Studijoms.lt

Donelaitis gyveno 18 a. Jis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės (dabar Čistyje Prudy). Tėvai buvo lietuviai valstiečiai. Jo gimtasis kraštas tada priklausė Prūsijos Karalystei, kurią valdė vokiečiai. Tačiau toje valstybėje buvo didelis pakraštys prie Nemuno žemupio, gyvenamas lietuvių tautybės žmonių. Jis vadinosi Mažoji Lietuva. Dabar tą kraštą valdo Rusija, jis vadinamas Kaliningrado sritimi. Lietuviai nuo seniausių laikų vadina Karaliaučiumi.

Būsimas poetas augo didelėje šeimoje. Gyveno nelengvai, ypač po tėvo mirties, kai Kristijonui buvo tik šešeri. 1720 m. mirė Kristijono tėvas, o našlė motina liko vargti su septyniais mažamečiais vaikais. Tačiau šeima išsilaikė dėl giminei būdingo energingumo ir sumanumo. Apie Donelaičio brolius ir seseris išliko nedaug žinių. Tolimi poeto giminės dabar gyvena Vokietijoje, lietuvių kalbos nemoka. Jie labai gerbia savo protėvį, Lietuvą, studijuoja giminės praeitį.

Nėra žinoma, kur Kristijonas pradėjo pradžios mokslus. Vidurinį išsilavinimą gavo Karaliaučiuje Kneiphoto mokykloje (kolegijoje), į kurią įstojo apie 1731 m. 1736 m. įstojo į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą. Studijavo teologiją, pats buvo liuteronas. Universitetą baigė 1740 m. jame mokėsi lotynų, senovės graikų, senovės žydų (hebrajų), prancūzų kalbų. Per paskaitas ir pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Skaitė ir vokiečių rašytojus, savo amžininkus. Lankė universitete veikiantį lietuvių kalbos seminarą, susipažino su lietuviškais raštais, pvz., pirmą kartą išleista lietuviška biblija (1735). Be abejo, ne sykį vartė pirmąją lietuvišką knygą-Martyno Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje išleistą “Katekizmusą”, Jono Bretkūno pirmąją spausdintą lietuvišką “Postilę” (1591)-pamokslų rinkinį, Pilypo Ruigio vokiškai parašytą “Lietuvių kalbos tyrinėjimą”, jo “Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną” ir kitus lietuviškus leidinius ir rankraščius.

Universitete Donelaitis studijavo nustatytą laiką-ketverius metus. Gyveno kaip našlaitis bendrabutyje, gaudamas nemokamą išlaikymą. Karaliaučiuje veikė lietuviška bažnyčia, kur Donelaitis galėjo pasiklausyti lietuviškų pamokslų. Studijavo negailėdamas jėgų. Pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau, jau dirbdamas Tolminkiemio klebonu, pasidarė neseniai fortepijoną, komponavo vokalinius kūrinius, kurie, deja, neišliko.

18 a. pirmoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kilo germanizacijos grėsmė. Mat 1709-1711 m. kraštą nusiaubė maro epidemija. Ištuštėjo daug kaimų ir sodybų. Lietuvių gyvenamoje provincijoje mirė apie 160000 žmonių, daugiau kaip pusė. Vokiečių valdžia pradėjo ištuštėjusias žemes kolonizuoti-kelti į jas daugiausia iš vokiškų kraštų žemdirbius, amatininkus, kad greičiau būtų atkurtas ūkis. Lietuvių gyventojų santykis Mažojoje Lietuvoje palyginti su vokiečiais ir kitais kitataučiais (prancūzais, šveicarais) ėmė mažėti. Kraštą dar nusiaubė Septynerių metų karas (1756-1763), kurio metu Rusijos Kariuomenė buvo užėmusi net Berlyną. Žuvo nemažai lietuvininkų, Donelaičio valdomos Tolminkiemio parapijos gyventojų.

