Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kultūros epochos ir jų literatūros rūšys

Autorius: Tadas

Kultūros epochos ir literatūros rūšys

Antika (apie VIII – VII pr. Kr. – V m. e. a.)
Viduramžiai (V – XV a.)
Renesansas (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)
Barokas (XVI a. pab. – XVIII a. vid.)
Klasicizmas (XVII – XIX a. pr.)
Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis (XVIII a. – XIX a. pr.)
Švietimo epocha. Sentimentalizmas (XVIII a. vid. – XIX a. pr.)
Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX a. pr.)
Realizmas (XIX a. vid. – XX a.)
Natūralizmas (paskutinis XIX a. ketvirtis)

Impresionizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)
Simbolizmas (XIX a. II p. – XX a. pr.)
Neoromantizmas (XIX a. pab. – XX a. pr.)
Ekspresionizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)
Futurizmas (srovė; XX a. pirmieji dešimtmečiai)
Avangardizmas
Siurrealizmas (XX a. 3-5 dešimtmečiai)
Egzistencializmas (XX a. vidurys)
Modernizmas
Postmodernizmas

Literatūros epochų ir literatūros krypčių filosofinis pagrindas

Antika (apie VIII – VII a. pr. Kr. – V m. e. a.)

Dramatizmas. Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos.

Santykis su laiku.Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu, amžinas grįžimas ir kartojimasis.

Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios raiška.

Santykis su aplinka. Aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties.

Kiti estetikos principai. Glaudus ryšys su gyva tautosakine tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų literatūra), su literatūros tradicija (romėnų literatūra). Visatos jėgų sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, kilnus ir gerai sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai turi tiek prasmės, kiek kartoja dievų įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus yra griežtai baudžiamas. Visuomenės interesai vertinami labiau už asmeninius. Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški, ryškinamas pastovus būdo bruožas. Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų vienumų (laiko, erdvės, veiksmo) taisyklė dramos kūriniuose. Deus ex machina. Romėnai kartoja ir papildo pasaulio harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti darną ir grožį idėją, saiko principus.

Stiliaus bruožai. Detalus komponavimas ir platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.

Žanrai. Susiformavo pagrindimai epo, lyrikos, dramos žanrai. Grynieji žanrai.

Atstovai.Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas, Vergilijus, Ovidijus, Horacijus, Ezopas, Fedras.

Viduramžiai (V – XV a.)

Dramatizmas. Išorinis konfliktas, kurio pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos ir idėjos. Konfliktas sprendžiamas Dievo ir dieviškumo naudai. Dvasinio tobulėjimo idėja.

Santykis su laiku. Mistinis laikas, duotas Dievo, todėl amžinas. Dievas sukūrė pasaulį ir laiką iš nieko. Laikas – tai linija, turinti pradžią ir pabaigą.Visuomeninis, buitinis laikas (liaudinė, riterinė, miestelėnų literatūra).

Santykis su aplinka. Žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia. Pasaulį ne keisti, tobulinti, o jį vertinti, pažinti.

Kiti estetikos principai. Išaukštinti žmogaus asketizmą ir kentėjimą. Kurti meną, kuriame išryškėtų ne daiktiškoji,

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25

Rašykite komentarą

-->