Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kuršių Nerijos gamta

Autorius: Augustinas

TURINYS

Turinys 1

Įvadas 2

Kuršių nerijos istorija 3

Kuršių nerijos gamta 5

Gamtiniai ištekliai. 5

Kuršių nerijos augalija bei gyvūnija. 6

Kuršių nerijos materialinis ir dvasinis paveldas. 8

Rekreacinė infrastruktūra. 10

Išvados 12

Literatūros sąrašas 13
ĮVADAS
Kuršių nerija – 98 km sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, susiformavusi daugiau kaip prieš 5000 metų. Joje dominuoja amžini konkurentai – smėlis, jūra, miškas. Bėgant amžiams ši kova buvo labai permaininga, smarkiai varginusi čia gyvenusius žmones, tačiau būtent pustomo smėlio ir augmenijos priešprieša ilgainiui suformavo unikaliu gamtos grožiu pasižyminčią neriją, kuri istoriniuose šaltiniuose vadinama Kuršių nerija (neria curoniensis). Susiformavęs pusiasalis pietuose jungiasi su kontinentu, o šiaurėje nuo jo atskirtas siauru Klaipėdos sąsiauriu. Kuršių nerijoje yra šešios gyvenvietes: Smiltinė, Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida. Juose gyvena apie 2800 vietos gyventojų.

Kuršių nerija yra plačiai išgarsėjusi ne tik visoje Europoje, bet ir už jos ribų. Jos gamta yra išskirtinė – apsuptas vandens mažas sausumos ruožas turi ir kopas, ir miškus, ir miestus, kurie pripažinti vieni iš geriausių kurortų. Kuršių nerijos kraštovaizdis unikalus – pustomo smėlio kopos, apaugusios įvairaus tipo augalija. Vyraujantys vakarų krypties vėjai aukštų kopų grandinę suformavo rytinėje nerijos dalyje, tuo tarpu palei jūrą driekiasi daug žemesnės smėlio kopos. Kuršių nerijos apsauga susirūpinta 1960 m. Kad būtų išsaugotas savito grožio jūros, vėjų ir žmogaus sukurtas kraštovaizdis, pasižymintis aukščiausiomis šiaurės Europoje smėlio kopomis, gyvūnija ir retieji augalai Lietuvos Ministrų taryba nutarė įsteigti Kuršių nerijos landšaftinį draustinį. O 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Įrašius ją į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą, ji tapo pavyzdžiu tikslingos žmogaus veiklos stabilizuojant ir saugant kraštovaizdį – šis darbas nėra baigtas iki šiol. Lietuvos žmonių tikslas – išsaugoti Nerijos gamtos ir kultūros vertybes.

DARBO OBJEKTAS: Kuršių nerija

DARBO TIKSLAS: : Pateikti informaciją apie Kuršių nerijos gamtos unikalumą.

DARBO UŽDAVINIAI:

o Aptarti Kuršių nerijos atsiradimo istoriją;

o Paanalizuoti Kuršių nerijos gyvąją ir negyvąją gamtą;

o Pateikti informacijos apie nerijos materialinį ir dvasinį paveldą;
KURŠIŲ NERIJOS ISTORIJA

Pirmieji žmonės į Kuršių neriją galėjo atklysti jau senajame akmens amžiuje (paleolite) VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo paskui šiaurinius elnius ir briedžius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai. Pastovios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijoje įsikūrė tik viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) pradžioje IV tūkstantmetyje pr. Kr.. III tūkstantmetyje pr. Kr. (vidurinio akmens amžiaus pabaigoje) nerijoje išplito Pamario kultūra. Ji sugėrė ateivių iš vidurio Europos virvelinės bei vietinės Narvos kultūrų elementus. Jų pagrindu vėliau formavosi vakarų baltai (prūsų, jotvingių, kuršių protėviai). Keitėsi ūkio formos, šeimos struktūra, pasaulėžiūra. Nerijos gyventojai ištobulino keramiką, gintaro apdirbimą, ėmė auginti ožkas ir naudoti arklius. Nerijoje pirmą kartą pradėta dirbti žemė, auginti miežiai, kviečiai. Nauju verslu tapo druskos gavyba garinant jūros vandenį. [9]

o 1253m. Kalavijuočių ordinas pastatė Klaipėdos (Memelio) pilį. Nerijos šiaurė tapo Klaipėdos (Memelio) komturijos dalimi. Klaipėdos ir šiaurinės nerijos istorija susipynė.

