Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Laiko struktūros Broniaus Radzevičiaus romane “Priešaušrio vieškeliai”

Autorius: Vilma

Šio straipsnio objektu pasirinktas Broniaus Radzevičiaus romanas Priešaušrio vieškeliai (I dalis – 1979, II dalis – 1985), kuris turbūt kaip joks kitas lietuvių romanas atspindi esminį šiam žanrui ekspansyvumą kitų, nebūtinai literatūrinių, žanrų sąskaita, atskleidžia paradoksaliai laisvą, arba plastišką, diskursą. Kritikoje vis netyla svarstymai, kiek Radzevičiaus romanas laikytinas literatūra, kiek perdėm lyriška autobiografija arba jos apmatais, nesutvarkyta juodraštine medžiaga. Straipsnyje siekiama pateikti papildomų argumentų šio kūrinio rišlumui, sprendžiant literatūriniam pasakojimui esminę laiko problemą. Ją vienaip ar kitaip jau sprendė visi platesnių Priešaušrio vieškelių analizių autoriai: Petras Bražėnas, Arvydas Šliogeris, Saulius Žukas ir kiti. Šįkart siūlomas naratologinis požiūris, paremtas originalia Gerard’o Genette teorija.

Bet koks pasakojimas vartoja dvilypį laiką: pasakojamos istorijos (pasakymo) ir istorijos pasakojimo (sakymo) laiką. Tokia pati bendriausia laikinė pasakojimo struktūra. Anot kino semiotiko Christiano Metzo, svarbi pasakojimo funkcija yra vieną laiką išversti į kitą [1]. Panašią laikų skirtį įžvelgia ir filosofas Paulis Ricoeuras. Pasak jo, kiekvienas naratyvinis tekstas turi epizodinį (įvykių seka) ir konfigūracinį (loginė įvykių struktūra) lygmenį [2]. Tuomet romano skaitymas – tai perėjimas iš pirmojo į antrąjį arba konstravimas kauzalios jungties chronologinei įvykių sekai.

Genette naratologija siūlo trim aspektais kalbėti apie istorijos ir naracijos laikų autonomiškumą ir jų tarpusavio santykius, kuriuos kiekviename romane savitai nulemia tradiciškai nusistovėjusios jų kombinacijos. Naratologą laikas romane gali dominti arba kaip laikinė įvykių seka istorijoje (diagezėje) ir įvykių pateikimo tvarka pasakojime, arba kaip tų įvykių (diagetinių segmentų) trukmė istorijoje ir jų pateikimo pseudotrukmė (t. y. įvykiams skirto teksto ilgumas, kitaip tariant, pasakojimo greitis), arba kaip įvykių kartojimasis istorijoje ir jų pasakojimo kartojimasis – tai, kas vadinama dažniu [3]. Tvarka, greitis, dažnis – svarbiausios pasakojimo laikui apibūdinti taikomos naratologijos sąvokos. Kartais istorijos laikas dar vadinamas fabulos laiku.

Chronologinis istorijos laikas romane niekada negali ištisai sutapti su naracijos laiku. Nesutapimai tarp pasakojimo ir papasakojimo yra bendras “įtekstinimo” dėsnis, o sutapimai – išimtys: “Griežta chronologija – beveik papasakoto laiko ir pasakojamo laiko sutapimas – yra retenybė, menkai apdoroto diskurso žymė. Pavyzdžiui, toks yra ‘tiesioginio’ sporto reportažo atvejis” [4]. Net vidinio monologo romanuose dabartis apima tik “beveik visą romaną” [5]. Galimi sutapimai tvarkos požiūriu neužtikrina sutapimų kitais, greičio ar dažnio požiūriais.

Rekonstruojant įvykių chronologiją įteisinama naracijos akto laikinė autonomija ir atskleidžiamas jos savitumas. Iš esmės ieškoma naratyvinių anachronijų, arba “įvairių neatitikimo formų tarp istorijos tvarkos ir pasakojimo tvarkos” [6]. Šios pažeidimo formos, yra dvejopos: analepsė (ankstesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavėlavimas) ir prolepsė (vėlesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas, “naratyvinio nekantrumo ženklas” [7]). Tai beveik atitinka kritikoje pamėgtus terminus retrospekcija ir prospekcija, kurių Genette sąmoningai atsisako, siekdamas išvengti struktūrinės analizės psichologizavimo. Jo siekis – naratologiją pagrįsti retorika.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->