18 a. pirmojoje pusėje suaktyvėjo lietuviškų parapijų kunigų veikla, imta polemizuoti lietuvių kalbos vartojimo klausimais. Keliamos mintys remtis liaudies šnekamąja kalba, taip pat smulkiąja ir dainuojamąja tautosaka. Teisingai buvo manoma, kad valstiečių kalba yra gryniausia, taisyklingiausia.

Baigęs universitetą, Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų (dabar Nesterov) mokyklos, veikusios prie bažnyčios, kantoriumi-giedojimo mokytoju, moksleivių chorvedžiu. Stalupėnai yra maždaug 10 km į vakarus nuo Kybartų.

Apie Stalupėnų laikotarpį užsimena pats Donelaitis autobiografinio pobūdžio “Žiniose”, kurias rašė vokiečių kalba jau senatvėje ir adresavo būsimam tada dar nežinomam Tolminkiemio klebonui. “Žiniose” nurodė, kad į Stalupėnus atvyko 1740 m. vasarą. Mirus mokyklos vedėjui, užėmė jo vietą. 1743 m. buvo paskirtas klebonu į Tolminkiemį. 1744 m. pabaigoje vedė mokyklos vedėjo našlę, atrodo, vokietaitę, mokėjusią lietuvių kalbą, Oną Reginą.

Tolminkiemis įsikūręs ant gražios aukštumėlės, kuri senovėje tikriausiai buvo šventvietė. Graži gamta žavėjo poetišką Donelaičio širdį, jis ją pamilo.

Tolminkiemio parapiją sudarė keli dvarai ir daugiau kaip 30 baudžiauninkų kaimų. Donelaitis valdė klebonijos žemę-apie 40 ha. Klebonui labiausia rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai, moksliniai dalykai. Tad ūkį tvarkė žmona. Po maro ir kolonizacijos lietuvių parapijoje buvo likę apie pusę visų gyventojų-maždaug 1500 iš 3000. Donelaitis klebono pareigas atlikinėjo ir pamokslus sekmadieniais ir šventadieniais sakė dviem kalbomis: priešpiet vokiškai, popiet lietuviškai.

Gyvendamas Tolminkiemyje turėjo dirbti ir administratoriaus darbą. Jo rūpesčiu čia buvo pastatyta senosios vietoje nauja mūrinė bažnyčia, kapitališkai atnaujinta klebonija, pastatyta nauja mokykla. Pastatydino iš savo santaupų klebonų našlių namus, kuriuose po vyro mirties senatvės dienas baigė Ona Regina.

Donelaitis išsiskyrė savo literatūriniais gabumais, buvo teisingas, jautrus, temperamentingas žmogus. Labai rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu. Ypač daug jaudinosi bylinėdamasis su Tolminkiemio karališkojo dvaro valdytoju (amtmonu) Teofiliu Ruigiu dėl žemių persidalijimo. Tolminkiemio precentorius (mokytojas, klebono padėjėjas) K. V. Šulcas apibūdino K. Donelaitį kaip sąžiningą žmogų ir ištikimą draugą. Ryškus jo asmenybės bruožas-lietuviškumas, todėl nuolat rūpinosi, kad lietuvių kalbą gerai mokėtų vietiniai kunigai. “Žiniose” tam ,kuris užims po K. Donelaičio mirties užims jo vietą Tolminkiemyje, įrašė: “Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba”.

Tolminkiemyje jis atsidėjo ne tik literatūrinei kūrybai, bet ir meistravo, eksperimentavo. K. Donelaitis dirbo fortepijonus, laikrodžius, barometrus, termometrus, mikroskopus; daug laiko praleisdavo sode sodindamas, skiepydamas, užveisė rinktinių vaismedžių.

1780 m. vasario 18 d. K. Donelaitis mirė. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.

