Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Komunizmas ir socializmas

Autorius: Augustinas

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti  Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Marxas rašė apie savo sukurtą istorijos filosofiją: “Ką aš esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato dikratūra, 3) kad, esant šiai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę”. Marx kategoriškai atmetė populiarius savo bendraamžių teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenėje determinuoja žmogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinė struktūra ir politinės sistemos pagrindai priklauso nuo materialinių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nuo gamybinių santykių, kurie determinuoja ir žmonių mastymą, tame tarpe religiją, moralę, teisę. Vadovaujantis šia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta “socialinių ekonominių formacijų” kaitos schema: pirmykštė bendruomenė (arba pirmykštis komunizmas) – vergovinė santvarka – feodalizmas – buržuazinė (kapitalistinė) santvarka – socialistinė (komunistinė) santvarka. Socialistai skaitė šią schemą istorijos įstatymu, o “mokslinį komunizmą” – vienintele moksline socialine teorija.

Komunistinės ideologijos kūrėjai buvo įsitikinę, kad kapitalizmo vystymosi neišvengiamas rezultatas yra visuomenės poliarizacija į dvi priešiškas klases – buržuaziją ir proletariatą, ir kartu gamybos jėgų progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privačia nuosavybe). Todėl jų nuomone proletariato pergalė, o kartu ir klasinės visuomenės likvidacija, yra istoriškai determinuoti. Patys stebėję 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manė, kad panašiu būdu įvyks ir socialistinės revoliucijos. Jų pergalei reikalinga viena svarbi prielaida – revoliucijos turi įvykti vienu metu daugumoje išsivysčiusių kapitalistinių šalių, nes priešingu atveju “tarptautinė buržuazija” revoliuciją nuslopins.

Užsiėmę kapitalizmo (tiksliau jo britaniškojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruožais nenurodė, kaip funkcionuos būsimoji komunistinė visuomenė, kaip bus įgyvendinama lygybė, kokios bus valdžios funkcijos, ką reiškia svarbiausias komunizmo postulatas “Iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”.

Praktiškai tuos klausimus sprendė rusiškasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba – su neigiamu atspalviu – bolševizmu.

V.Leninas – labai ryškus politinis lyderis ir publicistas, tačiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildė savo pirmtakų “teoriją” profesionalių revoliucionierių partijos – darbininkų klasės avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkų klasė nesupranta savo istorinės misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijos principas buvo suformuluotas

brošiūroje Ką daryti? (1902). Leninas taip apibūdino “naujo tipo” partiją:

“Mažas, glaudžiai sutelktas patikimiausių, labiausiai prityrusių ir užgrūdintų darbininkų branduolys, turintis įgaliotų žmonių svarbiausiuose rajonuose ir pagal visas griežčiausios konspiracijos taisykles palaikantis ryšius su revoliucionierių organizacija, plačiausiai padedamas masių ir be jokio įforminimo visiškai galįs atlikti visas funkcijas, kurios tenka profesinei organizacijai, ir, be to, atlikti kaip tik taip, kaip pageidaujama socialdemokratijai”.

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Leninas buvo užimtas savo partijos koncepcijos gynyba – net Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos skilimo kaina (į bolševikų ir menševikų frakcijas). Karo sąlygomis, neatsižvelgdamas į komunistinius kanonus, jis paskelbė (padaryta tai buvo dviejuose straipsneliuose laikraščiuose), kad socialistinė revoliucija ne būtinai turi įvykti labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kad ji gali prasidėti “silpniausioje imperializmo grandyje” (atseit, neišsivysčiusioje šalyje) ir po to peraugti į pasaulinę revoliuciją. Vadovaudamiesi šia proklamacija, bolševikai atsisakė parlamentinių politinės kovos būdų ir, nelaukdami rinkimų į steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo paruošti demokratišką Rusijos konstituciją, nuvertė laikinąją vyriausybę. Jų 1917 m. spalio (lapkričio) mėnesio avantiūra, vėliau pavadinta Didžiąja spalio socialistine revoliucija, turėjo dramatiškas pasekmes Rusijai ir daugeliu atžvilgiu nulėmė beveik visą XX amžiaus istoriją.

Per visą žmonijos istoriją nebuvo nė vieno socialistinės revoliucijos atvejo išsivysčiusiose šalyse, visos marksistų revoliucinės pergalės apsiribojo arba atsilikusiomis šalimis (Rusija, Jugoslavija, Kinija, Vietnamas, Kuba, Birma) arba buvo pasiektos SSRS įsikišimu (Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos Rytų ir Centrinės Europos šalys). Dabar vienokia ar kitokia socialistinė sistema beliko Šiaurės Korėjoje, Kuboje, su liberalizuota ekonomika -Kinijoje, Vietname.

