.

Rokiškėnai Kalėdų rytą suvalgo po gabalėlį visokios mėsos, kad gyvuliai būtų sveiki ir riebūs. Seniau gerdavo dar tam tikro gėrimo, vadinamojo šermukšninio, kad sodai derėtų. Šimonių apylinkėse per Kalėdas vaikai, bliaudami avinėlio balsu, vaikšto per kaimą palei trobų palanges ir už tai gauna dovanų pyrago arba saldumynų. Tam, prie kurio palangės per Kalėdas vaikai subliovė, busią laimingi ir geri metai.

Per Kalėdas vaišinami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Daugeli Lietuvos vietų yra senas paprotys Kūčių stalą apkloti šienų. Kiek netelpa šieno ant stalo, sudeda pastalėje, o ant šieno pastalėje dar padeda siekelį avižų. Visa tai rytmetį sušeria visiems gyvuliams po truputi. Gyvuliams duodavo ir visų valgių, likusių nuo Kūčių vakarienės.

Kalėdų valgiais senovės lietuviai neužmiršdavo pavaišinti savo dievų ir mirusiųjų vėlių, kuriems gausiai būdavo aukojama valgių ir gėrimų. Pradėdami vaišintis, visad pirmus valgių kąsnelius ir gėrimų taures atnašaudavo dievams ir vėlėms: pirmus valgių kąsnelius numesdavo žemėn, o pirmas gėrimų taures išpildavo trobos kampan. Kai gyvieji sočiai prisivalgydavo, likusius valgius nunešdavo į kapines ant mirusiųjų kapų arba užkasdavo kapinėse. Kai kur valgių aukojimas mirusiems gyvuoja iki šių dienų.

Lietuviškos Kalėdos kaime ir Kalėdų vaišės.
Beveik visoje Lietuvoje Kūčių stalas būdavo apklojamas šienų ir uždengiamas raštuota staltiese. Zanavykuose Kūčių stalą apkloja piemenėlis. Atsinešęs žalio šieno glėbelį, deda jį ant stalo ir gieda tokią giesmelę:

Dėk į ėdžias šieno

Glėbelį bent vieną,

Taisyk vietą Jo stalui,

Čystos Panos Sūneliui…
Senuoju papročiu, mūsų žmonės ir dabar per Kalėdas yra nepaprastai vaišingi. Vaišinasi namiškiai, giminės, kaimynai ir šiaip jau geri bičiuliai. Kalėdų vaišės prasideda Kūčių vakariene, trunka visą mėsėdį ir baigiasi Užgavėnėmis. Per minėtas vaišes mūsų žmonės savo vaišingumą parodo įvairiausiais būdais.

Kalėdų proga reikia pavaišinti net miško žvėris. Dar neseniai Panevėžio apskrities kai kuriuose apylinkėse buvo paprotys nešti gyvą katę vieškelio kryžkelėn ir paleisti, kad ją vilkai sudraskytų, nors paprastai katė gyva sugrįždavo namo. Seniau kalėtų ir Naujųjų metų naktį vesdavo vieškelio kryžkelėn vilkų vaišėms seną ožką. Tai darydavo, kad piktieji miško žvėrys gyvūnų nedraskytų.

Taigi Kalėdų šventės yra lietuviškų vaišių šventės.
Kalėdų papročiai.
Kaip mūsų seneliai pasakoja, kitados kaimo Kalėdos būdavo švenčiamos su tam tikromis apeigomis. Būdavo prisimenama įvairių burtų bei prietarų, kuriuos dabar tik šimtamečiai seneliai mums bepasakoja. Šį tą įdomesnio iš Kalėdų papročių ir burtų čia aprašysiu.

Vabalninko apylinkėje kūčių vakarą ant stalo padėdavo kryžių ir jį laiko per naktį, o rytmetį visi tą kryžių bučiuoja. Taip pagerbiamas Kristaus gimimas. Durų slenksčiuose geležim išdegina kryžiukus.

