Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lapino paveikslas V.Krevės “Skerdžiuje”

Autorius: Pjeras

V.Krėvės apsakymo pagrindinis veikėjas – skerdžius Lapinas. Apsakyme pasakojama apie paskutines seniausio žmogaus kaime dienas. Čia išryškėja jo vidiniai ir išoriniai bruožai, sąsajos su gamta ir Dievu, požiūris į dabartinius ir senuosius žmones, priežastys, dėl kurių džiaugiasi ir dėl kurių liūdi.

Lapinas buvo skerdžius, vyriausiasis piemuo. Kaime jis vienintelis dirbo kokį darbą. Daugiau skerdžių ir nereikėjo, užteko jo vieno. Jis buvo seniausias kaime, “…stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas…”, “…visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis…”. Nebuvo skerdžius turtingas: “…gyveno sodžiaus gale, dūminėj pirkaitėj, be priemenės…” Gyveno jis su žmona, kuri buvo “tokia pat neišmanėlė ir senutė kaip jisai”. Mylėjo jie vienas kitą, džiaugsmu ir vargu dalijosi: “Bet nėra nėra tikros laimės pasauly”. Iškeliavo lapino žmona Anapilin ir paliko jį vieną vargelio vargti. Ir nelinksma dabar skerdžiui. Erzina jį kaimo žmonės, žinodami, kad Lapinas dar nežada mirti, klausinėja: “Ką tu, dėdule, vesi?”, o šis atsako: “Dar, vaikeli, mergos sau nepasirinkau…”. Ir niekas nesupranta, juokauja jis ar rimtai šneka… Leidžia skerdžius pasijuokti kaimo žmonėms iš savęs: “…senis nepyksta, neužsigauna…”. Tačiau taip tik saviškiams. Pasijuokė iš jo Čepulis Levandra iš Rudnios ir įsižeidė Lapinas. Keršydamas skerdžius pamelavo Čepuliui, o šis ir patikėjo, nors ir žinojo, kad apgaudinėja: “…žinai, kad meluoja, o patikėsi ir gana”. Geras melagis buvo senis.

Myli Lapinas vaikus ir vaikai jį myli: “Skerdžius daro vieniems švilpuką, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškint, ragan padumti”. Vaikai jį pasitikdavo grįžtantį ir lydėdavo išeinantį. Lapinas pasekdavo jiems kokią pasaką, papasakodavo apie senus laikus, miškus bei girias. Porindavo apie laumes ir miškinius, kad vaikai paskui namo bijodavo grįžti.

Bet reikalingas žmogus buvo skerdžius. Jis ne tik ganė gyvulius, bet ir moterims padėjo. Vienai žolelių pririnkdavo, kitai šluotą padarydavo, trečiai vantų atnešdavo. Už tai moterys padėdavo jam, pamaitindavo, pagirdydavo…

Nebuvo senukas mokytas. Net katekizmo nežinojo! Nenutuokė, kiek dievų yra. Jam Dievas buvo miškas, girios, be kurių skerdžiui nebuvo gyvenimo. Taip pat dangus, žemė, gamta. Tikėjo jis ir antgamtiškai padarais: laumėmis, miškiniais, monais… Didžiausiu nusikaltimu Lapinas laikė miškų kirtimą. Nepritarė, kad, iškirtus mišką, jį tereikia vėl užsėti, ir žalos kaip nebūta. Sakė Lapinas: “Ne sodinti girios reikia, bet mylėti…”. Jam vaikystėje vien čigonė išpranašavo, kad gyvas bus tol, kol Grainio liepa stovės. Tikėjo tuo Lapinas ir todėl manė dar ilgai gyvensiąs, o kaimo žmonės visa tai laikė paprasčiausia pasaka. Bet susiginčijo skerdžius su Grainiu, ir nusprendė Grainis liepą nukirsti. Nemanė žmonės, kad jis kalba rimtai, galvojo, tik erzina senį.

Kitą rytą atsikėlė skerdžius lyg niekur nieko, bet senosios liepos jau nebebuvo. Nukirto ją Grainis, ir pats nežino, dėl ko. “Kad jisai rodos galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo…”. Suspaudė Lapinui širdį, tarsi durklu perdūrė. Nėjo šiandien į darbą. Jam “nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti”! Atsigulė skerdžius, užmigo ir susapnavo košmarą. Nepadėjo jam nei kunigas, o žmonių matyti aplinkui išvis nenorėjo. Taip ir mirė skerdžius Lapinas. Išlydėjo kaimo žmonės jį kaip pridera, palaidojo ir išsiskirstė.

Skerdžius Lapinas buvo seniausias žmogus kaime, niekas jo neatminė jauno. Nebuvo kaime tokio kito žmogaus, kuris vertintų ne tik turtus, rūpintųsi ne tik savom problemom, bet mylėtų gamtą, miškus, gyvulius. Tokio nebuvo nei tada, tokio nerasi ir dabar!

Rašykite komentarą

-->