Studijoms.lt

1990-aisiais užtrenkėme duris okupantų valdžiai. Pastatėme mūrinę sieną tarp jau taip įgrisusios svetimos politikos ir savo, lietuvių tautos, nepriklausomybės. Nepriklausomybės akto signatarai ryžtingai pareiškė, jog nuo šiol Lietuva bus laisva… Tačiau, kad galėtume į akis išrėžti visam pasauliui, jog dabar mes jau pasiekėme savo tikslą ir esame pasiruošę patys kurti savo tautos, valstybės gyvenimą, turėjo praeiti labai daug laiko. Ne vienam žmogui teko sumokėti krauju, kad mes galėtume atsibusti laisvoje Lietuvoje, kad galėtume saugiai atsiversti lietuvišką knygą ir mėgautis tuo, dėl ko buvo kovota… Bet ar būtume tai pasiekę, jei ne daraktoriai, knygnešiai ir kiti žmonės, atkakliai švietę visuomenę ir kovoję už šias galimybes?

1850 metais rašytoja Harieta Byčer-Stou gavo sesers laišką: „Jei mokėčiau taip mikliai valdyti plunksną kaip tu, parašyčiau tai, kas priverstų visą tautą susimąstyti apie vergijos šlykštumą“. Šiais žodžiais kalbama apie vergijos laikotarpį, tačiau tai tik dar labiau pabrėžia spausdinto žodžio svarbą. Žmonės, sugebantys rašyti, gali sudrebinti pasaulį, pakeisti tautos istoriją, nugalėti tautą pavergusius priešus…

Lietuvių tautos Golgotos kelią į spaudos ir žodžio laisvę reikėtų skirti į tokius laikotarpius: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žlugimas po paskutinio 1795 metų padalijimo, 1830-31 ir 1863 metų sukilimai, 1864-1904 metų spaudos draudimo periodas, atšilimo tarpsnis 1905-1918 metais ir pagaliau ilgiausiai trukęs 1940-41 ir 1944-1990 metų sovietinio režimo laikotarpis.

Įjungus Lietuvą į Rusijos imperiją, jos carai ir aukštieji valdininkai savo politikos principus suformulavo keliais žodžiais: nutautinti, nuginkluoti, sumenkinti katalikybės įtaką. Ypač žiaurus buvo 1864-1904 metų spaudos draudimo periodas. Po kruvino 1863 metų sukilimo numalšinimo atsiųstas į Lietuvą generalgubernatorius Muravjovas, dėl savo darbų ir būdo tautos pramintas koriku, uždraudė visus lietuviškus raštus spausdinti lotynišku raidynu. Įteisinta slaviška kirilica. Ne veltui poetas A.Baranauskas rašė:

Anei rašto, anei driuko
mums turėt neduoda,
tegu, sako, bus Lietuva
ir tamsi, ir juoda…

Cariniai „satrapai“ įžvalgiai numatė, kad tamsią ir beraštę tautą labai lengva valdyti. Tuo metu labiausiai išsilavinę žmonės buvo lietuvių kunigai, vyskupai. Taigi nauja represijų banga užgriuvo ir Katalikų Bažnyčią. Vien 1863-1866 metais Lietuvoje buvo uždarytos 32 lietuviškos parapinės bažnyčios. Nuo 1863 iki 1870 metų apskritai neleista priimti į seminarijas naujų klierikų. Be to, stojant į seminarijas ir jose mokantis, būtinai reikėjo laikyti rusų kalbos egzaminus…Caro valdžia iš džiaugsmo trynė rankas, manydama, kad „atsikratė“ lietuvių šviesuolių.