Visoje Lietuvoje Kūčių vakarienę pradėdavo valgyti nuo Dievo pyrago, arba plotkelių. Dievo pyrago dėdavo į kiekvieną Kūčių vakarienės valgį. Pirmieji valgyti sėsdavo šeimininkai, paskui – visa šeima. Šeimininkas liepdavo visiems sukalbėti trejus poterius, tą visi atsistodami ir padarydavo. Poterius sukalbėjusiems šeimininkas sako: “Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus”, visa šeima atsako: “Ant amžių amžintųjų”. Šeimininkas, laužydamas plotkelę, dalija po kąsnelį šeimynai, kalbėdamas: “Dievas žino, ar per kitas Kūčias visi bebūsim?” senieji po to klausimo atsidūsta ir suskaičiuoja, kelintas savo amželio Kūčias jau valgo.

Ramygalos parapijoje po Kūčių vakarienės nepalieka peilio ant stalo, kad Kristus nepersidurtų, kai ateis naktį Kūčių stalo aplankyti.

Seniau per Kalėdas įsilinksminę berniukai vaikščiodavo įvairiai persirengę. Rokiškio apyl. Kalėdų rytą atėjusio kaimyno iškart neįsileisdavo. Jo klausdavo: “Kuo vardu Bernelis?” jis turėdavo atsakyti giedodamas kokią nors Kalėdų giesmę. Jei jis nesusiprasdavo to padaryti, tuomet jo neįsileisdavo visai.

UŽGAVĖNĖS
Lėtai slenka žiemos dienos… bet saulė su kiekvieną dieną užkopia vis aukščiau ir aukščiau. Vasario meno – paskutinis žiemos pasispardymas. Artinasi sunkiausias žemdirbiui metas – pavasaris – žemės įdirbimas. Šiuo metu laiku lietuviai ir švenčia Užgavėnes.

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Anksčiau Užgavėnes Lietuvoje švęsdavo tris dienas (sekmadienį, pirmadienį ir antradienį), o vėliau ir iki dabar – tik antradienį 46 dienos prieš Velykas. Svarbiausias Užgavėnių bruožas – linksmumas. Kaimai per Užgavėnes virsdavo savotišku teatru. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiodavo persirengėliai.
Užgavėnių apeigos Lietuvoje.
Gražūs mūsų tautos senovės papročiai, daugely mūsų krašto vietų užmiršti, išnyko arba baigia jau nykti. Vieni iš tokių senovės papročių yra Užgavėnių apeigos. Tačiau Užgavėnių apeigos ne visoje Lietuvoje vienodai apvaikščiojamos, todėl, aprašydami tas apeigas, pažymėsime, kaip kurioje apylinkėje jos yra ar buvo apvaikščiojamos.

Senovės lietuviai Užgavėnes vadinę Ragučio šventė. Tos šventės vaišės trukdavusios 8 dienas. Tai buvusios didžių puotų ir triukšmo šventės. Per šventės buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriuose, keršus jaučius pasikinkę, vežioję kažkokią baidyklę arba maumą, lydimą daugybės palydovų, apsirengusių keistomis baisybėmis ir giedančių, muzikai pritariant, ypatingas giesmes. Galbūt iš tų apeigų yra kilę vėlesniais laikais Užgavėnių Morės, Kotrės, Šiorės ir kitų baidyklių aptaisymai ir vežiojimai po kaimą.

Pagal paprotį Užgavėnių dieną visoje Lietuvoje buvo draudžiama verpti, sukti siūlus, vyti virves. Tądien nemaldavo girnomis, merginos nesišukuodavo plaukų. Verpėjos skubėdavo viską suverpti iki Užgavėnių, – tuomet kitais metais bus gražūs linai. Norėdami sulaukti gero javų derliaus, skubėdavo išvežti į laukus bent vieną vežimą mėšlo.

Keturiasdešimt dienų pasninko – menkas džiaugsmas, todėl Užgavėnių dieną stengtasi prisivalgyti daug ir riebiai. Paprastai valgydavo 9 ar 12 kartų. Skaičius 9 apeigose turėjo magišką reikšmę. O 12 greičiausiai simbolizavo sočių metų mėnesių. “Kas per Užgavėnes sotus, tas bus sotus ištisus metus”. Vienas iš tradicinių Užgavėnių patiekalų yra blynai. Apskrita jų forma galėjo simbolizuoti pavasario saulę. Dar vienas tradicinis, galbūt net senesnis už blynus Užgavėnių valgis – žemaičių šiupinys. Prie jo dažnai patiekiama kiaulės galva. Kai kur valgydavo vėdarus, virtinius, kiaušinienę ir kt.

