Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Liaudies dainos

Autorius: Irutė

Tautosaka skirstoma i dvi pagrindines dalis, rusis: pasakojamaja ir dainuojamaja. Pasakojamosios tautosakos zanrai – pasaka, sakme, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartine, rauda.
I liaudies kuryba ne visada buvo ziurima kaip i vertybe, kazkada ji laikyta “niekais”, atgyvena. Susidomejimas tautosaka Europoje padidejo XVIII amziuje. Ja imta uzrasineti, publikuoti. Demesys lietuviu liaudies dainoms radosi pradejus tyrineti lietuviu kalba. Mazosios Lietuvos evangeliku kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parase lietuviu kalbos zodyna, i kuri idejo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kuriniai, ypac dainos, budavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su zmogaus darbu tikslu bei asmeninio gyvenimo ivykiais. Del to dainos skirstomos i tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuviu dainos, kalendoriniu apeigu…Mazesnes grupes sudaro jaunimo, vaiku, meiles dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turini, menini savituma, butina zinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Lietuviu liaudies dainu svelnumas
Svarbiausias liaudies dainu bruozas lyrizmas – tai yra gilus jausmu issakymas, reiskimas, nuosirdumas, svelnumas, o ne istoriju eiliavimas.

Lietuviu dainu savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitu dainu, yra ju tikras naturalumas, ju nevarzomas paprastumas, atmetas bet koki pasakymu, vaizdu ir palyginimu dailinima, trumpai tariant, visas poezijos puosmenas. Tuo jos is pirmo zvilgsnio jau pasirodo kaip is pacios liaudies kile kuriniai. Is dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidejusi, arba ar zmogus, gerai pazistas klasikine literatura, isijautes i liaudies dvasia ir imitaves liaudies daina.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra musu laikais ir kokia daugiausia buvo praejusiais amziais, nera tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pacioje liaudyje, tai jos tekstas dazniausiai tera paikas, be rimtesnes minties rimavimas arba nesvankios dviprasmybes, o melodija savo charakteriu yra tokia nereiksminga, kad ji lygiai gerai pritiktu ir kiekvienam kitam tekstui.” Sio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuviu liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios isminties, taciau cia viskas teisingai mastoma, giliai jauciama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laime skausme, jei ramybe viespatauja liudinciu sirdyje.” Sis pasakymas visiskai tinka ir lietuviu dainoms. Is ju dvelkia svelnus, elegiskas tonas, ir jis sklinda ne is nesutramdomos, bet is skaiscios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilgincios sirdies.

Vestuvines dainos
Is daugybes lyriniu dainu lengviau galima isskirti vestuviniu dainu grupe. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuviu apeigas ir siaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuviniu dainu daugumas yra budingiausias lietuviu lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuviu paprociams, kai kurios sios grupes dainos tampa bendrinemis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuviniu dainu daliai tikyu apeiginiu, kitu – seimyniniu dainu vardas.

Vestuvinese apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsiu. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada zmones, gyvendami didelemis uzdaromis seimomis (giminemis) vede zmonas

is tos pacios gimines. Apie artima vyru ir zmonu giminyste kalba dainu “broleliai” ir “seseles”. Daug aiskesniu pedsaku paliko dainose ir apeigose velesne epocha, kada zmones eme vesti svetimu giminiu moteris. Pirmieji, kurie ryzosi sulauzyti senas vedybu tradicijas, turejo smurtu grobti svetimos gimines nuotakas. Vestuvines dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaite, ar ja nakcia isvagia, o kiti (dainos “broleliai”, t. y. tos pacios gimines atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panasumas tarp siu dienu ir senuju laiku nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius seimyninius santykius senaisiais zodziais aptarti, senomis, amziais nusistojusiomis formulemis isreiksti.Senoviskus motyvus kaimo daininikai kartojo nesamoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeigine vestuviu dalis virto grynu formalizmu.