o 1328m. Klaipėdos (Memelio) komturija buvo perleista Prūsijos Ordinui.

Tuo metu nustatyta Klaipėdos (Memelio) – Sambijos komturijų riba galutinai padalijo Kuršių nerijos pusiasalį į pietų bei šiaurės dalis. Beveik nepakitusi ši siena išliko iki dabar.

o 1525m. – 1701m. nerija buvo Prūsijos hercogystės, o 1701m. – 1871m. Prūsijos karalystės dalis.

o 1629 – 1635m. ji okupuota švedų, o 1757 – 1762m. – rusų. 1871 – 1918m. nerija valdoma Vokietijos imperijos. 1918m. – 1923m. Klaipėdos kraštas su šiaurine nerija tapo prancūzų protektoratu. [9]

1923 – 1939m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. 1939 – 1945m. Klaipėdos kraštas vėl Vokietijos imperijos sudėtyje. 1945m. Klaipėdos kraštas ir šiaurinė nerija teko sovietų okupuotai Lietuvai. 1990m. jis tapo nedaloma Lietuvos respublikos dalimi.

XIV – XXa. vid. Kuršių nerijos gyventojų versluose dominavo žvejyba. Jos reikšmė ypač išaugo

XVII – XIXa., kai dirbamos žemės liko labai nedaug. Specifinės gyvenimo sąlygos suformavo

unikalią gyvenseną ir išskirtinį vietos žmonių charakterį.

XIXa. vid. nerijos gyventojai atrado naują verslą – poilsinį turizmą. Gintaro kasimo bendrovės W. Stantien & M. Becker veikla 1860 – 1890m. skatino kurorto vystymą Juodkrantėje. Nuo 1840m. čia vykstama poilsiauti. Po 1880m. dailininkai ir poilsiautojai atrado Nidą. XIX – XXa. sankirtoje susiformavo klaipėdiečių poilsinė zona Smiltynėje – Kopgalyje. XXa. 3-iame dešimtmetyje dailininkai bei nuošalumo ieškantys poilsiautojai susidomėjo Preila, Pervalka. Nerijos gyvenvietėse yra išlikę nemažai išraiškingų XIX – XXa.pr. kurortinių pastatų, vilų. Poilsiautojų priėmimui buvo pritaikyta daug žvejų gyvenamųjų namų. Žvejyba ir poilsiautojų priėmimas iki šiol lieka pagrindiniais nerijos gyventojų užsiėmimais
KURŠIŲ NERIJOS GAMTA

GAMTINIAI IŠTEKLIAI.

Nuo Kuršių nerijos atsiradimo jau praslinko daugiau kaip penki tūkstančiai metų. Bangos ir vėjai priėmė iš motinos gamtos šį gležną kūdikį – sausumos rėžį tarp dviejų vandenų ir uoliai jį augino praeityje ji buvo tikra dykuma. Atsiradus paplūdimio kopų gūbryje pro jas vėjas ėmė ginti smėlį gilyn į neriją. Taip susidarė kopos. Visa nerija tarsi keliavo iš lėto stūmėsi rytų kryptimi. Taigi ilgainiui atsirado savitų, vien mūsų nerijai būdingų bruožų, išryškėjusių jos gamtovaizdyje ir poskyriuose kraštovaizdžiuose. Praėjus keliems šimtmečiams joje jau atsirado gyvybės daigų, iš pradžių žolių, o vėliau krūmokšnių ir medžių. Vėliau Kuršių nerija sužaliavo. [2]

