Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Krikščionių bažnyčia ir kanonų teisė viduramžiais

Autorius: Adomas

“Bažnyčia yra ne tik neregimoji, bet ir regimoji institucija. Būdama taip pat tarptautinės teisės subjektu, turi teisę užimti universaliosios visuotinės Bažnyčios poziciją, nes tikintieji, priklausydami Bažnyčiai, kartu yra ir valstybės piliečiais.

Bažnyčia, kaip atskira nuo valstybės institucija, turi įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią. Visi krikštytieji, kas jie bebūtų – dvasiškiai, vienuoliai ar pasauliečiai – sudaro Dievo tautą. Netgi netikintys ar nepraktikuojantys, kaip socialinės visuomenės nariai, neišvengiamai, vienaip arba kitaip, gali turėti ryšį su bažnytinės visuomenės nariais.”1

Savo darbe aš bandysiu apžvelgti katalikų bažnyčios įsigalėjimo problematiką viduramžiais. Kokios aplinkybės lėmė bažnyčios įsigalėjimą visuomenėje, kaip bažnyčia išplėtojo kanonų teisę ir kodėl ji suvaidino svarbų vaidmenį Vakarų Europos šalių gyvenime. Domėdamasi šiais klausimais, supratau kokį didžiulį vaidmenį suvaidino katalikų bažnyčia kurdama žmonių elgesio modelį bei formuodama visuomenės požiūrį į dvasinį gyvenimą. Netgi inkvizicijos savotiškai nusipelno pagyrimo, nes jų dėka teisėje buvo įdiegtas teisinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas, kuris išliko net iki mūsų dienų. Mano darbo tikslas atskleisti katalikiško pasaulio bei kanonų teisės įtaką mūsų civilizacijai.

Įvairiais viduramžių raidos etapais Vakarų Europos karalių valdžios ir katalikų bažnyčios santykiai buvo nevienodi ir ganėtinai sudėtingi, nekart priėję iki atvirų konfliktų ir kovos. Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai. Apie XI a. beveik visa Europa jau krikščioniška. Europos tautos, išskyrus kelias, išpažįsta vieną tikėjimą ir gyvena Bažnyčios diktuojamu ritmu. Didžiausios galios kaip savarankiška politinė institucija Vakarų Europos visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIII a., valdant popiežiui Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius jungianti monarchija. Pradėjus kurtis Romos imperijoje, kanonų teisė visa, kas jai atrodė reikalinga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Dvasininkija, susidedanti iš dalies romėnų, iš dalies germanų, bet gavusi romėnišką išsilavinimą, apskritai buvo linkusi į Romos kultūrą. Todėl kanonų teisės idėjos, ypač dėl civilinės teisės institutų, tiesiog sutapo su romėnų teisininkų idėjomis.

Politinė Viduramžių Europos patirtis

Prieš pradedant kalbėti apie katalikų bažnyčią viduramžiais, derėtų pažvelgti į Europos politinę patirtį. Tai įvedimas į nagrinėjamą temą. “Kaip žinoma, krikščioniškosios eros pradžioje Romos imperija suteikė politinę santvarką Viduržemio jūrą supantiems kraštams. Nuo Augusto triumfo iki Marko Aurelijaus mirties (31m. pr. Kr. – 180 m.) europiečiams daugiau niekada neteko mėgautis tokia ilga taika. Tačiau jau III a. ėmė ryškėti vidiniai įtrūkiai, o IV a. barbarai pradėjo spausti iš išorės. Romėnų civilizacijos patrauktos, germanų gentys užplūdo vakarinius limitrofus, pagreitindami imperinio administravimo žlugimą Vakaruose.”2

Taip Romos suvienyta žmonija suskilo į dvi dalis arba kitaip galima pavadinti – dvi civilizacijas. Rytinė (Graikija, Artimieji Rytai, šiaurės rytų Afrika) atkrito nuo vakarietiškosios ir kaip graikų – bizantiškoji civilizacija plėtėsi Rytų Europos, Eurazijos link, o vėliau tapo nuslopinta arabų- turkų, arba islamiškosios, civilizacijos. Vakarinė paskendo anarchijoje.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->