Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuviškas avangardizmas. “Keturi vėjai”. “Trečias frontas”

Autorius: Robertas

Lietuviškas avangardizmas


Kazys Binkis

Juozas Tysliava

Juozas Žlabys-Žengė

Pranas Morkūnas

Petras Tarulis

Kazys Boruta

Jurgis Savickis

Vincas Ramonas


Kiekvienoje literatūroje tuo pačiu metu egzistuoja keli meninio mąstymo tipai. Jie ginčijasi, neigdami vienas kitą. Skirtingų meninio mąstymo tipų grumtis sukuria vidinę įtampą, reikalingą našiam literatūros gyvenimui.

1922 m. jaunų rašytojų grupė Kaune išleido manifestą „Keturių vėjų pranašas”. Lietuvių literatūra, dar vis kaimietiškai naivi ir sentimentali, privalo tuoj pat atsigręžti į XX a. techniškąją civilizaciją. Simbolistų kosminį peizažą privalo išstumti šiuolaikinio miesto industrinis peizažas, idealizuotą dvasingumą – brutali žmogaus – „mėsos gabalo” – jausena, filosofuojančią rezignaciją – atakuojančios energijos šuorai, rafinuotą užuominų ir niuansų kalbą – liaudiškas stačiokiškumas ir gaivalingas primityvas. Žurnalas „Keturi vėjai” (1924-1928) spausdino himnus lokomotyvui, taksomotorui, radijo lakštingaloms, kurios supūs lietuviui „naują būvį”. Poetai K.Binkis, S.Šemerys, J.Žengė, T.Tilvytis šaipėsi iš Dievo, angelų ir šventųjų, kuriuos veja iš dangaus pasiutęs „taksomotoras”. Parodijos tonas buvo šio žurnalo stilistinė norma. Ironiška nusistovėjusių vertybių bei literatūrinių pozų devalvacija – meninės kūrybos tikslas ir pagrindas (T.Tilvyčio „3 grenadieriai”, 1926).


Keturvėjininkams nieko nebereiškė metafizinė vertybių hierarchija, prieš kurią klūpojo simbolistai („Gana naktimis / su žvaigždėmis čiupinėtis”). Jie kategoriškai atmetė simbolistų išpuoselėtą poetinio išgyvenimo tipą, kurį sudarė amžinybės potroškiai, sielos ir kūno dualizmas, sudvasinti jutimai, itin subtilūs, švelnūs ir melodingi nuotaikos virpesiai. Simbolizmas buvo analizuojančio, medituojančio, filosofuojančio intelekto kalba, o naujosios meno srovės turi išreikšti „intelekto krachą”, pasak prancūzų siurrealisto A.Bretono. Keturvėjininkai apsisprendė vaizduoti žmogų tokį, koks jis yra, – draskomą biologinių instinktų, valdomą tamsių pasąmonės jėgų, be jokių aukštesnių idealų ir sudėtingų dvasinių peripetijų, kurias „išgalvojo” literatūra. Vietoj sudvasintos būtybės, siekiančios didelių tikslų, S.Šemerys pastatė eilėraščių rinkinio „Granata krūtinėj” (1924) centran gryną „dirgsnių dinamitą”, „liepsningą kūno bombą”, kurios nebevaržo jokios moralinės sąvokos ir idealumo matai.

Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų,

Prašau tik tavo raumenų gaisrų,

Kurie gaivinamai mane apsems…

Simbolizmas nedrįso deformuoti ar išmontuoti į geometrines figūras gamtos reiškinių, kuriuose įžvelgdavo amžinąsias reikšmes. O rusų futuristai, įtakingiausi keturvėjininkų mokytojai, įrašė savo deklaracijose tokius privalomus šiuolaikinio meninio mąstymo įstatymus: „ l. disharmonija, 2. disproporcija, 3. gražus disonansas, 4. dekonstrukcija”. „Keturių vėjų” poetai ir prozininkai buvo įtikinti, kad menas nereprodukuoja tikrovės, o ją perkuria, kad meninis vaizdas tuo geresnis, kuo drąsiau deformuoja realybės reiškinį. Literatūros kūrinys jiems buvo žodžių konstrukcija, tvirtai nukaltas dirbinys, kuriame nėra jokių kosminio ritmo ar psichikos gelmės paslapčių. „Mes žodžio darbininkai”, – deklaravo „Keturi vėjai”.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24

Rašykite komentarą

-->