Kuršių nerijos reljefas ir gamtovaizdis iš esmės mažai tepakitęs išliko iki XVI-XVII a. Naujas kraštovaizdžio raidos etapas prasidėjo, kai į gamtą aktyviai ėmė skverbtis žmogus, kirsdamas nerijos miškus. Iškirtus miškus, vėjai praardę ploną dirvožemio sluoksnį, ėmė pustyti senųjų kopų smėlį. Nauji smėlio kalnai ėmė slinkti, pasiglemždami žvejų kaimelius. Nuo XIX a. vid. prasidėjo planingas slenkančiųjų kopų tvirtinimas ir apželdinimas. Ši kova su pustomo smėlio stichija sukūrė naują Kuršių nerijos gamtovaizdį. [2]

Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kuris smarkiai veikia Baltijos jūrą. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 9O kcal/cm2. Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 21 dienų. Ruduo ir žiemą dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį. Lietingu ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. [9]

Dirvožemio, maisto medžiagų suintensyvėjimas ir natūrali augalų sukcesija, miškų sudėties pakitime užėmė ne paskutinę vietą. Tiriant senąsias kopas paaiškėjo, kad kai kuriuose nerijos ruožuose miškas išnykdavo, o jo vietoje prasidėdavęs kopų smėlio pustymas. Senųjų dirvožemių humusiniame sluoksnyje dažnai aptinkama pelenų ir apanglėjusios medienos gabaliukų, liudijančių apie kadaise buvusius miško gaisrus. Taip pat randama akmens amžiaus žmonių darbo įrankių, puodų šukių ir net gintaro gabalų. Tikriausiai miškai ne kartą buvo išnykę. Juos užpustydavęs smėlis, o po to miškas vėl atsigaudavęs. Tai buvo susiję su žaibų arba žmogaus sukeltais miško gaisrais. [2]

Kur jau kur, o pajūryje vėjo tikrai netrūksta. Žvejų, jūreivių gyvenimas palyginti dar taip neseniai būtent vėju rėmėsi. Nuo praamžių tėvai vaikams perduodavo žinias apie vėjų būdą, jų savybes, mokė, kaip juos pažinti, atspėti jų kėslus, pajungti jų galią savo tikslams ir reikmėms. Todėl nenuostabu, kad senieji žvejai ir jūreiviai vėjus kaip savo vaikus pažinojo, kiekvieną jų savitu vardu vadino. Pajūrio vėjai visur turi aštuonių pagrindinių krypčių vardus. Kai kurie iš jų skirstomi dar į pokrypytis ir turi savitus pavadinimus. [2]
KURŠIŲ NERIJOS AUGALIJA BEI GYVŪNIJA.

Medynai užima 6852 ha nerijos ploto. Geomorfologiniai procesai Kuršių nerijoje tebevyksta ir šiandien. Didžiosios kopos žemėja ir plokštėja, bangos ardo nerijos krantus. Per pastaruosius dešimt metų jos sumažėjo 10 ha. [7]

Didelę žalą nerijos miškams daro audros. Visada didelį rūpestį kelia ir miško gaisrai. Želdinamo ploto ištekliai nerijoje beveik išseko. Kuršių nerijos Nacionaliniam parkui ir jame dirbantiems miškininkams iškyla naujų uždavinių: sustiprinti vertingų nerijos komponentų apsaugą. Nuo 1973 m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinamas paplūdimių zonoje derinamas su poilsiautųjų patogumu. Tam įrengiami takai, laiptai, suolai, soliariumai. [9]