Būta ir daugiau įdomių papročių. Linai – didžiulis lietuvio ūkininko turtas. Visaip žmonės stengsi padidinti linų derlių. Dėl to jie per Užgavėnes važinėjo arkliais ir suposi. Sūpuokles įtaisydavo klojimuose. Čia rinkdavosi ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Mažyliams tėvai kabindavo sūpuokles trobose.

O į roges suvirsdavo visi: jauni ir seni, vyrai ir moteris. Aidėdavo balti Lietuvos laukai nuo žvangučių skambesio, dainų ir juoko. Žmonės tikėjo, kad juokas nugali net mirtį. Juoko bijo piktosios dvasios. Juokas ilgina žmogaus gyvenimą. Kas juokiasi – tas nesensta… kad linai augtų kuo aukštesni, reikėdavo važiuoti kuo toliau. Važnyčiotojai staiga pasukdavo į gilesnę pusnį, kad važiuojančius išverstų į sniegą – ateinantys metai bus turtingesni. Važiuojančius ir vandeniu laistydavo, kad vasarą pasėliai nepritrūktų vandens. Taip pat tikėjo, kad ir bitelės toliau nuskraidys ir daugiau medaus prineš, ir toliau nuvažiuosi ir daugiau vandeniu laistysi…

Smagiausia būdavo vakare, kai persirengdavo įvairiais personažais. Jei tik rasdavo neužkabintas duris, persirengėliai būriu suvirsdavo į vidų.

Akimirksniu “žydas” pagarbiai bučiuoja šeimininkei ranką, o maža adatėle duria. “Čigonas”, nuplyšęs, virvę susijuosęs, išsitepęs suodžiais… karštai apkabina visus jam į rankas pakliuvusius. Prie durų įsitaiso kuprotas elgeta. Kartais atsiveda ir “velnią”, ir “žvėrį”… Tai džiaugsmo vaikams! “Žydas” dėlioja ir siūlo savo prekes… “Čigonas” maino su šeimininkų arklius… Pasisvečiavę, visko prisivalgę, persirengėliai išvirsta lauk – kitų trobų lankyti. Jei kas neatsidaro durų, “velnias” užsilipa ant stogo ir užkiša kaminą.

Įdomus Užgavėnių paprotys pamėklės (Morės, Kotrės…) rengimas, vežiojimas ir deginimas ar skandinimas. Dažniausiai tai siejama su žemės vaisingumu. Senovėje žmonės gamindavosi kuo baisesnes kaukes, rengdavosi gyvuliais, ypač ožiu ir ožka. Tai vaisingumo simbolis. Vyrai persirenginėjo moterimis, o moteris – vyrais. Tai meilę simbolizuojantys žaidimai.

Užgavėnių linksmybės baigdavosi vakarėliais. Jaunimas prisišokdavo visai gavėniai. Gavėnia – laikotarpis be linksmybių ir žymesnių papročių.

PAVASARIO ŠVENTĖS
Senovės lietuviai akylai stebėjo gamtą: bundančią žemę, medžiu, paukštelius. Daina ir šokiu merginos sveikindavo pirmąją saulės spindulėlį. Iš paukščių ypatinga pagarba buvo rodoma gandrui. Jis buvo laikomas šventu, nešančiu žmonėms laimę.

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, žemdirbiai šventė pavasario atėjimo šventę. Ją bažnyčia susiejo su Velykom. Velykos švenčiamos pavasarį, pirmą sekmadienį po Mėnulio pilnaties. Prieš velykinės apeigos pradedamos prieš savaitę, Verbų sekmadieniu. Verbų dieną žmonės šventina gluosnio, kadagio ir išsproginto beržo šakeles. Per Verbas, kartais ir Velykų pirmą dieną vieni kitus plakdavo tomis šakelėmis, kartodami: “Ne aš plaku, verba plaka…” Tikėjo, kad išplaktieji pasidarys švarūs, sveiki, nusivalys nuo blogybių, pasidarys geresni.

