Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kristijonas Donelaitis

Autorius: Veronika

Kristijonas Donelaitis (1714-1780)
Biografija.

Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714, metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono, Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva, nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.

Sunkų valstiečių gyvenimą nuo pat vaikystės ant savo kailio patyrė Kristijonas. 1720 metais mirė Kristijono tėvas, o našlė motina liko vargti su septiniais mažamečiais vaikais.

Sunki ekonominė valstiečių padėtis, žiauri socialinė ir nacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai paveikė būsimo poeto sąmonę ir skaudino jo širdį visą gyvenimą. Tai atsispindi ir jo grožinėje kūryboje.

Kristijono kelias nuo pat pirmųjų mokslo dienų pasuko į Karaliaučių, kur jau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis brolis. Jis pateko į pradinę mokyklą, skirtą neturtingiems moksleiviams. Vidurinėje mokykloje jis pradėjo mokytis būdamas 17 metų. Pradinė mokykla greičiausiai buvo lietuviška, o vidurinė – lotyniška. Pastarąją jis lankė 5 metus, gerai joje įsisavino lotynų kalbą, pramoko taip pat graikų, hebrajų, prancūzų kalbų, lavino iškalbą, studijavo antikinę literatūrą.

1736 metų rugsėjo mėnesio 27 dieną K. Donelaitis įstojo į Karaliaučių universitetą teologijos fakultetą. Iš karto jis pateko į universiteto bendrabutį. Tai rodo jį turėjus ypatingų gabumų, nes į bendrabutį priimdavo tik labai nedaug pačių gabiausių studentų.

Studijų metais K. Donelaitis daug dėmesio skyrė muzikai. Jis ir vėliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurį laiką buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turėjo puikią muzikinę klausą, nes sugebėjo net muzikinius instrumentus gaminti.

1740 metais pavasarį K. Donelaitis baigė universitetą ir išvyko atgal į Lazdynėlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, į kurią jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedėju, buvo Stalupėnų miestelis, vos už keliolikos kilometrų nuo jo gimtinės.

Jaunasis mokytojas labai uoliai ėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo rašyti pasakėčias. Jis parašė jų daugiau, tačiau išliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo pasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų to žanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau ir skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui ir aplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jau pasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičio stiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą, pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie visiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtame brandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.

Po poros metų sėkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedėju. Toji vieta greičiausiai atsirado dėl mokyklos vedėjo mirties. Su jo šeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai pažinojo žmoną Aną Mariją Olefant. Ji K. Donelaičiui patiko, ir jaunojo mokytojo širdyje įsižiebė meilės jausmai. Todėl, išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir 1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais, gavęs pasiūlymą užimti Tolminkiemio parapijos klebono vietą, K. Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti iš Stalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių, nepasibaigus mokslo metams.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->