Studijoms.lt

Gediminas – vienas žymiausių Lietuvos valdovų. Lietuvą jis valdė nuo 1316m. Jo diplomatiška politika sustiprino Lietuvos valstybę. Jo pastangomis buvo plėtojami amatai ir prekyba. Lietuvos valdovas buvo plačiai išgarsintas Vakarų Europos miestuose ir valstybėse.

Valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, aukščiausioji valdžia tapo paveldima tėvo linija – po tėvo mirties sostą paprastai užimdavo jo sūnus. Valstybė – kaip ir dabar, taip ir ankščiau, – tai žmonės, jų organizacija. Nuo jos valdovo asmeninių savybių, realios padėties suvokimo viduriniaisiais amžiais, labiau negu nuo dabartinių valstybės vadovų, priklausė visos šalies, jos pavaldinių likimas. Gediminas nebuvo kunigaikštis karžygys. Jam kur kas artimesnė ir sėkmingesnė buvo diplomatinė veikla. Tai nulėmė Gedimino valstybei ne tiktai apginti Vakarų sienas, bet ir išplėsti jas į Rytus.

Gediminas 2 kartus ketino krikštytis: 1323-1324m. ir 1341m. Jis pirmasis iš vadovų, kuris suvokė, kad Lietuvai būtina krikštytis.

Spaudžiamas žemaičių ir rusų stačiatikių opozicijos, buvo priverstas atsisakyti savo gyvenimo tikslo krikštytis. Jis suvokė, kad tikslo neįmanoma pasiekti be kompromisų. Tai buvo skaudžios, daug jam kančių sukėlusios nuolaidos.

Tačiau nesėkmės jį grūdino. Tai būdinga valingoms tvirtoms asmenybėms.

Vienu žymiausių Lietuvos valdovų Gediminas buvo pavadintas ne šiandien ir ne vakar. Jo veikla, o ypač jos rezultatai, seniai atkreipė besidominančių Lietuvos praeitimi dėmesį. Jo vardu vadiname Gediminaičių dinastiją, nors jos pradininkas buvo ne Gediminas, o Skalmantas.

Gediminą mes įsivaizduojame buvus tvirtą, barzdotą vyrą, niekados nesiskiriantį su kardu, rūsčiai žvelgiantį į kiekvieną.

Ar tikrai jis toks buvo? Negausios nuotrupos iš istorijos šaltinių leidžia manyti priešingai. Žinoma, svarbiausia ne tai, kaip atrodė tas ar kitas kunigaikštis. Juk žmonių atmintyje konkretaus asmens paveikslas neretai išblunka, o įsimena tik darbai. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Šiandien tikriausiai nieko nenustebinsi teigiant, kad, kai Lietuvą valdė Gediminas, valstybės sostinė buvo Vilnius.

Vilniaus įkūrėju laikomas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir kiekvienais metais rugsėjo 28d. Gedimino laikų Vilnius buvo katalikybės ir stačiatikybės kryžkelė. Buvo pastatytos bažnyčios dominikonams ir pranciškonams.

Garsas apie Vilnių Europoje užgožė net pačios Lietuvos vardą. Vilnius tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruožais.

Apie Gedimino valdymo reikšmę Vilniui galima pasakyti: rado jis Vilnių medinį, o paliko mūrinį.

Lietuvių poezijoje nemažai vietos skiriama didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui. Apie Gediminą rašė B.Sruoga, V.M. Putinas, L.S. Gira, J.Graičiūnas, K.Bradūnas ir kiti.

Kunigaikštis Gediminas vaizduojamas kaip narsus karžygys, vadinamas valdovu, karaliumi, kurio ,,kalbėjimas ramia valdoviška tarme”. Aukštinama Gedimino išmintis, diplomatiškumas.

Dažniausiai Gediminas minimas, kaip Vilniaus įkūrėjas. Daugiausia eilėraščių sukurta Gediminui, būtent, kaip Vilniaus įkūrėjui.

Kazys Bradūnas parašė poezijos knygą ,,Pokalbiai su karaliumi”. Joje poetas tarsi kalbasi, tariasi su Gediminu įvairiomis temomis. Poetas savo pamastymus suskirsto į atskirus pokalbius: pirmas pokalbis, trečias pokalbis ir t.t.

Poetas remiasi laiškais, kuriuos Gediminas rašė Domininkonų ordino vienuoliams, Gotlando piliečiams.