Didžioji savaitė nuo Verbų iki Velykų buvo pilna paslapčių. Vykdavo apeiginis prausimasis, ugnies, vandens šventinimas.
Verbų šventės lietuviški papročiai.
Verbų šventės išvakarėse kaimo vaikai ir bandininkai būreliais bėga į artimesnius kaimo miškeliu ir ganyklas verbų rykštėms žalumynų parsinešti. Parėjus iš miško, mergaitės imasi puošti verbų rykštenes. Pasirenka vieną kitą žalią kadagio šakelę, prie jos prideda žilvičio ar karklo bent kelis stiebelius su pumpurais, pagaliau keletą šakelių žaliuojančių bruknių. Beje, kad puošniau atrodytų, mergaitės nepatingi verbų rykštes papuošti iš popieriaus padarytomis gėlėmis, įvairiais žibuliais, margais kaspinėliais ir džiovintų lauko gėlių žiedeliais.

Verbų sekmadienį žmonės būriais eina į bažnyčią. Iš kiekvienos trobos eina nors vienas žmogus, nes kitaip paliktų nepašventinta verbų rykštė. Senu įpročiu kaime nėra tokių namų, kuriuose būtų nepašventinta verbų rykštė, nes žmonių įsitikinimu, ji turinti magiškos galios. Į bažnyčią eina visi be išimties, dideli, maži, jauni ir seni nešdamasi verbų šakelę. Juk senų žmonių sakoma: “Kas Verbų šventėj bažnyčion eina tuščiomis rankomis, tas rankose laiko velnio uodegą”.

Senieji, parėję iš bažnyčios, uždega keletą mažų verbos šakelių ir jomis aprūko trobas. Už namų durų ir langų iš lauko užkiša po kadagio ar karklo šakelę, kad perkūnas namų netrenktų. Kai kur verbų rykštelės dedamos ant kapų kaip papuošalas. O gal tai turi ir kitą reikšmę?

Velykos

Velykos – pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviai jau ir žiloje senovėje švęsdavo didžiąją pavasario šventę, kuri atitinka krikščioniškų Velykų laiką.

Ankstų Velykų rytą žmonės skubėdavo iš bažnyčios namo. Šventu vandeniu šlakstydavo trobas, laukus, gyvulius, valgius. Velykų stalas buvo apkraunamas tradiciniais valgiais. Svarbiausi – kiaušiniai (margučiai), kiaulės galva arba paršelis, papuoštas žalumynais, sūriai, pyragai, varškė ir t.t. Tarp valgių pastatydavo indelyje sudaigintų avižų, simbolizuojančių gerai dygstančius javus.

Po krikščionybės įvedimo daugelis senovės papročių buvo išnaikinta arba sukrikščioninta ir tik nedidelė jų dalis išliko ligi vėlesnių laikų. Todėl norėčiau aprašyti keletą velykinių papročių paimtų iš senesnių laikų, nes dabar jų jau mažai kas laikosi.
Kiaušinių dažymas ir marginimas
Kodėl per Velykas marginami kiaušiniai? Todėl, kad jau nuo seno žmogus kiaušinį siejo su gamtos prisikėlimu, gimimu, vaisingumu. Tai – guvybės, atsinaujinimo, taigi ir kasmet pasikartojančio pavasario simbolis.

Lietuvoje kiaušiniai buvo dažomi dar prieš krikščionybės įvedimą, Gedimino pilies teritorijoje rastas 13a. akmeninis margutis. Tai buvo magiška priemonė, apsauganti namus nuo piktų dvasių, atverianti duris gyvenimui ir vaisingumui.