Šešios pasakėčios parašytos hegzametru: “Lapės ir gandro česnis”,”Rudikis jomarkininks”, “Šuo Didgalvis”, ”Pasaka apie šūdvabalį”, “Vilks provininks”, ”Aužuols gyrpelnys”. Pasakėčias 1824 m. Karaliaučiuje paskelbė L. Rėza.

“Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą” ir ”Tęsinys”-ankstyvieji kūrybiniai bandymai, įterpti “Metuose”, kaip savarankiški tekstai išnykę.
Poema “Metai”, sudaryta iš keturių dalių: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, ”Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo L. Rėza, kuris pirmasis 1818 m. poemą išleido Karaliaučiuje. Manoma, kad “Metus” K. Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 m. arba kiek vėliau. Poema parašyta hegzametru-antikinės eilėdaros metru, sudarytu iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių.

“Metai” yra, galima sakyti, viso poeto gyvenimo kūrinys. Jam atidavė brandžiausią savo kūrybinės veiklos dešimtmetį. Tikriausiai veikalą rašė maždaug 1760-1770 m. šį tą vis pašlifuodamas ir vėliau. Į vieną visumą poetas sulydė visą savo intelektualinį ir gyvenimiškąjį patyrimą: lietuvių raštijos antikinės ir vokiečių literatūros pažinimą, meilę tautiečiams baudžiauninkas. Jis yra pirmas didelis lietuvių poetas, pasaulietinės literatūros pradininkas. “Metai” priskiriami prie Europos literatūros šedevrų.

Donelaičio meninio sumanymo tikslas-pavaizduoti svarbiausias lietuvių būrų bendruomenės gyvenimo ir buities situacijas ir visa tai įvertinti moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu požiūriais. Tai įeina į poeto dažnai vartojamą sąvoką “viežlybumas”. Vaizdavimo kompozicijos pagrindas-valstietiškas keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimą per visus metus. Taip kūrinys įgauna epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu ar epine poema. Veikia tie patys personažai, jie gyvena tame pačiame Vyžlaukio valsčiuje ir tuo pat laiku, t. y. poeto dabartyje. Tad”Metai” aniems laikams buvo labai aktualūs. Poemos centre lietuvių tautybės baudžiauninkai, kitų tautų valstiečiai nevaizduojami, o tik minimi, todėl, galima sakyti, Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą (didžiąją jos dalį-valstiečius) Mažojoje Lietuvoje, taigi sukūrė tautinį epą. “Metuose” vardais minima apie 50 būrų. Iš jų ryškiausi “viežlybieji”-seniūnas Pričkus, Selmas, Krizas, Lauras, Enskis ir, kaip juos vadina autorius, nenaudėliai-Dočys, Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas. Konkrečiau parodyta keturių būrų engėjai ponai: apsirijelis, keikūnas, tariamai širdingas amstrongas (valsčiaus valdytojas) ir šykštuolis, bet jie vardais nevadinami. Paprastai visus ponus “Metų” autorius vadinami didpilviais.

“Metai” neturi bendro siužeto: nėra veiksmo, kuris užsimezga, įsibėgėja ir pasibaigia, susidūrus tarpusavyje priešingų pažiūrų ir siekių personažams. Visiškai neliečiama meilės jausmų sritis. Veiksmą varo į priekį valstiečių darbai ir reikalai, kurie keičiasi keičiantis kalendorinių metų laikams. Apskritai keturių metų laikų kompozicija būdinga ir kitiems Europos autorių kūriniams, kurie 18 a. vaizdavo kaimą ir gamtą. Meninių vaizdų sklaida remiasi būrų kalbomis, daugiausia lėtais, išplėstais dialogais. Juos parengia įvairiausi pasakotojo mąstymai ir teiginiai-didaktiniai, lyriniai, satyriniai. Būrų kalbos sudaro du trečdalius poemos teksto.

Svarbiausios “Metų” idėjos gali būti aiškinamos ir taip.

