Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kūčių vakaras

Autorius: Livija

Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra bažnyčios panaikintas – galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną galima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir pensininkai galėdavo kiek daugiau valgyti.

Nors oficialaus pasninko nėra, bet norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime laikyti Kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį kitą vakarą paruošti.

Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, pasirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalą. Tai turi mums paminti, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama tiek paplotėlių, kiek bus žmonių prie stalo.

Kūčių vakarienei stengiasi visi šeimos nariai susirinkti į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai ne tik vakarienė, kiek šventa šeimos apeiga, suartinanti šeimos narius, surišanti visus, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys miręs ar negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo.

Ant stalo vis tiek dedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikima, kad mirusiojo šeimos vėlė dalyvauja vakarienėje kartu su visais.

Seniau pagrindinis kūčių patiekalas buvo mišinys iš įvairių šutintų grūdų: kviečių, miežių, avižų, pupų. Tą mišinį vadindavo „kūčia“ yra kilęs iš gudų klabos ir reiškia džiovintų grūdų košę.

Ant kūčių stalo dedama 12 valgių, nes Jėzus turėjo dvylika apaštalų. Visi valgiai yra pasninkiniai: žuvis, silkė, šližikai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba, žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona. Laikantis lietuviškų kūčių tradicijų, turėtume valgyti tik tuos valgius, kurie valgomi kūčių metu Lietuvoje. Reikia nepamiršti, kad Lietuva yra šiaurinės Europos kraštas, kuriame žiemos metu neauga agurkai, pomidorai, vynuogės ir t.t. Žmonės, kurių gyvenime susiformavo kūčių tradicijos, apsieidavo su produktais užaugintais vasaros metu, džiovintais, raugintais ar kitaip išlaikytais žiemai.

Taip pat nereiktų nusileisti vaikų zirzimui, kad tokie valgiai jiems neįprasti, neskanūs. Paaiškinus kūčių vakarienės reikšmę ir ramiai pastebėjus, kad visi valgys tik tai, kas ant stalo padėta, šios problemos bus išvengta, arba ji bent sumažinta.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse ant kūčių stalo buvo dedami obuoliai, nes gruodžio 24 d. Yra Adomo ir Ievos vardo diena. Obuoliai primindavo pirmuosius mūsų tėvus, per kurių nuodėmę žmonija nukentėjo, o per Naujosios Ievos-Dievo Motinos Marijos nuolankumą Dievo planams, pasaulis buvo atpirktas.

Kai padangėje sužiba pirmoji žvaigždelė, visi renkasi prie kūčių stalo. Jeigu dangus debesuotas, tai vakarienė pradedama, tėvui ar seneliui pasakius, kad laikas valgyti. Visiems susirinkus prie stalo, suklabama malda. Tuomet tėvas paima vieną paplotėlį ir ištiesia šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Kalėdų. Ji taip pat duoda tėvui atsilaužti paplotėlio. Paskui tėvas kiekvienam esančiam prie stalo, ištiesia savo paplotėlį. Taip padaro ir motina. Po jų visi vakarieniautojai pasikeičia linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Reikia žiūrėti, kad nė vieno neaplenktum ir tavęs neaplenktų, nes tai reiškia didelę nelaimę, o gal ir mirtį ateinančiais metais. Laužiant paplotėlį, visi stengiasi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužiančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo „laimę nulaužti“

Jeigu ant stalo dedami obuoliai, tai po paplotėlio laužymo motina paima obuolį, supjausto į tiek dalių, kiek yra vakarieniauti jų, ir pirmąjį gabalėlį duoda tėvui. Tuoj prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė obuolį Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Paskui obuolio gabalėliai išdalinami vakarieniautojams.

Kitų valgių valgymo eilė nenustatyta: valgo, kas ką nori, bet pageidautina paragauti kiekvieno valgio. Kas aplenkia kūčių valgius, tas nesulauks kitų kūčių.

Kūčių vakarienės metu užsilaikoma ramiai, rimtai, per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys. Vakarienę pavalgius, neskubama nueiti nuo stalo: kas pirmas pasikels nebaigus kam valgyti, tas mirs pirmas. Šeima pasilieka sėdėti, nuotaika truputį prašviesėja, daromi būrimai ir spėliojimai apie ateinančius metus, sveikatą ir laimę ir t.t. Kūčių vakaras labai turtingas būrimais.
Štai pluoštelis būrimų ir spėliojimų, būdingų Kūčių vakarui.
• Sėdint prie stalo, dairomasi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėliai be galvos – ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis, bus sunkūs metai.