Vis dėlto tautos dvasia nepalūžo. Į kovą už žodžio, spaudos bei tikėjimo laisvę sukilo miesto ir kaimo inteligentija, kunigai, valstiečiai. Nenuilstančiu kovotoju prieš nutautinimą tapo žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad siūlymas leisti lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis, „graždanka“, nepadės vystytis lietuvių kultūrai, o bus tik puiki rusinimo priemonė. M.Valančius negalėjo to leisti, tad slapta rašė visiems suprantamas didaktinio pobūdžio knygeles, kūrė blaivybės draugijas, pats rašė ir organizavo kolektyvinius valstiečių prašymus į aukščiausias caro imperijos įstaigas, norėdamas priversti atšaukti įsaką dėl lietuviškos spaudos uždraudimo. Tačiau šiems prašymams caro valdžia buvo kurčia…

Pasipriešinimas vis labiau plito inteligentų, moksleivių, studentų, seminaristų sluoksniuose. Kūrėsi įvairios lietuvių draugijos Maskvos ir Peterburgo universitetuose, moksleivių būreliai mokyklose, kunigų seminarijose. Ypač aktyviai klierikų būreliai ir draugijos veikė seminarijose. Pirmasis slaptas lietuvių būrelis, įsikūręs 1884 metais Žemaičių seminarijoje, leido laikraštėlį „Lietuva“. Jį redagavo A.Dambrauskas (A.Jakštas). Šiame būrelyje taip pat aktyviai darbavosi ir Juozas Tumas Vaižgantas bei Jonas Mačiulis (Maironis). Netrukus būrelis pasivadino Lietuvos mylėtojų draugija. Tokia veikla užsiėmė ir Seinų kunigų seminarija. Čia lietuviškos veiklos pradininkai buvo Marijampolės gimnazijos auklėtiniai. Būrelyje buvo daugiau nei 60 klierikų. Jie prenumeravo „Aušrą“, „Varpą“, buvo aktyvūs šių laikraščių platintojai. Gausus lietuvių būrelis veikė ir Vilniaus seminarijoje, aktyvus jo vadovas klierikas Jurgis Šaulys spausdino, platino savo kūrinėlius „Tėvynės sarge“. Labai gausi lietuvių studentų draugija veikė Maskvos universitete… Būtų galima vardinti ir vardinti visus drąsius, atkaklius žmones, kurie būrėsi, bruzdėjo, judėjo, grūmėsi dėl lietuviško rašto išsaugojimo.

Kaimuose žmonėms teko kurti slaptą „švietimo sistemą“ – daraktorių mokyklas. Jos buvo išlaikomos pačių valstiečių. Mokytojas – daraktorius vaikščiojo po kaimo pirkias, mokė susirinkusius vaikus, pasakojo jiems apie gimtosios kalbos, mokslo, lietuviško rašto svarbą. Nelengva užduotis tai buvo…Sąlygos buvo toli gražu ne tinkamiausios: dūminėse kaimo gryčiose, prie blankios balanos šviesos mokėsi berniukai ir mergaitės tik saugiausiu paros metu- nuo vidurnakčio iki pat ryto. Pasilenkę prie popieriaus lapo dėliojo raides vieną prie kitos, jungė jas, vis stengėsi sudėti žodį, kuris tuo metu turėjo ypatingą reikšmę: „L-I-E-T-U-V-A…“. Šiose mažosiose mokyklėlėse vaikai mokėsi didžiosios išminties– vertinti tautą, jos išskirtinumą, mokytis to, kas sudaro jos pagrindą.

Ir vis dėlto, uždraudus spausdintą lietuvišką žodį lotyniškais rašmenimis, Lietuva neliko be lietuviškų knygų. Vyskupas M.Valančius per Tilžės katalikų kunigą J. Zabermaną suorganizavo Rytprūsiuose lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis leidimą ir gabenimą į Lietuvą. Ragainėje ir Tilžėje iš visų spaudos draudimo metais išleistų knygų 29 procentus sudarė maldaknygės, 11 procentų – kalendoriai, taip pat labai daug buvo elementorių. 1883 metais Ragainėje pasirodė pirmasis laikraščio „Aušra“ numeris. Tuo metu laikraščio redaktorius buvo gydytojas, tautinio atgimimo patriarchas J. Basanavičius. „Aušra“ propagavo tautinį sąmoningumą, pasisakė prieš rusinimą, skatino lietuvius įsitvirtinti krašto ekonomikoje, atkakliai priešintis caro valdžiai. Iki 1886 metų išėjo 40 „Aušros“ numerių, tačiau dėl finansinių sunkumų laikraščio leidimas sutriko. „Aušroje“ atsiskleidė tautinio atgimimo dainiaus J.Mačiulio– Maironio poetinis talentas. Šiam romantinio polėkio poetui tautos vienybė, istorija, laisvė buvo svarbiausios vertybės, todėl jis stengėsi perduoti jas ir tiems, kurie buvo neabejingi jo kūrybai, taip pat ir tautos vienybei, laisvei.