Viskas yra Dievo nustatyta ir numanyta. Žmogus savo protu dieviškųjų paslapčių suvokti nepajėgia. Didelė sunkenybė būrams-baudžiava, bet Donelaitis dar neįsivaizduoja, kad ateis laikas ir baudžiava bus panaikinta. Jam atrodo, kad doras žmogus gyvenimo blogybėms gali priešintis tik morališkai, tik “viežlybu” elgesiu. Šiuo krikščioniško humaniškumo matu ir vertinamos socialinės ir tautinės problemos. Tačiau “Metai”-nėra koks teorinis veikalas. Juose vyrauja lietuvių būrų buities vaizdai, kurie tarsi nutolsta nuo autoriaus filosofinių-religinių idėjų, tampa savarankiški ir leidžia mums stambiu planu stebėti būrų gyvenimą. Moralės normų pažeidėjai pirmiausia yra ponai. Taip Donelaičio humanizmas tampa aštria socialine kritika. Būrai taip pat, ypač nenaudėliai, turi daug visokių ydų. Poetas juos nori auklėti, o ponai jau nebepataisomi. Tik būrai lietuvininkai ir pats poetas yra “mes”, o visi kiti-ponai ir kitataučiai yra “jie”. Taip kyla konfliktas tarp gėrio ir blogio.

Tokie yra bendrieji “Metų” tematikos, problematikos ir kompozicijos bruožai.

Bet būtina pabrėžti dar vieną ypatingą poemos meninio audinio, stiliaus ir pasaulėjautos principą-gamtos ir valstiečių, apskritai žmonių, kategorišką ryšį, egzistencinę jų vienovę. Tai ryškiai išreikšta ir kūrinio kompozicijoje: trys iš keturių “Metų” dalių prasideda puikiais gamtiniais įvadais, kurių filosofinė prasmė išreikšta konkrečiais arba alegorizuotais ir personifikuotais vaizdais “Pavasario linksmybėse”, “Rudenio gėrybėse” ir “Žiemos rūpesčiuose”.

K. Donelaičio “Metai” įtraukti į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą, kurį 1977 m. sudarė tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Poema išversta į rusų, vokiečių, anglų, latvių, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, lenkų, čekų, vengrų kalbas.

KODĖL K. DONELAIČIO ŽODIS NEMIRŠTA?

K. Donelaitis-pirmas lietuvių rašytojas, rašęs ne religine, o pasaulietine tematika. Žymiausias jo kūrinys “Metai”. Nors tuo laiku Europoje jau sklandė švietimo idėjos, bet K. Donelaičiui jos buvo nepriimtinos. Poeto pasaulėžiūra Būdinga Baroko epochos žmogui. “Metuose” piešiamas paveikslas konservatyvus. Autoriui naujųjų laikų idėjos nepriimtinos, bet jo kūrinys nesensta, jo žodis gyvas ir šiandien.

“Metai”-pirmas grožinis kūrinys, parašytas lietuvių kalba. Tai buvo nauja pakopa lietuvių literatūroje. Šis kūrinys išsiskyrė iš kitų to meto darbų (katekizmų, Biblijos vertimų).

K. Donelaitis rašė hegzametru. Jis buvo puikiai įvaldęs šį rašymo būdą. Tikriausiai todėl “Metai” vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Užsienyje K. Donelaičio poemą nagrinėja šalių žymių antikos rašytojų darbų, kurie irgi parašyti hegzametru. Poeto sakinys skambus, tikslus.
Taikliau parinktais žodžiais jis kuria kiekvienam metų laikui būdingą atmosferą. Pavasarį viskas atgyja, sujuda. Tada saulelė žiemos triūsus pargriaudama juokiasi. Visai kitoks vaizdas piešiamas rudenį, kada gamta verkia, o vežimo ratai šlapius purvo “šmotus” iš žemės rauna.

“Metai”-didaktinis kūrinys. Jame yra daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykis su aplinka, su gamta.

