Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuviška spauda

Autorius: Pjeras

1990-aisiais užtrenkėme duris okupantų valdžiai. Pastatėme mūrinę sieną tarp jau taip įgrisusios svetimos politikos ir savo, lietuvių tautos, nepriklausomybės. Nepriklausomybės akto signatarai ryžtingai pareiškė, jog nuo šiol Lietuva bus laisva… Tačiau, kad galėtume į akis išrėžti visam pasauliui, jog dabar mes jau pasiekėme savo tikslą ir esame pasiruošę patys kurti savo tautos, valstybės gyvenimą, turėjo praeiti labai daug laiko. Ne vienam žmogui teko sumokėti krauju, kad mes galėtume atsibusti laisvoje Lietuvoje, kad galėtume saugiai atsiversti lietuvišką knygą ir mėgautis tuo, dėl ko buvo kovota… Bet ar būtume tai pasiekę, jei ne daraktoriai, knygnešiai ir kiti žmonės, atkakliai švietę visuomenę ir kovoję už šias galimybes?

1850 metais rašytoja Harieta Byčer-Stou gavo sesers laišką: „Jei mokėčiau taip mikliai valdyti plunksną kaip tu, parašyčiau tai, kas priverstų visą tautą susimąstyti apie vergijos šlykštumą“. Šiais žodžiais kalbama apie vergijos laikotarpį, tačiau tai tik dar labiau pabrėžia spausdinto žodžio svarbą. Žmonės, sugebantys rašyti, gali sudrebinti pasaulį, pakeisti tautos istoriją, nugalėti tautą pavergusius priešus…

Lietuvių tautos Golgotos kelią į spaudos ir žodžio laisvę reikėtų skirti į tokius laikotarpius: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žlugimas po paskutinio 1795 metų padalijimo, 1830-31 ir 1863 metų sukilimai, 1864-1904 metų spaudos draudimo periodas, atšilimo tarpsnis 1905-1918 metais ir pagaliau ilgiausiai trukęs 1940-41 ir 1944-1990 metų sovietinio režimo laikotarpis.

Įjungus Lietuvą į Rusijos imperiją, jos carai ir aukštieji valdininkai savo politikos principus suformulavo keliais žodžiais: nutautinti, nuginkluoti, sumenkinti katalikybės įtaką. Ypač žiaurus buvo 1864-1904 metų spaudos draudimo periodas. Po kruvino 1863 metų sukilimo numalšinimo atsiųstas į Lietuvą generalgubernatorius Muravjovas, dėl savo darbų ir būdo tautos pramintas koriku, uždraudė visus lietuviškus raštus spausdinti lotynišku raidynu. Įteisinta slaviška kirilica. Ne veltui poetas A.Baranauskas rašė:

Anei rašto, anei driuko
mums turėt neduoda,
tegu, sako, bus Lietuva
ir tamsi, ir juoda…

Cariniai „satrapai“ įžvalgiai numatė, kad tamsią ir beraštę tautą labai lengva valdyti. Tuo metu labiausiai išsilavinę žmonės buvo lietuvių kunigai, vyskupai. Taigi nauja represijų banga užgriuvo ir Katalikų Bažnyčią. Vien 1863-1866 metais Lietuvoje buvo uždarytos 32 lietuviškos parapinės bažnyčios. Nuo 1863 iki 1870 metų apskritai neleista priimti į seminarijas naujų klierikų. Be to, stojant į seminarijas ir jose mokantis, būtinai reikėjo laikyti rusų kalbos egzaminus…Caro valdžia iš džiaugsmo trynė rankas, manydama, kad „atsikratė“ lietuvių šviesuolių.

Vis dėlto tautos dvasia nepalūžo. Į kovą už žodžio, spaudos bei tikėjimo laisvę sukilo miesto ir kaimo inteligentija, kunigai, valstiečiai. Nenuilstančiu kovotoju prieš nutautinimą tapo žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad siūlymas leisti lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis, „graždanka“, nepadės vystytis lietuvių kultūrai, o bus tik puiki rusinimo priemonė. M.Valančius negalėjo to leisti, tad slapta rašė visiems suprantamas didaktinio pobūdžio knygeles, kūrė blaivybės draugijas, pats rašė ir organizavo kolektyvinius valstiečių prašymus į aukščiausias caro imperijos įstaigas, norėdamas priversti atšaukti įsaką dėl lietuviškos spaudos uždraudimo. Tačiau šiems prašymams caro valdžia buvo kurčia…

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->