Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Komunizmas ir socializmas

Autorius: Augustinas

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti  Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Marxas rašė apie savo sukurtą istorijos filosofiją: “Ką aš esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato dikratūra, 3) kad, esant šiai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę”. Marx kategoriškai atmetė populiarius savo bendraamžių teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenėje determinuoja žmogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinė struktūra ir politinės sistemos pagrindai priklauso nuo materialinių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nuo gamybinių santykių, kurie determinuoja ir žmonių mastymą, tame tarpe religiją, moralę, teisę. Vadovaujantis šia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta “socialinių ekonominių formacijų” kaitos schema: pirmykštė bendruomenė (arba pirmykštis komunizmas) – vergovinė santvarka – feodalizmas – buržuazinė (kapitalistinė) santvarka – socialistinė (komunistinė) santvarka. Socialistai skaitė šią schemą istorijos įstatymu, o “mokslinį komunizmą” – vienintele moksline socialine teorija.

Komunistinės ideologijos kūrėjai buvo įsitikinę, kad kapitalizmo vystymosi neišvengiamas rezultatas yra visuomenės poliarizacija į dvi priešiškas klases – buržuaziją ir proletariatą, ir kartu gamybos jėgų progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privačia nuosavybe). Todėl jų nuomone proletariato pergalė, o kartu ir klasinės visuomenės likvidacija, yra istoriškai determinuoti. Patys stebėję 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manė, kad panašiu būdu įvyks ir socialistinės revoliucijos. Jų pergalei reikalinga viena svarbi prielaida – revoliucijos turi įvykti vienu metu daugumoje išsivysčiusių kapitalistinių šalių, nes priešingu atveju “tarptautinė buržuazija” revoliuciją nuslopins.

Užsiėmę kapitalizmo (tiksliau jo britaniškojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruožais nenurodė, kaip funkcionuos būsimoji komunistinė visuomenė, kaip bus įgyvendinama lygybė, kokios bus valdžios funkcijos, ką reiškia svarbiausias komunizmo postulatas “Iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”.

Praktiškai tuos klausimus sprendė rusiškasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba – su neigiamu atspalviu – bolševizmu.

V.Leninas – labai ryškus politinis lyderis ir publicistas, tačiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildė savo pirmtakų “teoriją” profesionalių revoliucionierių partijos – darbininkų klasės avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkų klasė nesupranta savo istorinės misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijos principas buvo suformuluotas

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->