Kiekvienas eilėraštis, tai tarsi atsakas į Gedimino laišką.
Kazys Bradūnas

Pokalbiai su karaliumi
Mūsų senoliai siuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums savo kraštą, tačiau niekas iš jūsų neatvyko, net nė šuo iš jūsų pusės su padėka neatsiliepė dėl tų pasiūlymų (Iš Gedimino laiško Lübecko, Sundo, Greifswaldo, Stettino ir Gotlando piliečiams 1323m. gegužės 26 d.)

Trečias pokalbis

O, viešpatie,

Tu tik rašai,

Kai duona virsta kartumu

Ir druskos prakirsti maišai

Boluoja kaukų baltumu.
Paimk jos žiupsnį ant liežuvio.

Kaip jis ilgai tylės?

Aš laukiu pirmutinio šūvio

Prazimbiančios strėlės…
O tu tik pakyli nuo sosto,

Pergamentą padavęs juokdariam.

Ir nežinau, kieno malonė glosto,

Ką švento ir ką blogo padariau?
Po vainiku, po garbanotu plauku

Tavoji išmintis šiandieną per gera –

Ji tikisi, ji metų metais laukia,

Ko žemėje nebuvo ir nėra.

O gal ir mano
rūpestis skubus –

Ko niekada nebus?..
Vis tik velkuos

Nekruvinos aukos

Apeiginius rūbus.

Nors kryžiuočiai mūsų įžeidimui sudegino mūsų antspaudą, kad apdumtų žmonėms akis, tačiau pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį. Pikta valia veikiantieji yra skelbiami bet kokios garbės netekusiais žmonėmis (Iš Gedimino laiško domininkonų ordino vienuoliams 1323 gegužės 26 d.)
Ketvirtasis pokalbis
Esu Sūduvoje pakrikštytas,

Bet atsėjau pagoniška žeme –

Mane patraukė tavo ryžtas,

Tavo kalbėjimas ramia,

Valdoviška tarme.
Aš nedėviu vienuolių apdaro,

Tik plunksna, kaip ir jie, paišau,

Darau, ko kitas gal nedaro –

Ne kroniką rašau.
Rašykime, karaliau, laiškus,

Ne žmones kviesdami,

Rašykime juos tokius vaikiškus,

Tarytum žodžiais žaisdami.
Pakvieskime į pilį saują,

Mėlynę pro rudens rūkus,

Pakvieskime gėlytę gają

Pro ledą šylančiuos laukuos.
Atidarykim laiko platumas

Nebe istorija grubia,

O tas girias, tas neapmatomas.

Palaistykim amžinybe.
Ir daina, pasaka, legendą

Sodinkime už skobnių su savais –

Žiūrėk –

Jau karalaitė gulbė skrenda…

Tai plaukim debesų laivais,
Kur mano sodų aukso vaisiai

Nunoksta už liepsnas greičiau…

……………………………………..

O tu tyli ir tik šypsaisi

Iš to, ką parašiau.

Mes drauge su aukščiau išvardintais asmenimis, mūsų išmintingųjų tarybos patarimu ir sutikimu, sudarėme tvirtą taiką su visais krikščionimis, kurie atsiunčia mums savo pasiuntinius ir nori su mumis palaikyti taiką tokiomis sąlygomis : …(Iš Gedimino taikos sutarties su Ordinu, su Revalio (Tallinno žemės danų viršininku, vyskupais ir Rygos miestu 1323 m. spalio 2 d.).

Penktas pokalbis
Palauk, valdove, neskubėki –

Pirmiau taika su savimi ir su savais,

Pirmiau su saule, su žeme kalbėki,

Su debesiu, su plaukiančiais javais,

Su savo širdimi, su mūsų menkumu –

Ir jauski, kaip ramu…
Pažvelk –

Žvaigždynais rėdosi dangaus pašlaitės

Ir tulpių taurės sklidinos rasų…

Kas ten kalnely? Negi Donelaitis

Pakilęs klausosi pavasario garsų?…

Tai ta akimirka, kur liko amžinai –

Tu jos nepažinai.
Nereikia taikai kažin ko didingo,

Nei purpuro apsiausto,

Nei sidabruoto žalvario sagties,

Taika ateina, atsisėda – ir laiminga,

Padėjus galvą ant peties…
Aš esu įpareigotas pareikšti savo valdovo Gedimino, lietuvių karaliaus, vardu, jog mano valdovas, su visais savo pavaldiniais, su jam paklūstančiais ir su norinčiais prisijungti prie jo prižada tvirtai laikytis taikos, kuri buvo neseniai sudaryta tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, jei tik nebus priverstas neišvengiamo reikalo gintis nuo savo priešų užpuolimų, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius (Iš Gedimino pasiuntinio Lesės pareiškimo 1326 m. kovo 2 d.).
Septintas pokalbis
Livonijos ledėjantys laukai

Sniego pūgoj išbąla.

