Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė

Autorius: Augustinas

Nė vienas grožinės literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui “Metai”- himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba. “Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien kalbame. Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas privalo turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukština žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita dvasinė būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė – moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų laikus. Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių – maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus, puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia vertybė – laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių priklauso kūrinio nuotaika.

Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla “vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs” šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama ne tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams bei žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija. Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus – paukštelius. Jų skambios giesmės virpina jo širdį, sukelia pakilią nuotaiką, džiaugsmą. Žodeliai “ak”, “vei” pabrėžia gėrėjimąsi gamta. Toliau liejasi seno žmogaus apmąstymai apie visa, kas gyva. Jis mąsto apie gyvenimo ir mirties prasmę, gyvybės pradžią lygindamas su pumpuru – gyvybės, grožio nešėju. Jis iškyla, bręsta, peržydi, užaugina savo vaisius ir baigia “amžį”. Pumpuras išskleidžia gėrio žiedą, o žmogus skleidžia ir blogio spindulius. Žmonių gyvenimai prilygsta žolelėms: užauga, pražysta, užaugina vaikus ir pasitinka mirtį. Žolelėms ji dalgis, žmogui – giltinė. Lauras suvokia, kad nieko šiame pasaulyje nėra amžino: viskas turi pradžią ir pabaigą – tai lemtis, kuri duota dievo. Šis “vėžlybas” būras analizuoja visą gyvenimą, prisimindamas jaunystę, brandos kelią, kuriuo teko nueiti. Jo patirtis leidžia suprasti, kad žmogus kilęs iš gamtos. Labiausiai išaukštinamas lietuvių bruožas – sąžiningumas.

Visi poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau juos visus vienodai sieja laisvės troškimo ryšys, nepriklausoma tautinė savimonė. Jie supranta, kad žmogus iš prigimties laisvas. Nors būrai skirtingi, bet jų visų moralė remiasi dešimties Dievo įsakymų nuostatomis. Todėl jie apdovanojami Dievo, kurio palaima siunčiama per gamtą – saulelę. Kiekvienas turi savo gyvenimo kodeksą, kuriuo remiasi. Atskleidžiama kiekvieno veikėjo moralė, kuri mūsų mintis nukelia ne vien į kitus, bet ir į save. Suvoki, ką reikia ugdyti, o ką slopinti. Todėl K. Donelaičio “Metai” ugdo kiekvieno skaitytojo moralę.

Rašykite komentarą

-->