Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Rusijos carai ir Lietuva iki 1812 metų

Autorius: Eimantas

Justas Dagilis

Pagrindinis Rusijos tikslas buvo išsaugoti prisijungtas buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemes, pasiekti, kad jų padėtis būtų stabili. Tikslo buvo siekiama įvairiomis priemonėmis bei būdais. Valdžia atsižvelgdavo į konkrečią padėtį. Be to, valdymo metodai priklausė ir nuo to, kaip tą padėtį vertindavo Rusijos valdovai bei jų pasitikėjimą turintys aukštieji pareigūnai.

Prie Rusijos imperijos prijungtose buvusios Abiejų Tautų Respublikos, konkrečiai LDK, žemėse, ir dar didesniu mastu jų politiniame branduolyje – 1795 m. prijungtoje dalyje, negalėjo nesireikšti etnopolitinis separatizmas nuo Rusijos. Juk Lenkijos ir Lietuvos Valstybė ne pati žlugo dėl vidinių prieštaravimų, o buvo užkariauta ir pasidalyta kitų, didelę karinę persvarą turinčių valstybių, žinoma, sugebėjusių gudriai pasinaudoti ir vidiniais Respublikos prieštaravimais. Tarp užkariautojų, be abejo, pirmuoju smuiku grojo Rusija. Lenkijos ir Lietuvos Valstybė buvo likviduota tada, kai vykdė reformas, atveriančias kelią jos ir visuomenės modernizacijai; taigi tomis reformomis suinteresuoti sluoksniai neteko geresnio gyvenimo vilčių. Be to, ir tai ypač svarbu, palyginti gausus Lenkijos ir LDK bajorijos sluoksnis buvo tauta – pilietinė etnopolitinė bendrija, o ne tik privilegijuotasis luomas; subetnopolitinis vadinamųjų litvinų patriotizmas, reiškiasi, kai kurių Lenkijos bajorų akimis, ir kaip tam tikras separatizmas, t. y. priešinimasis siekiui paversti ligtolinę dvilypę valstybę unitarine Lenkija, išorės jėgų atžvilgiu dažniausiai lemiamo vaidmens nevaidino. Daugeliu atvejų jis tebuvo tik į autonomiją pretenduojanti lenkų patriotizmo dalis. Dėl to ir litvinų patriotizmas buvo dvilypis: jie ir lenkai, ir lietuviai. Miestiečių luomas irgi turėjo netrukus įsilieti į tautą. Valstiečiams, ypač per T. Kosciuškos sukilimą, taip pat švito asmens laisvės viltys. Visos tos viltys negalėjo dingti po valstybės likvidavimo, jos buvo perduodamos ir jaunajai kartai.

Buvusios LDK žemės atsidūrė ne tik etnopolitiniu ir religiniu požiūriu svetimoje valstybėje, ne tik pablogėjo daugumos šių žemių gyventojų padėtis, bet ir civilizacijos požiūriu toji valstybė buvo labiau atsilikusi. Be to, kova dėl buvusios valstybės, kurią pasaulis vadino Lenkija, vienaip ar kitaip buvo tęsiama, vadinamasis lenkų (ar Lenkijos) klausimas nebuvo išbrauktas iš tarptautinės politikos; tai irgi stiprino antirusiškąjį separatizmą bei lenkų ir litvinų patriotizmą.

Žinoma, bent kiek didesnė visuomenės dalis nesirengė tučtuojau sukilti. Separatizmas buvo tarsi užšaldyta idėja. Ji gyvavo didesnės dalies bajorų ir kitų, iki to meto politinės kultūros lygio pakilusių, visuomenės sluoksnių ir žmonių sąmonėje. „Atšilti“ ta idėja galėjo tik klostantis palankesnėms išorės sąlygoms. Bet išliko ir vyravo nuostata saugoti ir puoselėti istoriškai susiklosčiusį, skirtingą nuo kitų, gyvenimo būdą, savo kultūros bei bent tam tikru mastu ir politinį savitumą. Tad politinė sąmonė trukdė krašto suartėjimą su Rusija, kartu negalėjo išnykti ir separatizmo idėja. Tiesa, kol etninio nacionalizmo dar beveik nebuvo, Rusija su tuo galėjo taikstytis. Jai svarbu buvo tik, kad ta idėja nebūtų pradėta kaip nors įgyvendinti. Daugiau siekti neleido ir ribotos galimybės. Sankt Peterburgas netgi nesugebėjo surasti reikiamo kiekio tinkamų valdininkų, kurie galėtų užimti visada administracines krašto pareigybes (N. Repninas iš pradžių to siekė) ir sėkmingai dirbti kitokiomis negu Rusijos sąlygomis. Valdiniais, ir ne tik apskrityse, teko priimti ir vietos žmonių.