Objektyviai vertinant “realaus socializmo” rezultatus reikia turėti omenyje, kad komunistiniai režimai visur buvo totalitariniai (geriausiu atveju – autoritariniai), didžiausiose komunistinėse šalyse įvyko masiškos represijos, fiziškai sunaikinta dešimtys milijonų žmonių. Šito negalima pamiršti, vertinant komunistinių režimų pasiekimus: modernizaciją (visuotinis raštingumas, urbanizacija, industrializacija gana atsilikusios technologijos pagrindu), socialinį saugumą, esant labai žemam gyvenimo lygiui.

Neomarksizmas, arba eurokomunizmas yra nevienalytė pakraipa, kurios ideologai, daugiausia Vakarų Europos (ypač Italijos) komunistai (Antonio Gramsci, 1891-1937, Palmiro Togliatti, 1893-1964) labai skirtingai interpretavo Marxo paveldą. Neomarksistai beveik nepripažino Lenino autoriteto, Rytų (arba rusiškajam) komunizmui priešpastatė labiau civilizuotą europietišką versiją. Jų nuomone postindustrinės visuomenės sąlygomis proletariatas nustoja būti revoliucine jėga, jo vietą užima inteligentija, studentai, jaunimas. Pripažįsta neomarksistai taip pat parlamentinę veiklą kaip politinės kovos būdą. Žlugus komunistiniams režimams eurokomunizmas žymiai susilpnėjo. Septintame dešimtmetyje organizaciniu atžvilgiu nesuvienytas neomarksizmas tapo (ir išlieka iki šiol) populiarus JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, daugiausia tarp kairiosios liberalios inteligentijos, taip pat daugelyje universitetų.

Neotrockizmo pagrindas yra Levo Trockio (Bronšteino, 1879-1940) pasaulinės, arba “permanentinės revoliucijos” koncepcija. Pasaulinės revoliucijos vardan Trockis skatino revoliucijos “eksportą” į kitas šalis, ginkluotą kovą. Septintame ir aštuntame dešimtmečiuose neotrockistinio kairiojo ekstremizmo grupės veikė daugelyje šalių, ypač Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Pastaraisiais dešimtmečiais neotrockistai atsisakė kraštutinių postulatų ir bent jau nebetvirtina, kad branduolinis “preventyvinis” karas būtų greičiausias būdas sunaikinti kapitalizmą.

Reziumuojant komunistinės doktrinos reikšmę negalima nepasakyti, kad kaip ideologija jis išreiškė seną nemažos, o gal ir didžiosios žmonijos dalies svajonę apie tobulesnę ir teisingesnę visuomenę. Tačiau jam būdingi keli neįveikiami trūkumai. Marksistai, kaip ir jų pirmtakai utopiniai socialistai, visiškai ignoravo valdžios ir jos realizavimo problemą, arba visą politinės sociologijos problematiką. Todėl nieko nuostabaus, kad realiai komunistinės sistemos ne tik vystėsi pagal Michelso nusakytą oligarchijos “geležinį istorijos įstatymą,”, bet ir nužengė daug toliau, išsigimdamos į totalitarinius režimus. Antra, kaip ir utopinis socializmas, komunizmas buvo priešindustrinės patriarchalinės visuomenės reakcija į modernizaciją ir negalėjo pasiūlyti projekto politinės sistemos, kuri būtu adekvatiška (o kartu ir funkcionali) industrinės visuomenės poreikiams. Trečia, pasiskelbęs vienintele teisinga ir moksline visuomenės vystymosi teorija, praktikoje komunizmas užkirto kelią nuomonių pliuralizmui, iškylančių problemų alternatyvių sprendimų paieškoms. Komunistinės sistemos tapo nejautrios tiek “įėjimo” stadijoje (t.y. reikalavimams ir realiai, o ne fiktyviai paramai), tiek neatsakingos “išėjime” (sprendimai ir veiksmai). Politiniu požiūriu tai buvo voliuntarizmas ir avantiūrizmas nuo pat pradžios (bolševikinio perversmo) iki galo. Todėl, kai tik išsisėmė priverstinės resursų mobilizacijos ir ekstensyvaus vystymosi galimybės, komunistinės sistemos tapo neefektyvios pagal visus – ekonominius, socialinius, technologinius, kultūrinius – kriterijus. Neefektyvumas buvo mažiau pastebimas, kol gamybos sferoje dominavo fordizmo principai, tačiau formuojantis postindustrinei, informacinei visuomenei komunistinių sistemų neadekvatiškumas tapo akivaizdus.

Apie skirtingų politinių pakraipų įtaką Europos Sąjungoje galima spręsti pagal Europos parlamento sudėti (vietų skaičius 1994 m.):

Europos socialistų partija – 198

D. Britanijos leiboristai – 62

Vokietijos SDP – 40

Ispanijos socialistinė partija – 20

Europos liaudies partija (konservatoriai) – 157

Vokietijos CDU – 39

Ispanijos Liaudies partija – 28

Britanijos konservatoriai – 18

Europos liberalai – 43

Kairiųjų konfederacinė sąjunga – 28

Žalieji – 23

Šiuo metu ES būdinga “kairioji banga”: kairiosios partijos yra valdančiosios trylikoje iš penkiolikos Sąjungos narių.

Rašykite komentarą

-->