Savo darbe poetas skatino lietuvybę, kėlė žmonių dvasią. Jis teigė, kad paprastas būras smurtui pasipriešinti gali tik būdamas dvasingesnis už skriaudėjus. Todėl K. Donelaitis liepia laikytis senų, patikrintų dorovės normų.

Pagrindiniai “Metų” veikėjai-paprasti būrai, lietuviai. Autorius skirsto juos į “viežlybuosius” ir “nenaudėlius”.

Teigiami personažai sąžiningai atlieka savo pareigas, klauso valdžios, eina į bažnyčią. Jie tarytum skruzdėlės visada skuba, dirba. Bet ir po sunkių dienos darbų neužmiršta Dievo. Neužmiršta padėkoti jam už mažiausią džiaugsmo valandėlę. Tokie teigiami herojai yra Pričkus, Selmas, Krizas. Savyje jie yra sukaupę geriausius, autoriaus nuomone, būdo bruožus.

Kitas veikėjų tipas-“nenaudėliai”. Jiems priklauso Slunkius, Dočys, Pelėda. Šiais personažais poetas vaizduoja blogiausias būro savybes. Jie tingi dirbti, girtuokliauja, neklauso valdžios, neina į bažnyčią. Nors jie ir yra neigiami veikėjai, tačiau vis tik geresni už kolonistus. Autorius tik keliose vietose parodo teigiamas svetimtaučių savybes. Jis nori sugėdinti lietuves šeimininkes pasakęs, kad vokietės seniai jau grybų žiemai prisiruošusios. Bet daugiau teigiamų bruožų kolonistai, anot K. Donelaičio, neturi. Poetui atrodo, kad dėl kolonistų paplito girtuoklystės, lietuvių sąmonėje atsirado eretiškų minčių, žmonės pradėjo skųstis savo likimu. Bet būras yra nepatenkintas ne sunkiu darbu, o turtingųjų savivale. Autorius mano, kad ponai griauna Dievo paskirtą tvarką, ardo harmoningą visuomenę. K. Donelaičiui atrodo, kad žemėje įsigalės dangaus karalystė tik tada, kai visi sąžiningai atliks savo pareigas, kai niekas nesistengs pakeisti Dangaus nustatytos tvarkos. Bet harmonijos žemėje nėra. Žmonės griauna dieviškąją tvarką. Ponai išnaudoja baudžiauninkus, o būrai stengiasi ištrūkti iš jiems skirtos vietos. Autorius mano, kad būtent šie veikėjai kalti dėl netvarkos, esančios žemėje. Bet poetas tiki Dievo valia. Jo manymu, nusidėjėliai bus nubausti Paskutiniojo Teismo dieną.

“Metai”-unikalus kūrinys. Jame K. Donelaitis sugebėjo sutalpinti, suderinti krikščioniškąjį ir pagoniškąjį požiūrį į gyvenimą. Senoje (pagoniškoje) pasaulėžiūroje labai svarbi saulė. Nuo jos kelionės priklauso metų laikų, gamtos kaita. Prie šio gyvenimo ritmo turi prisitaikyti ir žmogus. Būras nesudievina gamtos jėgų, bet turi paklusti, nes jos yra daug stipresnės, ir tik taip žmogus gali išlikti pasaulyje. Krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrindas-Dievas. Jis sukūrė pasaulį, žmogų, gamtą. Dangaus Valdovas galingesnis ir už senąsias jėgas. Juk tai Aukščiausiojo valia saulė keliauja dangaus skliautu.

Nors “Metai” parašyti prieš kelis šimtmečius, bet kūrinyje nagrinėjamos temos aktualios ir dabar. Visuomenei kelia nerimą senos (girtuoklystės, užmirštų tautinių tradicijų) problemos. Vis naujos kartos turi atsakyti į tuos pačius klausimus. Todėl K. Donelaičio žodis nemirtingas. Jo kūrinys aktualus ir dabar.