Apskritai Sankt Peterburgas iš pradžių, atrodo, nemanė, kad valdant prisijungtas Lenkijos ir Lietuvos žemes gali kilti ypatingų problemų. Todėl ir bandė elgtis, nors ir atsargiau, mažiau pasitikėdamas vietos elitu, bet panašiai kaip vadinamosiose Pabaltijo gubernijose. Lenkų kalba liko ne tik apskrities valdymo, teismų, švietimo įstaigų, spaudos, bet ir apskritai pagrindinė krašto viešojo gyvenimo kalba. Kai kurie rusai valdininkai buvo nepatenkinti, kad rusams krašte atiteko mažai nusavintų žemių. Iš tikrųjų, bent kiek gausesnis rusų dvarininkų sluoksnis nebuvo sukurtas. Jekaterina II pirmiausia rūpinosi savo favoritais. Pavyzdžiui, grafas Platonas Zubovas gavo visą didžiulę Šiaulių ekonomiją su beveik 14 000 vadinamųjų revizinių sielų. Bet kai ką iš Rusijos perimtų buvusios LDK valstybinių žemių gavo ir vietos dvarininkai, ypač Targovicos konfederatai, noromis nenoromis suvaidinę kolaborantų vaidmenį. Dauguma T. Kosciuškos sukilimo rėmėjų ar pabėgėlių į užsienį valdų atiteko tiesiog Rusijos valstybei. Tų dvarų kilnojamasis turtas: paveikslai, knygos, brangenybės atsidūrė Sankt Peterburge, pirmiausia Ermitaže ir Imperatoriškojoje bibliotekoje, dalis jo, žinoma, atiteko ir tiesiogiai nusavinimui vadovavusiems rusų karininkams.

Pavlas I, valdovas apskritai tiesmukiškesnis ir autokratiškesnis bei mažiau išsilavinęs nei Jekaterina II, nemėgęs motinos laikais iškilusios aristokratijos, buvusioms LDK žemėms reiškė tam tikrą palankumą. Tuoj po vainikavimosi Rusijos imperatoriumi jis atvyko į Vilnių; čia Lietuvos diduomenė surengė jam iškilmingą ir prabangų priėmimą. Pavlas I suteikė malonę daugumai politinių kalinių ir tremtinių – T. Kosciuškos sukilimo dalyvių; išleido iš kalėjimo (Sankt Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės) ir patį sukilimo vadą. Ne vienam buvusiam sukilėliui buvo grąžinti dvarai arba išmokėta kompensacija. Tačiau apskritai jo valdymo laikais Lietuvos politinė padėtis iš esmės nesikeitė. Paminėtina, kad nuo 1800 m. ir Lietuvoje buvo įvestas Rusijoje galiojantis Julijaus kalendorius.

Aleksandras I dar jaunystėje kartu su savo draugais – aristokratų giminių palikuonimis, tarp kurių buvo ir Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861) iš įtakingos Lenkijos bei Lietuvos didikų giminės – svajojo apie vakarietiško tipo reformas, net valstiečių išlaisvinimą. Kai jis tapo valdovu, buvo įvykdyta keletas reformų. Tiesa, jos buvo labiau formalios nei esminės. Vietoje kolegijų, vykdomosios valdžios įstaigų, teatlikusių imperatoriaus patarėjo vaidmenį, buvo įsteigtos 8 ministerijos; ministrai tiesiogiai atsakė valdovui už vadovaujamą sritį. Tarp tų ministerijų buvo ir Liaudies švietimo ministerija. 1803 m. caras išleido įsaką „Dėl laisvųjų žemdirbių“ (arba artojų), leidusį dvarininkams už išpirką atleisti valstiečius iš baudžiavos.

Rašykite komentarą

-->