Kuprelio meilė
Autorius: Dainius
Kuprelis – neeilinė asmenybė. Jo jautri siela sugeba pajusti menkiausią žolelės šnarėjimą, mažiausio paukštelio skundą… Ir štai šią trapią sielą paliečia meilė Gundei. Iš pradžių tai tik švelnus, vos pastebimas jausmų sąmyšis, keliantis malonų sutrikimą ir nerimą Kuprelio sąmonėje. Olesiui džiugu matyti gražiąją merginą bažnyčioje, žvelgti į jos susikaupusį, maldos praskaidrintą žavų veidelį, slapčiomis gaudyti nuostabių akių žvilgsnį, atklydusį į tą bažnyčios pusę… Švelnūs jausmai Gundei perauga į didžiulę, tyrą, galingą, viską užgožiančią meilę, kuri sukrečia Kuprelį iki sielos gelmių, suvirpina slapčiausias jo širdies stygas, kurios suskamba nuostabiausiais ir spalvingiausiais muzikos akordais… Kuprelis pasijunta bejėgis užgniaužti šį stulbinančiai galingą jausmų protrūkį ir stengiasi padaryti viską, kad mylimoji atsakytų jam tuo pačiu. Štai kodėl taip stipriai sužeidžia Olesiaus širdį Gundės išdavystė, palikdama ten gilią kraujuojančią žaizdą, kurios nepajėgia užgydyti negailestingai slenkantys metai. Kuprelis atsidūsta: “Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą.” Iš šių žodžių dvelkia beribis ilgesys, apmaudas, nusivylimas ir didžiulis skausmas. Visą gyvenimą Kuprelis liko ištikimas savo pirmajai meilei, iš tolo šalinosi moterų, nenorėdamas antrąkart rizikuoti savo jautria širdimi.
Kuprelis – tragiška asmenybė, kurios nelaimės priežastis – nelaiminga meilė, pavertusi tolimesnį malūnininko gyvenimą nykiu ir beprasmiu.