XXa. pr. susiformavo ir ypatingi apribojimai, taisyklės visoje nerijoje. 1928m. drausta važinėti vežimais su siauresniais nei 10 cm ratlankiais. Nuo 1937m. ardantys kopų sutvirtinimus poilsiautojai pradėti bausti piniginėmis baudomis. Pliažuose uždrausta vedžioti šunis. Dėl jautrios ekologinės pusiausvyros dalis apribojimų aktualūs išlieka iki šiol. Didelę skriaudą nerijos miškams bei kraštovaizdžiui padarė Pirmasis ir Antrasis Pasauliniai karai. Abejais pokario laikotarpiais teko atstatinėti apleistus apsauginio kopagūbrio ruožus, atsodinti sunykusius miško plotus. Po Antrojo Pasaulinio karo padėtį blogino iki 1950m. nerijoje galiojęs ypatingas pasienio apsaugos režimas. Ilgą laiką sovietiniai pasieniečiai galėjo netrukdomai savivaliauti visame pusiasalyje. Be to, nerijoje buvo likę nemažai sprogmenų, šaudmenų. Tik po 1949m. miškininkai pradėjo tvarkymo darbus. Jiems turime būti dėkingi už iki šiol išsaugotą kraštovaizdį. [3]

Po Antrojo Pasaulinio karo keitėsi nerijos miškų rūšinė sudėtis. Tuo metu medynuose didžiausią dalį sudarė kalninės pušys – 44 proc., o maždaug po 17 proc. buvo paprastųjų pušų ir beržų. Šiuo metu vyrauja paprastosios pušys, o kalninių sumažėjo iki 27 proc. Paprastųjų pušų želdiniai

gerokai išaugo todėl, kad jomis buvo apželdintos gaisravietės bei dauguma aikščių. Kiekvieną pavasarį nerijoje vyksta sodinimo darbai. [9]

Kuršių nerijos grožis yra savitas ir subtilus, harmoningas. Savo gamtos grožiu ir gamtovaizdžių įvairumu gamtos spalvų ir atspalvių paletė, šviesos ir šešėlių žaismu jai tolygių ne tik Baltijoje, bet ir niekur kitur nerasime. [2]

Vietomis Kuršių nerijos smėlynuose neauga nė vienas augalėlis, o kiek toliau jau matyti žolinių augalų. Nuolat skalaudamos krantą, bangos pakraščiais palieka smiltes. Išdžiūvusias smiltis vėjas neša tolyn, supildamas smėlio kauburius – prieškopes. Prieš kelis šimtmečius Kuršių nerijoje išnaikinus miškus, vėjas nekliudomai nešė smiltis tolyn. Taip išsitiesė ištisi jų kalnai – kopos. Dabar daugelis kopų apželdintos. Jūros pakrantėje platus savitos lygumos ruožas. Tai audrų nuplauta dalis. Šioje dalyje smėlis sūriausias. Čia auga sūrų smėlį mėgstančios toklės. Neaukštuose kopose, kuriose vėjuotą dieną slepiasi poilsiautojai. Jos dažnai būna užklotos nukirstų krūmų ar pušaičių šakomis. Jos sulaiko vėjo pustomą smėlį, todėl kopos didėja. Prieškopėse gausu žolinių augalų: smiltlendres lapų, rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis, smiltlendrė, rugiaveidė, pajūrinė zunda ir kt. Po prieškopių – užuovėjų sritis. Čia gylus susigulėję smėlynai, todėl auga gluosnių krūmai, didokos pušys, berželiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys, nemažai lapuočių bei įvairų žolinių augalų. Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. [4]

Tikriniai ar vertingieji baravykai, vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų. Grybautojai yra pamėgę Kuršių neriją ne tik dėl grybų, bet ir dėl nuostabios gamtos bei tyro oro. [4]

Kuršių nerijos gyvūnija labai įdomi: šiluose ganosi briedžiai, grakščios stirnos, šernai., lapės, zuikiai, šeškai, voveraitės. Nemaža čia ir paukščių: kikiliai, vieversiai, dirvoniniai kalviukai, pušiniai kryžiasnapiai, zylės, pečialindai. Juodkrantės pakraštyje gyvena sena garnių kolonija. Rudenį paukščių labai pagausėja, nes išilgai nerijos skrenda į pietus traukiantys paukščiai. Čia yra paukščių žiedavimo punktas. Labai įdomi smulkioji Kuršių nerijos gyvūnija. Čia gyvena nemažai tokių vabzdžių, kurių Lietuvoje niekur kitur nerasi. Tai keliaujantysis verpikas, naktiniai drugiai (įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą), pajūrinis stebinukas, pajūrinė kukulija, pajūrinis pelėdgalvis, margasis grambuolys. [4]