Giesmes; ju itaka dainoms
Didele kartojimu dali galima isaiskinti chorine dainu kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomiu prof. Niemi, rinke dainas tolimiausiuose D. Lietuvos uzkampiuose ir tyre ju melodijas, pastebejo kad patys daininikai grieztai skiria dainas didelem grupem: vienas vadina dainuskomis (musiskai tariant, dainomis), kitais – giesmemis. Giesme seniau buvo giedama dvieju ar keliu asmenu dviem salimais einanciom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmes veliau supanasejo su dainomis ir taip pat buvo pradetos dainuoti vienu balsu, nors jas ir zmoniu kuopa dainavo. Sis procesas ne tik suvienodino giesmiu ir dainu melodija, bet pakeite ir giesmes struktura (sudeti), kuri kadaise zymiai skyresi nuo dainu strukturos.

Giesmes dare itakos dainoms dar vienu atzvilgiu – padejo susidaryti strofoms (posmams). Rinkejas ir giedotojas, kartodami ta pacia fraze, tik kitokiais zodziai (sinonimais), sudare atskirus isbaigtus giesmes vienetus.

Giesme – zmoniu burio poezija, daina – daugiau individualines (vieno asmens) nuotaikos reiskeja, todel giesmeje daugiau epines dvasios, negu dainose. Kai kuriose sakotose dainose, is esmes lyrinese, nera joms iprastu lyriniu savybiu: jausmas reiskiamas epinemis priemonemis.

Senoviskos ir naujoviskos dainos; rimas ir ritmas
Strofingumas yra dar budingesnis dalykas lietuviu liaudies dainoms, negu ju paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnes formacijos, arba iskraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnes dainos islaike ir kitas budingas savybes: ju ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprasomuoju.

Senuju dainu rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos megsta mazybinius zodzius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet samoningai liaudis seniau ju niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuskos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

Soko zydai ir cigonai,

Paskui soko geri ponai.

Soko vyzos ir cebatai,

Paskui soko gryni padai.

Daug dainu, dainuojamu kuri darba dirbant, turi to darbo judesiu ritma (linarucio, skalbtines, staklines, sienapjucio, soktines ir daug kitu dainu). Aiskus ir jotiniu arba eitiniu, daugiausia kariskiu, dainu sarysis su zygiuojanciu zmoniu ar zirgu taktu. kitokio ritmo dainu jojant, einant, siena ar rugius pjaunant niekas ir neistengtu padainuoti.

Vaiku dainos
Vaiku dainos yra dainuojamosios tautosakos kuriniai, suaugusiuju sukurti vaikams, is suaugusiuju pateke i vaiku repertuara, ir paciu vaiku kuryba. Tai lopsines, zaidinimai, zaidimu daineles, gyvuleliu apdainavimai, formulines dainos, erzinimai, piemenu dainos.

Lopsines yra vaiku dainu grupe, savo funkcija glaudziai susijusi su kudikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristu teigimu, lopsinese isliko nemaza senuju tikejimu ir senuju epochu atspindziu. Todel lopsines is visu vaiku dainu pirmosios patrauke tyrinetoju demesi. Si liaudies menine kuryba, susildyta motinos sirdies, nuo romantizmo laiku taip pat zadino poetu ir kompozitoriu kurybine vaizduote.

Zaidinimai vaidino dideli vaidmeni, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai mazi, primityvios formos ir dazniausiai sinkretiniai kurineliai – tarpinis zanras tarp zaidimo ir dainos. Nuo zaidimu jie skiriasi tuo, kad cia vaikas dar nezaidzia savarankiskai, jis zaidinamas suaugusiuju.

Ryski vaiku-paaugliu fantazijos persvara pastebima erzinimu dainelese ir zaidimu skaiciuotese. Erzinimai, arba isjuokimai, yra talaliniu pobudzio vienaposmiai kurineliai, kuriais erzinami, pravardziuojami vienmeciai, o kartais ir suaugusieji, isjuokiamos ju ydos. Skaiciuotes siandien yra gyvybingiausia vaiku kurybos zanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami zaidimo pradzioje, nustatant jame dalyvaujanciu zaideju eile bei seka. Skaiciuotes paprastai nedainuojamos.

Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rusis, uzimanti viduri tarp dainuotines ir sakytines poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: istiktas nelaimes zmogus tesiamai ir ritmingai reiskia savo skausma. Pasak svetimtauciu metrastininku, senoveje lietuviai apraudodave mirusius savo vadus ir kunigaikscius, apsakydami ju darbus; paprastu zmoniu raudodave ju artimieji gimines. metrastininkai paliko ir viena kita senoviskos raudos nuotrupa, isverte ja i lotynu, vokieciu ar lenku kalba.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prusija sako: ,,Paprastieji senoves prusu zmones mazgodavo siltu vandeniu ligonio kuna, atsiskyrus is jo velei, aprengdavo dazniausiai baltais drabuziais, sodindavo ant kedes ir sitaip dainuodavo rauda: Ai, ai, kodel tu numirei? Ar tu neturejai ko valgyti ir gerti? Tad kodel tu numirei? – Tokiu budu sumini mirusiojo visus turtus ir gerybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, iterpdami siuos zodzius: Tad kodel tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Zemaitijoje dar neisnyko, – tokia rauda dar gana daznai pasitaiko tarp valstieciu.

Lietuviu liaudyje raudos isliko ligi musu dienu, nors senoviski laidotuviu paprociai jau seniai isnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Ju tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos budu, kaip ir dainu tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pacios poetines priemones.

Poetines dainu priemones
Visas vaizdingasias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kurejai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainu ivaizdis yra paralelizmas, atsirades cia dar tada, kai zmones gamtoje mate tuos pacius reiskinius, kaip ir savo gyvenime. augalu, gyvuliu ir pauksciu pavidalas primindavo jiems paties zmogaus pavidala, o ju garsai ir judesiai – zmogaus judesius, reiskiancius kuri nors jausma.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasauleziuros padarinys. Du gretimuosius vaizdus zmones pastate viena salia kito (arba du salia trecio) nejuciomis, ne kiek nesirupindami tokiais ivaizdziais savo daina papuosti. Vaizdu gretinimo pagrindas sios rusies paralelizmui yra dvieju veikeju panasumas.

Daugiausia dainose mazybiniu zodziu (deminutyvu), kuriu prasme beveik visada malonine. Lietuviu dainos mazybines ir malonines formas daro ne tik is daiktavardziu ar budvardziu, bet ir is kitu kalbos daliu – is nekaitomu prieveiksmiu (“namolio” is “namo”) ir net is garsiazodziu (lyliute lylia, rylia ryluzi, ai da aiduzi).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji musu dainu ivaizdziai, pagal kuriuos galime spresti apie menine ju verte. Nuo epitetu ir deminutyvu, teikianciu dainai svelnaus lyrizmo ir ypatingu niuansu (atspalviu), meninis dainos ispudis taip pat praeina, bet ju reiksme antraeile. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant graziu rumu vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslepti ju nevykusios strukturos.

Isvados
Ї Lietuviu liaudies dainos neturi savyje jokiu meninio apdorojimo pedsaku. Jos visos “yra uzrasytos is lupu valstieciu, kuriuos daznai sunku budavo iprasyti jas padainuoti” (L. Reza).

Ї Gausybe deminutyvu dainose, vokieciu kalboje zeistu ausi, taciau lietuviu dainoms jie suteikia “toki malonu zavesi, toki miela svelnuma ir patraukluma, kuris uzburia sirdi” (L. Reza).

Ї Labiausiai pazymetina ypatybe, vyraujanti daugelyje dainu, yra senoji mitologija.

Ї Lietuviu dainu originalumas ir grozis gludi ju lyrizme.”Niekas taip nepavyksta isreiksti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorine nuotaika” (M. Miskinis)

Ї Lietuviu liaudies dainos skirstomos i grupes pagal dainavimo laika, situacija ir ritma.

Literatura
Jokimaitiene P. Lietuviu liaudies vaiku dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.

Miskinis M. Lietuviu literatura. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.

Urba K. Knygu dienos. Skaitiniai. Vadovelis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.

www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

Rašykite komentarą

-->