Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Mirtis. Laidotuvių papročiai

Autorius: Kazys

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.

Visi žmonės nori sužinoti paslaptis, o labiausiai, mano manymu nori žinoti, kas ju laukia po mirties. Aš pati noriu žinoti, bet jei žinosiu man bus nebeįdomu gyventi.

Šiame referate pasakosiu laidotuvių kultūrą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, mirusiųjų įsikūnijimą į gyvūnus, paukščius, medžius.

Perskaitę referatą sužinosite, kad ir šiomis dienomis yra mirties pranašų, kas davė pradžią mirusiųjų laidojimui – deginimui, kokios trys laidojimo ceremonijos, kaip jos vykdavo. Taip pat kur rasti laidotuvių papročiai, kaip atgailauja sielos ir dar daug įdomios informacijos.

Požiūris į mirtį
Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.
Vėlės
Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.
Kur gyvena vėlės?
O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.
Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus
Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Lietuvių
liaudies tautosaka patraukia dėmesį poetinių įvaizdžių gausa. Liaudies dainose, laidotuvių raudose dominuoja žmogaus prilyginimas augmenijos ar gyvūnijos pasauliui, kai į paliekamą ar mirusią motinėlę kreipiamasi „mano liepele“, o bernelis tampa berželiu, sakalėliu. Pasak G.Beresnevičiaus, tai archajiškiausio tikėjimo liekanų padarinys, kai mirusiojo sielos perėjimas į medį buvo suvokiamas kaip natūralus ir nereikalaujantis motyvacijos reiškinys.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->