• Iš po staltiesės traukiami šieno stiebeliai. Negalima rinktis – reikia ištraukti tą, kuris pirmiausia pirštais užkliudomas. Ištraukus ilgą, laibą šiaudą, mergaitė gali tikėtis aukšto, laibo vyro, o trumpas, storas, šiaudelis reiškia žemo ūgio, storą, susirietusį vyrą. Jei tai pasitaiko vyriškiui, tai jo būsima žmona bus laiba, aukšta, arba stora, mažiukė – kaip ir ištrauktas šiaudelis. Vedusieji iš šiaudo išvaizdos taip pat gali nuspėti ateinančių metų laimę. Plonas šiaudelis reiškia susiplojusią, tuščią piniginę, „liesus“ metus, o storas – turtingus metus, pilną piniginę. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, tai ateinančiais metais susilauks vaiko.

• Tebesėdint prie stalo, daromi ir kitokie būrimai. Pvz.: paimamos trys lėkštės; po viena padedamas raktas, po antra žiedas, o po trečia – pinigas. Lėkštelės sumaišomos ir reikia vieną pasirinkti. Žiedas yra meilė; raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba namuose, o pinigas – turtingus metus.

Suglamžomas popieriaus lapas, padedamas ant lėkštės ar lentelės ir žiūrima į jo šešėlį ant sienos. Pirmoji mintis yra lemiama. Jei pamatai kokią susisiekimo priemonę, daug keliausi ateinančiais metais; namą ar pastatą – kelsies į naują vietą; gėlę ar kokį augalą – laukia vedybos; lopšį – susilauksi naujo šeimos nario; karstą ar degančią žvakę – mirsi.

Atsikėlus nuo kūčių stalo, maistas paliekamas per naktį. Mirusiųjų giminių vėlės ateis aplankyti ir pasivaišinti. Buvo tikima, kad gimęs jėzus išleidžia visas vėles į žemę aplankyti savųjų. Būtų gėda, jei apsilankiusios vėlės turėtų grįžti atgal nepavaišintos. Žinoma, Lietuvoje žiemos metu tai buvo lengva padaryti, nes šaltoje patalpoje maistas nesugesdavo. Jeigu norime šio papročio laikytis šiltesnio klimato kraštuose arba kambaryje, kuris žiemos metu yra gerai apšildomas, palikime ant stalo tokius patiekalus, kurie negenda, o kitus padėkime į šaldytuvą.

Liaudis tikėjo, kad Kūčių naktis yra stebuklinga: ne tik galima sužinoti savo ateitį įvairiais būrimais ir apeigomis, bet visa gamta jaučia tos nakties svarbumą. Kūčių naktį , lygiai 12 val., visi gyvuliai gali kalbėti žmonių kalba. Tik yra labai pavojinga jų pokalbių klausytis, nes gali išgirsti savo mirties dieną. Pačiame vidurnaktyje visas vanduo pavirsta vynu, tik reikia pataikyti atitinkamą momentą – jis būna labai trumpas. Jeigu Kūčių naktį dangus giedras, žvaigždėtas, tai bus geri metai. Kūčių vakarą taip pat negalima gulti nepasimeldus, nes visus metus kamuos baisūs sapnai.

• Po vakarienės mergaitės pašluoja trobą, supila sąšlavas į prijuostę, nuneša į kryžkelę ir iškrečia. Tada stovi ir klausosi: iš kurio krašto šunes loja – iš tos pusės gaus sau vyrą.

• Atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrinta smaigaliu atsuktu į duris, tais metais teks iš namų išeiti. Jeigu bato kulnas yra į duris, tai liksi pas tėvus.

• Surenka troboje esančius batus, sudeda į krūvą, o paskui vieną paskui kitą deda eile link durų. Kieno batas atsiremia į duris, tas pirmasis išeis iš namų.

• Norint pamatyti savo ateitį, reikia po Kučių vakarienės nueiti į kambarį, pastatyti veidrodį, kad atsiremtų į duris ir, pasilenkus per tarpkojį, žiūrėti į veidrodį – pamatysi būsimą vyrą arba žmoną.

• Reikia pilnos stiklinės vandens, vestuvinio žiedo, veidrodžio ir dviejų žvakių. Visa turi būti padėta ant baltos staltiesės. Į stiklinę įmesti žiedą, uždegti žvakes ir pastatyti iš abiejų veidrodžio šonų. Atsisėdus prieš veidrodį, imti pirštais iš stiklinės žiedą ir vėl panardinti į vandenį. Tai padaryti tris kartus. Trečią kartą, žiedą išėmus iš vandens, žiūrėti pro jo vidų į veidrodį – gali pamatyti savo ateitį arba vyrą, už kurio ištekėsi.

• Į šalto vandens stiklinę įlašinti kelis lašus vaško nuo pašventintos žvakės. Vandenį pastatyti prie lovos. Tą naktį susapnuosi savo būsimąjį ar būsimąją.