Į žmonių kišimąsi į miškų ekosistemas labai jautriai reaguoja entomokompleksai. Kuršių Neries miško bendrijoje yra be galo daug įvairių vabzdžių grupių. Beveik visur labai gerai išryškėja pavasarinių ir rudeninių migracijų laikotarpiai, kuriais padidėja vabzdžių skaičius. Nemaža čia rūšių įrašytų į Raudonąją knygą. [6]

Taigi pajūrio gamta nepaprastai graži ir įdomi. Tai mažas Lietuvos plotelis, kurį reikia globoti ir saugoti. Čia įsteigtas nacionalinis parkas. [4]

KURŠIŲ NERIJOS MATERIALINIS IR DVASINIS PAVELDAS.

Gyvenviečių urbanistinėje struktūroje ryškiausius pėdsakus paliko XIX a. Pabaigos apstatymas, o architektūroje, iki mūsų dienų išlikusių prieškario gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Tik 19 statyta iki 1900 m. Nuo 1901 iki 1923 m. (tai yra iki Kuršių Nerijos prijungimo prie Lietuvos) pastatyti 89. Nuo 1924 iki 1939 m. pastatyta 68. Nuo 1976 iki 1990 m. pastatyta 316 įvairios paskirties naujų pastatų. Kaip XVIII – XIX a. atrodė tipiškas žvejų namas gali spręsti tik iš paveikslėlių ir aprašymų. Žvejų namai, statyti XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje, savo plano struktūra buvo panašūs į Mažosios Lietuvos ir Žemaičių trobas.1933 m. paskelbus Kuršių Nerijos gyvenvietes kurortinėmis ir vasarvietėmis pasikeitė ne tik tradicinė plano struktūra, bet ir jų vaizdas. Tik nedaugelio iki sovietmečio statytų pastatų išsaugotas pirminis suplanavimas, medžiagos ir vaizdas. [1]

Statinių kompleksai, statiniai, jų priklausiniai, priskirti kultūros vertybių statusui. Pačiose Neringos gyvenvietėse

architektūros paminklais buvo registruoti 103 prieškario paveldo pastatai, iš kurių: 87 žvejų namai, 4 viešbučiai („Karl May“, „Monbijou“, „Kurische Hof“, „Ferienkolonie“.), 2 vilos („Naujasis bulvaras per eglynus“, „Villa Liseelotte“), 2 bažnyčios (Evangelikų, liuteronų bažnyčia Juodkrantėje), Thomo Mano ir Dovydo Kuwerto namai, 1 kurhauzas (Juodkrantėje), Preiloje 3 ūkiniai pastatai (sandėliai). [1]

Itin reikšmingas Kuršių nerijos prieškario gyvenviečių savasties atributas, priskirtinas – įvairaus tipo laivai bei jų priklausiniai: vimpelai, puošnios vėtrungė, vadinamos vėjarodėmis, vėjukais, kuriomis kiekviena gyvenvietė savo valtis ženklino. Tai bene reikšmingiausioji medžiaginio marinistinio etnografinio paveldo dalis. XIX – XX a. sandūroje tai buvo tikros laivų puošmenos ir gyvenviečių atpažinimo ženklai mariose bei jūroje. Tai stiebo viršuje pritvirtinama vėjarodis lenta ant kurios viršutinio krašto pavaizduoti pilių, namų, laivų, bažnyčių, malūnų, raitelių ir kitokių simbolių profiliai [18]. Kiekviena gyvenvietė rinkosi tam tikrą simbolių grupę. Išlikusius unikalius autentiškus žvejybos verslo rakandus laiko etnografinio paveldo vertybėmis.