Ir tavo jau žili plaukai.
Kur jojame, kur jojame, karaliau?
Pasiuntiniai seniai paliko pilį,

Prislėgę antspaudą melu.

Tavo širdis ir tavo lūpos tyli,

Pavirtę metalu.
Kur jojame, kur jojame, karaliau?
Paleidi įkaitus. Jie trikampiu žegnojas

Ir lenkiasi lig žemės prieš tave.

O ausyse tau šlama šventas gojus

Tolybėje ties Nemuno srove…
Mozūrų ežerai išvydę mus,

Net vasaros vidudienį užšąla.

Pašoka tavo bėris neramus.
Kur jojame, kur jojame, karaliau?

Krūtinėje taranai daužo bokštą,

Nepadegtą ir nesugriautą niekados.

Bet kraujo mūsų žemę trokšta –

Kas girdys ją iš sklidinos žaizdos?
Ir suskamba sidabro brizgilai,

Ir gręžiasi namo žirgai.
Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti dvasininkus ir plėsti Dievo garbinimą. Todėl prašome, kad jūs paskelbtumėte šį laišką žmonėms miestuose, vietovėse bei kaimuose, kur tik kuriam nors iš jūsiškių teks sakyti pamokslą (Iš Gedimino laiško Lübecko, Rostocko, Sundo, Greifswaldo, Stettino ir Gotlando piliečiams 1323m. gegužės 26 d., ir iš Gedimino laiško domininkonų ordino vienuoliams 1323m. gegužės 23 d.)
Devintas pokalbis
Po ąžuolais šventais jau vaikšto pranciškonas.

Tavo vardu parašęs vyskupam,

O Mikalojaus bažnytėlėje dominikonas

Už tave meldžiasi,

Kaip vaidila dievam.
Girdi, kaip tavo laiškus kala

Prie katedrų ir vienuolynų durų

Imperijos hierarchų valdose…

Jau krikšto drobe uždengė tau stalą –

Atlauži duoną ir nulieji taurę

Laimingo vakaro valandose.
Betgi, valdove, dar tik rytas.

Šventajame gojuje pats paukščių pabudimas…

Klausyk, kaip spraga aukuras,

Vaidilų pažarstytas,

Ir plaukia tolimas varpų gaudimas.
Ko krūptelėjai?

Ko tau neramu,

Kai tuo pačiu prakalbo du balsai,

O tu, pavargęs ilgu laukimu,

Varpų ir aukuro spragsėjimo klausai?

Gal jau žinai,

Ko niekad nežinojai?

Gal jau matai,

Ko niekad nematei?

Gal ten tik debesys,

Padangių uogienojai,

Žydi erškėtrožėm skaudžiai?
Gal kankinių,

Gal kraujo sėkla,

Kurią, kaip saulę,

Kaip ostiją laikai?..

Kur tu eini?-

Vilnelės lieptas be turėklų,

O rankose laiškai.

Balys Sruoga ,,Giesmė apie Gediminą”

Tai poetiškai perdirbtas padavimas apie Vilniaus įkūrimą ir jo įkūrėją kunigaikštį Gediminą. Lyg per sapną vienas po kito atgyja pagrindiniai istorinio padavimo epizodai – dramatiškos pagrindinio herojaus grumtynės su likimu, kurį pradžioje simbolizuoja stumbras, vėliau – geležinis vilkas.

Iš amžių gelmės kylantis staugimas – lyg paties herojaus nujautimų atbalsis.
Ošė girios ir šlamėjo,-

Tūkstančiais aidų aidėjo.

Urzgė, lojo, vaipės, pūtės

Kaip jaunamartės laputės.

Ir vilkai kaleno dantį

Po kalnyną, po pakrantę.

Nepatenkintas kaimynais

Braidė stumbras tankumynais,-

Ant šernų ir elnių pyko

Ir su meškom nesutiko,-

Lyg žolės jis jiems gailėtųs,

Lyg miške jam maža vietos

Gediminas

Keistą sapną sapnavau.

Lyg visa vilkų šimtinė

Staugė vilkas geležinis –

Au-au-au! Au-au-au!

Girios, kloniai ir kalnynai

Į tą baisųjį staugimą

Atsiliepdami vaitojo

Ir klaikius garsus nešiojo

Lig padangių, lig dausų…

Gediminas
Priimu dievų kvietimą.