„Aušros“ idėjas toliau plėtojo 1889 metais pasirodęs periodinis laikraštis „Varpas“. Pirmasis jo redaktorius buvo V. Kudirka. Šis tautiškumo puoselėtojas buvo ištikimas laikraščiui iki pat savo mirties. Tačiau ar vargstantiems kaimo žmonėms rūpėjo aukštos dvasinės vertybės, iškeltos „Aušroje“, „Varpe“? Ar gali sunkiomis sąlygomis gyvenantis žmogus, kuris neturi už ką duonos kąsnio nusipirkti, galvoti apie tautiškumą, gimtą kalbą, raštą..? Nors daug lietuvių inteligentų rūpinosi krašto ateitimi, tačiau, be abejo, buvo taip pat ir nemažai paprastų kaimo žmonių, kurie pirmiausia siekė naudos savo ūkiui, realios gerovės savo šeimai. Matyt, apie tai galvojo ir „Varpo“ redakcija, kuri 1890-1905 metais leido ir specialiai valstiečiams lietuvišką laikraštėlį „Ūkininkas“. Čia paprastas kaimo žmogus galėjo rasti naudingų patarimų, tinkamų jam besitvarkant buityje. Ir viskas buvo parašyta gimtąja lietuvių kalba, kad net eilinis žmogus nepamirštų lietuviško rašto, neįsileistų į savo gyvenimą „graždankos“. Žinoma, tiek „Varpe“, tiek ir „Ūkininke“ bei kituose periodiniuose leidiniuose („Tėvynės sarge“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“) buvo ryžtingai smerkiama carinė priespauda, raginama kovoti už demokratines teises, tautiškumo išsaugojimą.

Taigi leidžiami leidiniai, kuriuose buvo keliamos svarbios tiesos, vertybės. Tačiau kokia nauda iš jų būtų buvusi be tų žmonių, kurie platindavo juos? Su tokių leidinių pergabenimu iš Mažosios Lietuvos susijusi ištisa knygnešių epopėja. Surinkęs daugybę knygnešių atsiminimų, žurnalistas P.Ruseckas išleido du tomus „Knygnešių“. Knygoje vaizdžiai aprašomi liaudies šviesuolių vargai nešant lietuvišką žodį plačiajai lietuvių visuomenei per žiemos speigus, rudens darganas, pavasario klampynes… Žymiausias iš jų– knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis, o kiek dar kitų drąsių, pasiaukojančių žmonių buvo! Per visą spaudos draudimo laikotarpį sulaikyta, nužudyta, išsiųsta į Sibiro katorgas beveik 4000 knygnešių…

Bręstant visos Rusijos imperijos nacionalinei krizei, valdžia nenorom turėjo keisti savo politiką. Ir pagaliau, 1904 metų gegužės mėnesį, Nikolajus II panaikino lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Akivaizdu, jog Rusijos valdžia pastebėjo, kokie atkaklūs yra mūsų tautiečiai, todėl buvo priversta sudaryti ir politinių lengvatų: lietuvių gyventojai turėjo teisę rinkti atstovus į Valstybės dūmą, jos atstovai galėjo pareikšti nuomonę dėl savo krašto padėties bei administracijos veiksmų, nors esminės įtakos rusų valdininkams tai, deja, neturėjo. Nemažų pokyčių tuomet įvyko ir švietimo sistemoje. Valstybinės mokyklos ir toliau liko rusiškos, tačiau jose jau galėjo mokytojauti ir lietuviai. Be to, buvo leista asmenims ir visuomeninėms organizacijoms steigti lietuviškas pradžios mokyklas. Tiesa, jos vis dar buvo valdžios kontroliuojamos, tačiau tai buvo kur kas geriau nei senosios, tamsiosios daraktorių „vargo mokyklėlės“. Taigi pradėjo kurtis mokyklos: Kauno gubernijoje įsikūrė „Saulė“, Suvalkų gubernijoje– „Žiburys“, Vilniaus gubernijoje – „Rytas“. 1907 metais „Žiburio draugija“ Marijampolėje įsteigė mergaičių gimnaziją su dėstomąja lietuvių kalba. Tai buvo didelis atokvėpis po spaudos draudimo laikotarpio.

