Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuva 1987-1993 m.

Autorius: Irmantas

Istorija ne kartą įrodė, kad laisvė veltui nedalijama, nesuteikiama kaip dovana. Nepriklausomybę reikia išsikovoti, saugoti ir apginti.

Amžiaus pradžioje Lietuvos valstybės nepriklausomybė buvo apginta didžiulių nuostolių ir aukų kaina. Nepriklausomybę mūsų tėvai ir seneliai apgynė, deja, negalėjo jos ilgai išsaugoti. Lietuvos Vyriausybė 1939-1941 m. padarė lemtingą klaidą, siekdama išvengti aukų, nesipriešino SSRS okupacijai. Tas gėdingas nusižeminimas buvo veltui. Lietuva vis tiek užgrobta pačiu ciniškiausiu būdu. Kovos ir aukos ant laisvės aukuro buvo neišmatuojamai didelės.

Lietuvai praradus nepriklausomybę, prasidėjo ginkluota Lietuvos rezistencija, kurią vėliau pakeitė neginkluotas pasipriešinimas pavergėjui. Iššūkis totalitariniam režimui, pogrindžio spauda (“Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika”, “Aušra”, “Vytis” ir kt.), Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bei kitų organizacijų veikla neleido išblėsti vilčiai, jog klaikią okupacijos naktį, anksčiau ar vėliau, pakeis skaisti laisvės ryto aušra.

Antisovietinio pogrindžio veikloje bendradarbiavę tėvynainiai neišvengė suėmimų ir turėjo iškentėti tremties, kalėjimų ar specialių psichiatrijos ligoninių baisumus. Daugelis rezistentų taip ir nesulaukė tautinio atgimimo pradžios.

Lietuvoje ėmė kilti demonstracijos. Po demonstracijų spaudoje pasirodydavo daugybė straipsnių, smerkiančių “nacionalistinius” renginius ir jų organizatorius. Demonstracijų aktyvistams buvo grasinama fiziniu susidorojimu.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą. Po šio mitingo „Aušroje“ buvo išspausdintas straipsnis apie šį „pasipriešinimą“. Nepraėjus nė savaitei, nuo laikraščio straipsnių, rugpjūčio 28 dieną, N. Sadūnaitę KGB darbuotojai prievarta įsodino į automobilį be numerių ir vežiojo trisdešimt valandų; vienas saugumiečių pasakė, jog už dalyvavimą mitinge “ją maža sušaudyti”.

1988 m. vasario 16 d. Vilniuje valdžia uždraudė praeiviams rinktis į didelius susibūrimus, o centrinėse miesto gatvėse sutelkė daugybę saugumiečių, milicininkų bei draugovininkų. Tačiau, nepaisant trukdymų, melo kampanijos ir draudimų, Vilniuje ir Kaune vis dėlto vyko valdžios organų nesankcionuotos demonstracijos. Demonstrantams įžengus į Lenino prospektą, milicijos darbuotojai bandė juos išvaikyti. N. Sadūnaitės liudijimu, “daug žmonių buvo įgrūsti į autobusus ir nuvežti 40 kilometrų už miesto, kur jie buvo paleisti. Milicija elgėsi žiauriai. Reikėjo daug žmonių paguldyti į ligonines – 160 vien tik Santariškių ligoninėje. Milicija tačiau bandė tai nuslėpti”. Kauno Arkikatedroje pasibaigus vakarinėms pamaldoms ir sugiedojus “Lietuva brangi”, “Marija, Marija” bei “Tautišką giesmę”, minia žmonių patraukė Maironio kapo link padėti gėlių. Susidūrus akis į akį su milicininkų, saugumiečių ir draugovininkų būriu, demonstrantai skandavo: “Laisvės, laisvės!” bei “Referendumą, referendumą!”. Milicijos ir KGB pareigūnai pradėjo susirinkusiuosius mušti, suiminėjo aktyviausius manifestacijos dalyvius, kuriuos prievarta įgrūdo į tris milicijos sunkvežimius. Saugumo darbuotojai akciją stropiai filmavo bei fotografavo.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->