Nidos akmens gyvenvietė vokiečių archeologų dar XIX a. Viduryje buvo aptikta (tarp senojo pašto kelio ir sklandytojų kopos). Joje atkasta 300 medinių nuo 5 iki 30 cm. skersmens stulpų. Buvusiuose pastatuose, rastos 75 ugniavietes. Aptiktas aukų židinys, rasta apie 100 akmeninių kirvukų, puodų, strėlių antgalių, gintarinių papuošalų, tinklų pasvarėlių ir kt. Tai viena turtingiausių archeologinių radimviečių Lietuvoje. Smėlio stichijos laikus mena ne tik XVIII a. Užpustytų gyvenviečių pėdsakai. Kultūrinis sluoksnis, trobesių liekanos, buities rakandai ir kiti radiniai. Mitologinių požiūriu kultūrinės vertės požymių turi šiauriniame Juodkrantės gyvenvietės gale klevais apsodintos aikštelė, kurią vietos gyventojai nuo seno laikė šventa vieta. Tokios vietos, kaip Nuodėmių slėnis, Ievos kalnas, Raganų kalnas ir kiti taipogi turi mitologinę reikšmę. Seniausiose nerijos ir jos gyvenančių planuose sužymėta ir surašyta nemažai vietovardžių, nurodančių potencialias archeologines radimvietes. Tai dar netyrinėtas archeologijos ir istorijos paveldas, priskirtinas kultūrinės vertės požymių turinčioms vietovėms ir vietoms. [1]

REKREACINĖ INFRASTRUKTŪRA.
Turbūt tai yra didžiausias nerijos privalumas, kad kultūriniai paveldai tapo turistų pamėgtais objektais. Tai įtakojo jų reorganizacija bei modernizacija.

Nidoje tarpukaryje buvę jaunimo kelionės namai dabar tapo parduotuvėmis. Buvusios G. D. Kuwerto karčemos vieta – viešbutis “Jūratė”. Juodkrantėje 1902 – 1903m. pastatytai Juodkrantės mokyklai. šiuo metu suteiktas L. Rėzos vardas Buvusi vila “Villa Diana”. dabar p/n “Kregždutė”.Buvusi vila “Villa Monbijau” dabar kultūros namai ir biblioteka . Ir taip reorganizuoti dauguma pastatų. [9]

Nerija yra labai pamėgta užsienių šalių turistų. Įžymi ji yra ne tik dėl savo gamtos grožio, puikaus aptarnavimo, viešbučių ir poilsių namų gausos, rekreacinių takų buvimo, bet ir dėl senųjų pastatų: senieji žvejų namai, prieplaukos, archeologinės vietos ir t.t. Svarbu dar ir tai, kad tarp visi senieji pastatai yra modernizuoti: įvestas vandentiekis, elektra, telefono laidai, internetas.

Prasidėjus kurortiniam sezonui, duris atveria vasaros tipo paviljonai, prekybos ir viešojo maitinimo įstaigos, supasi mariose valtelės, meškeriotojai traukia ešerius, atgyja į pajūrio pliažą vedantis kelias. Atokiau nuo etnografinių zonų pastaraisiais dešimtmečiais nerijoje atsirado daug naujų gyvenamųjų bei poilsio namų. Pasikeitė nerijos miestelių paskirtis, jie tapo gražiausiais ir moderniausiais Lietuvos pajūrio kurortais. Asfaltuotos gatvės, sutvarkyta krantinė. Neringoje yra daugiau nei 100 poilsio namų. Kas vasara joje praleidžia tūkstančiai poilsiautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei užjūrio valstybių. [7]

Norint patekti į Kuršių neriją, reikia perplaukti Kuršių marias, o tai padaryti galima tik vienu būdų – plaukti keltu iš Klaipėdos perkėlos. Patekus į Kuršių neriją – kelias gan vingiuotas. Nors tai nėra labai patogu, tačiau atsiveria galimybė grožėtis atsiveriančiais vaizdais.

