Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kristijonas Donelaitis

Autorius: Konradas

1. M.Lietuvos atstovai: M.Mažvydas, Vydūnas, I.Simonaitytė, K.Donelaitis.

2. K.Donelaitis pirmosios grožinės knygos autorius.

3. “K.Donelaitis yra pirmasis mūsų poetas, ir iš karto didelis” J.Marcinkevičius/

4. Biografiniai faktai (gali būti taikomi kaip biografinis kontekstas):

Visą savo gyvenimą jis dirbo pastoriumi, turėjo savo šeimą ir parapiją.

Visą savo gyvenimą gyvena Tolminkiemyje (Čystyje prūdy)

Jis buvo labai gabus ir įvairiapusis žmogus: domėjosi įvairiais dalykais (kalbomis- mokėjo penkias, muzika, teologija, gamta- daug laiko praleisdavo savo sode, buvo gerai susipažinęs su antikine literatūra, pats darė barometrus, mikroskopus, pianinus…)

Jo gyvenamuoju laikotarpiu vyko germanizacija ir kolonizacija. Su tuo K.D. negalėjo susitaikyti, ir tai atsispindėjo jo poemoje “metai”/

Gyvendamas valstiečių tarpe jis įprato į visus įvykius žiūrėti jų akimis, tai ir buvo jo kūrybos pažangumo, liaudiškumo priežastis.

K.D. buvo labai humaniškas, aukštos moralės, nekentė visko kas žemina žmogų.

Gyvendamas su žmona įsimyli viešnamio darbuotoją Aną Reginą.

LIETUVIŠKUMO GYNIMAS “METUOSE”
Tai pats brandžiausias K.D. kūrinys, kuris susiformavo M.Lietuvos nutautėjimo ir moralinio nuosmukio grėsmės akivaizdoje. Kovodamas už lietuvių liaudies teises, K.D. pirmiausiai gina jos kalbą ir papročius. Jis suprato, kai būrai tautinį savitumą išlaikys, jie gyvens pasiturinčiai, bus šviesesni. Dėlto “metai” moko būrą geriau ūkininkauti. Darbštumo, sumanumo, raginama mokytis ir iš vokiečių. Gindamas lietuvių kalbą ir papročius, jis bara ir išjudina tuos, kurie pasiduoda kolonistų įtakai, išsižada savo kalbos, papročių. K.D. išjuokia ponus, smerkia žemą jų moralę ir peikia tokiais ponais sekančius būrus. Aukština senovę, laiko ją tautybės gynimo idealu. Susijaudinęs jis sušunka:

“ak, kur dingot, lietuviškos gadynės

…kai dar prūsai gerai vokiškai kalbėti nemokėjo…”

Tačiau kitų tautybių poetas beatodairiškai neniekina. K.D. kūryba, atskleidusi sudėtingus socialinius to meto santykius kartu buvo protestas prieš lietuvių kalbos ir literatūros naikintojus.

Tautiškumas poeto nuomone- doros pagrindas, todėl K.D. kelia žmogaus vertę, žadina jo orumą:

“Žinot juk visi kaip kožnas Lietuvą gynė

Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatyti

Iš visų kampų svieto jau susibėgo.”

Dėl visų nutautėjimo priežasčių poemos pabaigoje poetas meta kaltinimą atėjūnams:

“Kas jiems liepia mus ir žmones mūsų paniekinti

Ar negalėjot jūs ten pasilikti kur jus nuperėjo

Ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino,”

Didelę įtaką turėjo dvasininko profesija. Poemoje gausu kolonizacijos vaizdų:

“Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai.”

Poetas menkina kolonistus ponus , panaudodamas jų ydas: (kai ponas dėl vieno grašio mirtinai nuplaka šaltyšių Pričkų . “Pavasario linksmybėse” ponas vaitoja nuo apsirijimo).

Gindamas lietuvybę K.D. kai kur neišvengė ir kraštutinumų- jis tarsi stabdo pažangą ir gyvenimą. Jis smerkia, kad moterys nešioja pirktą, o ne namuose austą rūbą. Tautiškumą K.D. suprato taip kaip ir Daukša: saugoti savo papročius, “mylėti ir gerbti kalbą ir gyventi savo teritorijoje”.

“METUOSE” GALIMA RASTI KONTEKSTUS

1. BIOGRAFINIS:

Tolminkiemis, susijęs su “metų” vaizdais ir, manoma, ten gyvenančiais žmonėmis.

K.D. daug dėmesio skiria Dievui, nes jis buvo pastorius

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->