Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Lietuvių liaudies laidotuvių papročiai

Autorius: Ruslanas

Šeima – tai pati mažiausia socialinė bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, praeities pažinimo ir ateities prognozavimo šaltinis. Apie lietuvių šeimą yra nemažai ir įvairiais aspektais rašyta, mėginta aprėpti esmingiausius jos raidos etapus. Vis dėlto nėra nė vieno darbo, kuriame būtų visapusiškai išnagrinėtas lietuvių šeimos fenomenas nuo pačių seniausių laikų iki mūsų dienų. Juo labiau tokio darbo, kuris būtų aprėpęs įvairius visuomenės socialinius sluoksnius, apėmęs Lietuvos kaimo ir miesto šeimą, kaip etnografinių tyrinėjimų objektą, jos sandaros, organizacijos, narių turtinių bei kitų tarpusavio santykių, jų padėties įvairiais žmonių amžiaus tarpsniais savitumus.

Darbe nagrinėjamas laikotarpis nuo XIX a. vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio, tačiau, norint parodyti nagrinėjamų reiškinių ištakas, neretai pateikiama ir medžiaga apie XVIII bei ankštesnių šimtmečių lietuvių šeimą.

Šeimos gyvenime yra kuo glaudžiausiai tarpusavy susipynę ir atsispindi daugybė asmens bei tautos gyvenimo reiškinių. Tai šeimos formų istorinė kaita, demografinė sudėtis, šeimos narių tarpusavio santykiai, vedybų, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose. Nors šis darbas skirtas lietuvių šeimai, tačiau kai kuriais atvejais jame pateikiama daug lyginamųjų duomenų ir apie kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimą. Tai daroma siekiant geriau išryškinti etninius šeimos savitumus. Toks lyginimas buvo tiesiog neišvengiamas nagrinėjant lietuvių ryšius su kitataučiais bei šeimos vaidmenį tautiniuose procesuose. Kadangi net ir lietuvių sukurtų tautiškai mišrių santuokų lyginamoji dalis miestuose ir kaimuose labai įvairuoja, nagrinėjant šį klausimą, miesto ir kaimo šeimos neišskirtos.

Ne visi klausimai aptarti jau vien dėl to, kad kai kuriais iš jų duomenų nėra išlikę. Tokiais atvejais bandyta reiškinius rekonstruoti iš turimos šalutinės, tačiau su nagrinėjamu klausimu glaudžiai susijusios medžiagos.

Darbo tikslas – gebėti susirasti naujausią literatūrą, ją analizuoti, logiškai ir kūrybiškai perteikti darbe, atskleidžiant svarbiausius temos aspektus.
1. Laidotuvių papročiai

Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie amžiais išsilaikė kaip senojo mūsų protėvių kulto liekana.

Jau senais laikais sukurta daug burtų, tariami galinčių išpranašauti žmogaus mirtį. Apie būsimas laidotuves žmonės daugiausia burdavo iš naminių gyvulių: šunų, kačių, vištų it kitų elgsenos. Antai jeigu šuo nuolat staugia, nuleidęs galvą žemyn, kas nors namuose mirsiąs (Pasakojo J. Šiugžda. A. Petkuvienė, V. Jarušaitienė, D. Milerienė (Veliuona), J. Linkuvienė (Kalvių k.) ir M.Cvirkienė Klangių k.).Žr.VVUMB RS, f. 81, b.38.)

Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo uždavinių jame suvokimą. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kurį vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą „su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais” . Tai esąs dangiškasis rojus, arba dausos, anot K. Būgos, šalis, kur nėra žiemos, kur visada šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūsų krašto paukščiai. Paukščių Takas, dangaus skliaute matomas giedrą naktį, ir esąs tasai kelias į dausas. Taip suprastą amžinosios laimės šalį lietuvių protėviai skyrė tiktai dorai gyvenusiems. Nedorieji turį atlikti apsivalymo bausmę čia, žemėje, laikinai perėję į medžius, gyvūnus ar paukščius.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14

Rašykite komentarą

-->