Tačiau tai nebuvo visų vargų pabaiga. Paskutinieji 1940-1990 metų okupaciniai režimai Lietuvos spaudos gyvenime irgi buvo gana sunkūs. Ypač 1945-53 metų laikotarpis, kai visa imperija buvo po Stalino padu. Stalinas buvo lyg antrasis „karalius saulė“– kiekviename periodiniame leidinyje ar literatūros kūrinyje būtinai turėjo būti paminėtas jo vardas. Ir, žinoma, jokiu būdu ne šmeižiant ar peikiant šį „didį“ žmogų, o tik liaupsinant, aukštinant jį, jo veiklą… Cenzoriai be jokio pasigailėjimo paprasčiausiai neleisdavo lietuvių leidinių, kurie neatitikdavo jų nuostatų. didžiųjų lietuvių tautos rašytojų vertingi darbai buvo sumindyti, išjuokti… Literatūra buvo, nors ir tautinė savo forma, bet komunistinė turiniu. Tačiau ir tuomet tauta nepalūžo. Sunkiomis sąlygomis slėptuvėse ir bunkeriuose pokario partizanai leido ranka, rašomosiomis mašinėlėmis rašytus leidinius: „Laisvės šauklį“, „Į laisvę“, „Dzūkijos partizaną“ ir daugelį kitų. Vėliau, visuotinio stingulio metais, rezistentų inteligentija spausdino pogrindinius leidinius: „Alma Mater“, „Aušrą“. Iki pat atgimimo pradžios, nuo 1972, ištisus 18 metų, tiesiog nežmoniškomis sąlygomis, sovietiniam saugumui persekiojant, Lietuvos dvasininkija leido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Lietuvių rašytojai taip pat rado būdą pergudrauti cenzūrai: įvairiais simboliais, metaforomis mūsų poetai J.Marcinkevičius, A.Žukauskas, E.Mieželaitis laužė dvasią stingdančius ledus. Po, atrodo, paprastu, nereikšmingu vaizdeliu apie gamtą ar valstiečius slėpėsi pajuoka, ironija, valdžios smerkimas. Visa tai galėjo suprasti tik lietuvių tauta, kuri pati buvo lyg maža skruzdė po liūto padu.

Politinio, dvasinio stingulio metas pražūtingai ir skaudžiai slėgė kūrybinę inteligentiją. Puolę į gilią depresiją iš gyvenimo jauni pasitraukė poetas R.Burokas, prozininkas B.Radzevičius, dramaturgas R. Samulevičius. Su kitais Vilniaus universiteto lituanistikos profesoriais bei daugeliu kitų inteligentų saugumiečiai fiziškai susidorojo…

Tačiau visos imperijos kada nors yra pasmerktos žlugti. Ne išimtis buvo ir Rusija. Tai mes, pavergtos tautos, nepraradusios vilties ir aktyviai dalyvavusios pasipriešinimo veikloje privertėme imperiją pasiduoti. Kruvinai rašėme savo istoriją, leidome laikraščius, kėlėme tautos dvasią. Loretos Asanavičiūtės bei kitų žuvusių sausio 13-ąją aukos paspartino tautos nepriklausomybę. Ne veltui didis poetas Justinas Marcinkevičius rašė:

Kiek rovė– neišrovė,
Kiek skynė–neišskynė,
Todėl, kad tu– šventovė,
Todėl, kad tu – TĖVYNĖ.

Dabar mes laisvi, tačiau ar sugebame vertinti tai, ką turime? Istorija– visų mokslų motina. Kad suprastume dabartinio savo gyvenimo vertę, turime į ją įsiklausyti…