Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lapino Paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Autorius: Robertas

Pats apsakymas pradedamas taip: “Du senu buvo Pagirių sodžiuje; Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.” Ir tai padeda suprasti, kad visa apysaka bus apie vieną iš šių dviejų veikėjų – skerdžių Lapiną, mat Grainio liepa tai ne veikėjas, o tik augalas. Lapinas nusipelnė būti traktuojamas kaip pagrindinis veikėjas, nes jis išskirtinė asmenybė, apie kurią tikrai yra ką parašyti.

Skerdžius Lapinas buvo keistas ir paslaptingas, bet tai žavėjo kaimo gyventojus. Jiems skerdžius atrodė įdomus žmogus. Jis puikiai mokėjo įsiteikti žmonėms; iki soties priganydavo gyvulius, vaikams pagamindavo švilpukų, mokėdavo su jais nuoširdžiai bendrauti.

Jis buvo vienintelis skerdžius kaimelyje. Būtent dėl jo profesijos ir įspūdingo amžiaus Lapiną visi didžiai gerbė.

Skerdžius buvo stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolo kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.

Lapinas gyveno visai gerai kol gyva buvo žmona, tokia pat neišmanėlė ir sena kaip jis pats. Nors jie buvo įsikūrę sodžiaus gale dūminėje pirkaitėje be priemenės, bet vertėsi visai neblogai; kiekvieną vasarą Lapinas ganė gyvulius, o jo žmona rinko uogas, kremblius, ne-šiojo artiman miestelin ir pardavinėjo žydams. Žiemą gamino tinklus, bradinius, o kai nebuvo jokio darbo mezgė moterims petkes; jo žmona verpė ūkininkėm pakulas. Taigi galima spręsti, kad Lapinai visai neblogai vertėsi, o dar vaikų neturėjo, tik vienu du gyveno.

Didelis turtas buvo Lapino ir Lapinienės gera nuotaika, sugebėjimas džiaugtis gyvenimu, gera sveikata. Visa tai matydami kiti ūkininkai pavydėdavo, nors pinigų gal net daugiau turėjo, bet juk šeimyninės laimės nenusipirksi. Lapinas buvo turtingas ir savo siela, vidumi.

Skerdžius buvo didis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Mėgdavo pasakoti vaikams ir suaugusiems apie praeitį, kokių būta stiprių žmonių anais laikais. Jis sekdavo ir įvairias mistines istorijas apie tai kaip lapės ant kiaušinių tupi, kaip vanagai žindo vanagynus, kaip vilkai vaikus peri, volungės kiškius melžia. Dar baisiau vaikams skambėjo pasakojimai apie laumes, ir tai, kaip jos maišus mezga, audeklus velėja, saulei nusileidus vaikus balose murkdo. Prisiklausę tokių Lapino pasakojimų kaimo vaikai bijodavo ir namo grįžti. Jis vaikus ne tik gąsdindavo, bet ir naudingų dalykų apie senas girias, tankius šilus, klampius raistus pripasakodavo. Visa tai darydavo su atsidavimu, nuoširdžia meile, dėmesiu. Skerdžius džiaugėsi, kad yra kažkam reikalingas. Niekas sodžiuje taip įtikinamai, gražiai ir įdomiai istorijų pasakoti nemokėjo kaip senis Lapinas. Ne tik mažus vai-kus, bet ir suaugusius vyrus apgaudavo. Tik jokiu būdu nereikia pagalvoti, kad Lapinas buvo senas melagis. Jis labai nuoširdus žmogus, gailėjo miško, medžių ir vaikus mylėjo, bet savotiška, skerdiška meile.

Skaitant apsakymo pradžią gali atrodyti, kad Lapinas kvailas ir išjuokti save leidžiantis veikėjas. Bet ne, jis turi orumo, o tai ypač atsiskleidžia skerdžiaus barnyje su Grainiu. Jis gynėsi ir nesileido kaimyno pajuokiamas dėl savo įsitikinimo, kad mirs kai nulūš Grainio liepa.

Lapinas buvo dėmesingas kaimo žmonėms, jiems visada maloniai padėdavo. Tai kokiai šeimininkei trūkžolių parneša, kitai gal vantų parneš, dar kam nors šluotą susuks. Vaikams senis prigamina dūdelių, aukšliukų ar rėknių, duoda į ragą papusti ir botagu papliauškinti. Ir visa tai Lapinas daro su šypsena, visada gerai nusiteikęs, besidžiaugiantis kiekviena diena. Išklausydavo jis visus ir pokalbį palaikyti mokėjo. Ypač lengvai bendrą kalbą jis rasdavo su vaikais.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->