Kadangi nerija yra nacionalinis parkas, čia nėra nei geležinkelio, nei oro uosto. Tai yra didžiausias jos privalumas, nes taip išsaugojama autentiška gamta.

Kadangi Kuršių Nerijoje nėra išsivysčiusi pramonė, tai jos gyventojai verčiasi turizmu: priima turistus iš užsienio šalių, visto vandens turizmą (katamaranų, valčių nuoma, vindserfingas, buriavimas ir kt.) . Pasibaigus kurortiniam sezonui, ištuštėja poilsio namai, viešbučiai. Neringa tarsi “suakmenėja”. Tas metas yra sunkiausias Neringos gyventojams. Daugelis žmonių netenka savo pajamų šaltinių. Tačiau bedarbystė čia neįtakoja nusikalstamumo lygį. Beje, Neringoje jis nėra aukštas. Dažniausia tai būna civiliniai ar administraciniai nusižengimai (Demereckas K. Klaipėda, 2001).
IŠVADOS

Perskaičius ir išnagrinėjus teorinę literatūra, galima daryti išvadas:

1. XXa. 3-iame dešimtmetyje žmonės susidomėjo Preila, Pervalka, Juodkrante, Nida. Poilsiautojų priėmimui buvo pritaikyta daug žvejų gyvenamųjų namų. Žvejyba ir poilsiautojų priėmimas iki šiol lieka pagrindiniais nerijos gyventojų užsiėmimais

2. Nuo XIX a. vid. prasidėjo planingas slenkančiųjų kopų tvirtinimas ir apželdinimas. Ši kova su pustomo smėlio stichija sukūrė naują Kuršių nerijos gamtovaizdį.

3. Jau nuo 1973 m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai.

4. Kuršių nerijos gyvūnija nėra gausi, tačiau čia gyvena ir paukščių ir vabzdžių, įrašytų į Raudonąją knygą.

5. Pajūrio gamta nepaprastai graži ir įdomi. Tai mažas Lietuvos plotelis, kurį reikia globoti ir saugoti. Čia įsteigtas nacionalinis parkas.

Kuršių nerijos stiprybes: unikali gamta; mažas nusikalstamumo lygis; turizmo pramonė, įdomus ir turtingas materialinis ir dvasinis paveldas. Yra vertingos biologinės vertybės: žuvys, paukščiai vabzdžiai.

Kuršių nerijos silpnybės: vandens teršimas naftos produktais bei organinėmis medžiagomis, vandens paukščių žūtis statomuose žvejybinguose tinkluose; turizmo industrijos plėtra; miško bei paplūdimio teršimas.

PASIŪLYMAI:

Kad išsaugoti šį unikalų kraštovaizdį, bei gyvūniją reikia svarbiausiuose migruojančių bei žiemojančių paukščių vandens susitelkimo vietose būtina riboti žvejybą statomaisiais tinklais (gruodžio, kovo mėnesį); kontroliuoti laivų transportuojančių naftos produktus techninę būklę; kontroliuoti nuotekinių vandenų kokybę; padidinti valymo įrenginių kontrolę Kuršių mariose.. Norint išsaugoti Kuršių nerijos unikalumą reikia mažinti turistų srautą, nes turistai labai teršia aplinką, vaikšto po kopas, o taip nyksta kopos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bučas J. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Vilnius, 2001

2. Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. Vilnius, 1998

3. Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius, 1995

4. Kazlauskas R. Kazlauskienė D. Lietuvos gamta. Vilnius, 1997

5. Kurlavičius V. Drobelis E. Miškas ir paukščiai. Kaunas, 2000

6. Lietuvos miškų institutas. Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas. Kaunas, 2001

7. Raudonikis L. Kurlavičius P. Paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje. Vilnius, 2000

8. Strakauskaitė N. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001

9. www.nerija.lt

Rašykite komentarą

-->