Vietoj vilko geležinio

Ąžuolų didžių pavėsy

Naują miestą aš pradėsiu.

Ir vardu skaidrios upelės,

Per tankmes kur kelią skinas,

Čia čiurlenančios Vilnelės,

Miestas Vilnium tevadimas.

Teišauga, išbujoja,

mylinčius sapnus atstoja

Lietuvos dukroms, sūnums!

Te kaip saulė jis bus mums!

Tegaivins jis kaip viltis

Lietuvos vaikų širdis!

Mes išmirsim. Amžiai slinks.

Ąžuolai pavargs, sulinks

Miestas amžiais nemarus

Lietuvos sargyboj bus!

Kol lietuviui Vilnius švies,

Kol jo meilė bus gyva,-

Amžių amžiais tesrovės:

Nemari bus Lietuva!
Jonas Graičiūnas

Nuo Taurakalnio

Į tave, Tauro kalne,

Šią naktį įžeminau širdį!

Po kojom tau dunkso

Istorija amžių senų:

Ir dulkėm teutonai sugulę,

Ir grobikai, mus virkdę…

Nūn metūgėm stiebiasi Vilnius

Ant tavo didingų kelmų ir šaknų!
Nežiūrėk įtariai, Tauro kalne,

Į mane, čia užbėgusį, –

Kad Vilniaus pulsą aš troškau nugirst,

O ne tylą kapų!..

Po svajų ir darbų kasdieninių

Jam ramiai, matau, miegasi,

Pabudėkim šią naktį už jį

Po Paukščių Taku –

Kaip kadais Gediminas – abu!
Vincas Mykolaitis Putinas
Prologas į Gedimino sapną
Sapnuoki mano karžygy!

Nes tavo sapnas

Kaip rytmečio trimito gandas

Aidės garsų garsais per visą dieną.
O kai tylaus saulėlydžio skliautus

Užkurs aukos liepsnų gaisrai,-

Tai gims iš žemės pasakiškas miestas –

Ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,

Ir žiedros vėliavos plazdės kaip lakūs paukščiai,

Ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.
Ak tu, sapne, pranašingas sapne!

Kas gyventa, kas sapnuota – nebišskirsi.

Kas pasaulyje lengviausia, kas kiečiausia,

Išmintim neišmatuosi,

Tik nujausi, tik patirsi

Lyg per sapną, lyg per sapną
Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai

Ant baltų lelijų pluošto

Iš mergelės rankų – – –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Antanas Venclova
Amžinasis mūsų miestas
Kur liejasi Neris šventoji,

Vilnelės žybsi vandenai,

Pakalnėj naktys rūką kloja,

Ir snaudžia amžini kalnai,

Žali siūbuoja girių plotai,

Dainas šlamėdami miglotai.
Jie šlama, žiląją senovę

Atmindami, kada slėny

Dar Gediminas priešus kovė

Ir juos skandino vandeny.

Melsvam rūke žalių šilojų

Čia Vilnius amžinasis stojo.
Girgždėjo prikrauti vežimai,

Ir mykė jaučiai, tempdami

Plytas ir akmenis. Ir gimė

Tarp girių rūmai dyvini.

Ant kalno kėlė galvą savo

Puiki pilis. Miškai siūbavo.
Iš tolimų kraštų suėjo

Meistrai čia įmantrių darbų

Ir didį meną jie įliejo

Šviesiam skambėjime varpų,

Į bokštus, statulas sudėjo,

Ir darbas šlovino kūrėją.
Ne kartą tamsios priešų gaujos

Suvirto pražūties duobėn:

Ir žengė amžiai, kartos naujos,

Bet Vilniaus nemirė garbė.

Nauji laikai – kiti ir vyrai –

Jie kardą pakeitė į lyrą.
Jau nebejoja kunigaikštis

Pro rūmų išpuoštus vartus,-

Pilis nutilo, gatvės, aikštės,

Tik dunkso kalnas išdidus,

Kolonos skamba tartum arfa,

Ir vėjas bokšte supa varpą.

Naudota literatūra:
1. A. Nikžentaitis ,,Gediminas”; Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija 1989

2. V.M. Putinas ,,Raštai” pirmas tomas; Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla 1959

3. K.Bradūnas ,,Įaugom Nemuno upyne” ; Vilnius, ,,Vyturys” 1990

4. ,,Vilniaus mūrai”; Vilnius, ,,Vaga” 1973

5. V.M. Putinas ,,Tarp dviejų aušrų”; Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1992