• Paimti dubenį vandens ir 12 lapelių su įrašytais vyrų vardais. Lapelius pritvirtinti prie dubens kraštų taip, kad vienas šonas būtų nusviręs virš vandens. Nedidelį žvakigalį įsprausti į bulvės ar ropės griežinėlį, uždegti ir paleisti ant vandens plūduriuoti. Vandenį reikia atsargiai pamaišyti pirštu, kad žvakė plauktų. Prie kurio popierėlio priplauks ir uždegs, tai tokiu vardu bus tavo vyras. Galima ant lapelių surašyti klausimus apie ateinančius metus, bet atsakymai negali būti „taip“ ar „ne“. Kurį lapelį žvakė uždegs, arba prie, kurio priplauks, tai tie dalykai išsipildys.

• Paprasčiausiai būrimas yra skaičiavimas poromis. Galima skaičiuoti sausus šližikus, degtukus, žirnius, malkas prie židinio, saldainius it t.t. Jeigu išeina pora, bus vestuvės ateinančiais metais.
Pasibaigus būrimams šeima renkasi prie Kalėdų eglutės. Labai graži tradicija yra bendras kalėdinių giesmių giedojimas ir šv. Rašto ištraukos apie gimimą skaitymas. Paprastai skaito vyriausias amžiumi šeimos narys. Jeigu tebeturime savo tarpe senelių, kurie gimę ir augę Lietuvoje, prie eglutės paprašykime, kad papasakotų, kaip jie šventė Kalėdas, kai dar buvo maži ir gyveno savo tėvynėje. Būtu gražu, kad visą šeimynišką programą prie eglutės įsirašytume į juostelę arba vaizdajuostę, o paskui užrašytume datą ir padėtume. Ji bus brangi, kai vaikai užaugs, o senelių galbūt jau nebeturėsime savo tarpe.

Kalėdų dovanos ir Kalėdų senelis Lietuvos nepriklausomybės laikais tebuvo gana nauji dalykai. Anksčiau žmonės Kalėdas švęsdavo ne dėl dovanų, bet dėl to, kad Dievo Sūnaus gimimo diena. Kūčių vakarienės, bendros maldos, pabendravimo su savaisiais visiškai neužteko, kad įsiviešpatautų šventiška nuotaika. Tačiau vėlesniais laikais prasidėjo ir kiti priedai, kuriuos esame pratę matyti svetimuose, nekrikščioniškuose kraštuose: eglutės, dovanos, blizgučiai, Kalėdų seniai.

Kai Lietuvoje jau buvo puošiama eglutė ir tikimasi dovanų, vaikai tas dovanas turėjo: užsidirbti“. Atėjęs Kalėdų senis reikalaudavo, kad vaikai atliktų trumpą programėlę. Kiekvienas vaikas pasirodydavo, kaip mokėdavo: vieni deklamuodavo, kiti padainuodavo, pašokdavo, pagrodavo kokiu instrumentu. Jeigu Kalėdų senelis pats neateidavo į namus, vaikai vis tiek turėdavo pasirodyti, nes senelis :viską mato“, taigi ir juos pamatys. Pasidalinus dovanomis, vaikai paprastai eidavo gulti, o suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių mišias.
Kūčios ir kūčių vakarienė paprastai yra džiaugsminga šeimų šventė. Tačiau ji gali taip pat būti gilaus skausmo, vienatvės ir liūdesio diena. Išeivijoje turime daug lietuvių, kurie karo metu buvo atskirti nuo savo artimųjų, pasilikusių tėvynėje. Yra nemaža tokių, kuriuos mirtis ar kitos priežastys paliko vienus. Kiekvienoje lietuvių kolonijoje gyvena senelių, viengungių, užmirštų asmenų. Jiems buvusių Kūčių prisiminimai teikia daug širdgėlos.

Pasitaiko, kad lietuvių šeimos pasikviečia pavienius asmenis kartu valgyti kūčių vakarienę. Tačiau pakankamai lieka tokių, kurių niekas nepakviečia, niekas nepasirūpina. Kad šventiška Kūčių vakaro nuotaika įsiviešpatautų ir jų širdyse.

Gera išeitis čia būtų bendros Kūčios. Kai kuriose lietuvių kolonijose tokios Kūčios jau ruošiamos LB ar kitos organizacijos pastangomis. Šios bendros Kūčios labai skiriasi nuo įvairių pabendravimų, dažnai vadinamų „kūčių“ vardu. Tie pobūviai paprastai ruošiami prieš Kūčias – kuone visą gruodžio mėnesį. Nežiūrint, kad juose laužomi paplotėliai ir ant stalo dedami kūčių vakarienės patiekalai, bet tikrųjų lietuviškų kūčių tokiuose pasisvečiavimuose nedaug. Žinoma, jie primena dalyvaujantiems tolimą tėvynę, sustiprina šiltus ryšius tarp organizacijos narių ir suteikia progą maloniai praleisti kelias valandas bendraminčių tarpe.

Rašykite komentarą

-->