Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Liaudies dainos

Autorius: Irutė

Tautosaka skirstoma i dvi pagrindines dalis, rusis: pasakojamaja ir dainuojamaja. Pasakojamosios tautosakos zanrai – pasaka, sakme, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartine, rauda.
I liaudies kuryba ne visada buvo ziurima kaip i vertybe, kazkada ji laikyta “niekais”, atgyvena. Susidomejimas tautosaka Europoje padidejo XVIII amziuje. Ja imta uzrasineti, publikuoti. Demesys lietuviu liaudies dainoms radosi pradejus tyrineti lietuviu kalba. Mazosios Lietuvos evangeliku kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parase lietuviu kalbos zodyna, i kuri idejo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kuriniai, ypac dainos, budavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su zmogaus darbu tikslu bei asmeninio gyvenimo ivykiais. Del to dainos skirstomos i tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuviu dainos, kalendoriniu apeigu…Mazesnes grupes sudaro jaunimo, vaiku, meiles dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turini, menini savituma, butina zinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Lietuviu liaudies dainu svelnumas
Svarbiausias liaudies dainu bruozas lyrizmas – tai yra gilus jausmu issakymas, reiskimas, nuosirdumas, svelnumas, o ne istoriju eiliavimas.

Lietuviu dainu savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitu dainu, yra ju tikras naturalumas, ju nevarzomas paprastumas, atmetas bet koki pasakymu, vaizdu ir palyginimu dailinima, trumpai tariant, visas poezijos puosmenas. Tuo jos is pirmo zvilgsnio jau pasirodo kaip is pacios liaudies kile kuriniai. Is dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidejusi, arba ar zmogus, gerai pazistas klasikine literatura, isijautes i liaudies dvasia ir imitaves liaudies daina.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra musu laikais ir kokia daugiausia buvo praejusiais amziais, nera tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pacioje liaudyje, tai jos tekstas dazniausiai tera paikas, be rimtesnes minties rimavimas arba nesvankios dviprasmybes, o melodija savo charakteriu yra tokia nereiksminga, kad ji lygiai gerai pritiktu ir kiekvienam kitam tekstui.” Sio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuviu liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios isminties, taciau cia viskas teisingai mastoma, giliai jauciama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laime skausme, jei ramybe viespatauja liudinciu sirdyje.” Sis pasakymas visiskai tinka ir lietuviu dainoms. Is ju dvelkia svelnus, elegiskas tonas, ir jis sklinda ne is nesutramdomos, bet is skaiscios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilgincios sirdies.

Vestuvines dainos
Is daugybes lyriniu dainu lengviau galima isskirti vestuviniu dainu grupe. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuviu apeigas ir siaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuviniu dainu daugumas yra budingiausias lietuviu lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuviu paprociams, kai kurios sios grupes dainos tampa bendrinemis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuviniu dainu daliai tikyu apeiginiu, kitu – seimyniniu dainu vardas.

Vestuvinese apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsiu. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada zmones, gyvendami didelemis uzdaromis seimomis (giminemis) vede zmonas

is tos pacios gimines. Apie artima vyru ir zmonu giminyste kalba dainu “broleliai” ir “seseles”. Daug aiskesniu pedsaku paliko dainose ir apeigose velesne epocha, kada zmones eme vesti svetimu giminiu moteris. Pirmieji, kurie ryzosi sulauzyti senas vedybu tradicijas, turejo smurtu grobti svetimos gimines nuotakas. Vestuvines dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaite, ar ja nakcia isvagia, o kiti (dainos “broleliai”, t. y. tos pacios gimines atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->