Lietuvoje yra net tam tikros patyrusios kiaušinių margintojos, kurios, kaip šio amato mokovės, iš to verčiasi. Anksčiau kiaušinius dažė natūraliais dažais – kmynais, ąžuolo žieve, svogūnų lukštais. Dabar margučiai spalvingesni. Jų spalvos turi simbolines reikšmes. Raudona – tai gyvybė, gimimas, šiluma, nugalinti blogąsias jėgas. Juoda – derlinga žemė. Mėlyna – dangus, žadąs gerą derlių. Margučiai puošiami augalų ir gėlių raštais, Saulės ir Mėnulio motyvais. Nuo seno žmonės dovanodavo margučius vieni kitiems linkėdami džiaugsmo, laimės, sveikatos.
Gavėno sušaudymas – pasninko galas
Rytų Lietuvoje ir kitur, Velykų naktį prasimanoma įvairiausių prašmatnybių, vienas iš tokių žymesnių liaudies vaidybos dalykų buvo Gavėno sušaudymas, kuris reiškė pasninko galą.

Gavėnu apsirengdavo bažnyčios zakristijonas ar koks kitas juokdarys. Jis apsivilkdavo kokiu teatrališku drabužiu, užpakaly prisikabindavo ilgą šiaudinę uodegą, pasmakry prisirišdavo didelę kanapinę lazdą, o veidą paslėpdavo po juokinga kauke. Toks Gavėnas, pritūpdamas ir visaip kraipydamasis, bėgdavo viduriu bažnyčios. Į bėgantį Gavėną šaudavo tam tikri sargai.
Lalauninkai – kiaušinių rinkėjai
Seniau Velykų sekmadienio išvakarėse beveik visoje Lietuvoje vaikščiodavo kiaušinių rinkėjai, kurie, lankydami kaimo namus, giesmėmis ir dainomis linksmino žmones. Šis paprotys kai kur ir dabar tebėra. Tokie Velykų linksmintojai, krepšius pasiėmus, eina per kaimą, pamatę namuose degantį žiburį, sustoja palangėje ir traukis lalavimo giesmę. Už gražią dainą Lalauninkai gauna iš mergaičių gražių velykinių margučių, o kartais jie paprašomi užeiti paviešinti.
Margučių ritinėtojai
Per Velykas visoje Lietuvoje ritinėjami margučiai. Tai plačiai paplitęs gana senas paprotys. Po pusryčių kaimo jaunimas ir vaikai, o kartais ir suaugusieji eina į kiemą ar į gatvę, kur patogioje vietoje ritinėja margučius. Pasistatomas tam tikras margučių ritinėjamasis lovelis, ir visi ritinėtojai iš eilės tuo loveliu ritina po vieną kiaušinį. Reikia taikyti taip, kad savo margučiu užgautum svetimą, tada išloši margutį. Žaidimo tikslas laimėti ko daugiau margučių.
Margučių mušimas
Kitas įdomus Velykų žaidimas – tai margučių mušimas. Margučius muša ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Taip ne tik mėginama išsiaiškinti kieno margutis stipresnis, bet kartu vyksta savotiškas žaidimas. Kas moka išrinkti stipriausius kiaušinius, gali eiti su visais kiaušinių muštinių ir laimėti daug margučių.
Velykiniai prietarai
Senovės lietuviai, garbindami gamtą, turėjo daugybę įvairių prietarų. Krikščionybei įsitvirtinus, dalis tų prietarų buvo išnaikintą, bet nemažai jų liko iki šių dienų. Vieną kitą čia ir aprašysiu.

Kupiškiu apylinkėje Velykų rytą ūkininkas, pasikinkęs arklį į vežėčias, apvažiuodavo savo laukus. Tai daroma, kad javai geriau derėtų.

Kupiškėnai, pavalgę Velykų pusryčių, rūpestingai surenka visus margučių lukštus, o šeimininkas nuneša juos savo lauko rėžin ir užkasa giliai žemėn, kad javai geriau derėtų.

Per Velykas jaunimas labai mėgsta suptis. Nesisupama tik pirmą Velykų dieną, nes tą dieną, sako, Juodošius esąs pasikoręs, todėl ir žmogui gali nutikti kokia nors nelaimė.

IŠVADA
“ Žmonės mėgsta šventes. Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti įprastų darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia, todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškesnis apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau ar mažiau iškilmingos atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis ir pasirodymas: apdarų, arklių, vežimų ir kt. be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūliavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės, Joninių ugnių deginimas. Visa tai bendruomenę suartina! Apie visas šventes žmonės daug kalba,, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame gyvenime”.

Jonas Balys

Rašykite komentarą

-->