Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Knygnešiai – kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis

Autorius: Vladimiras

Knygnešiai… Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos švietimo, kultūros draudimas, suprantamas tik tiesiogiai. Tačiau mums, lietuviams, knygnešio vardas – tai didvyriškumas, tai kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis.
Knygnešiai ėjo per Lietuvą, pavergėjų vadinamą šiaurės vakarų kraštu, platindami lietuvišką spaudą, knygas, žinodami, kad už tai laukia bausmės: kalėjimas, katorga ar tremtis.
XIX a. XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos pusėje. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi Rusijos policija ir žandarai. Tam tikrose nustatytose vietose sieną legaliai buvo leidžiama pereiti su užsienio pasu bei legitimaciniu bilietu ar tarnybiniu pasu. Lietuvos valstiečiams svarbiausi buvo legitimaciniai bilietai, kuriuos galėdavo gauti pasienio gyventojai trijų dienų terminui iš ispravniko. Kartais užtekdavo ir muitinės valdininko ar praėjimo punkto viršininko žodinio leidimo. Smulkiausi knygnešiai bei kiti inteligentai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliu sienos perėjimo būdu. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkę reikalingos spaudos ir ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per praėjimo punktus, muitines.
Knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo galima lietuvišką spaudą ar knygą įsigyti pačiose spaustuvėse ar knygynuose. Didžiausios ir populiariausios spaustuvės buvo Tilžėje. Spaustuvėse ir knygynuose pasirinkę reikiamų knygų ar spaudos leidinių, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų ir viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis arba vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo panešti.
Kartais knygnešiai eidami į mažąją Lietuvą, apsistodavo pas kokius nors žmones ir ten susirasdavo jiems padėjėjų per sieną pernešti krovinį.
Su laiku Lietuvoje kūrėsi spaudos gabentųjų, platintojų ir skaitytojų organizacijos. Policijos bei žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių pasirodė pasaulietinio turinio knygelių, anticarinės krypties brošiūrų, kurių autorius buvo M. Valančius. Didelį Valančiaus vaidmenį, pradedant reguliariai leist nelegaliąją lietuvių spaudą, pripažįsta visa šios srities istoriobiografija, nes jisai pirmasis parodė kelią į Prūsus. Valančius dėl savo kaip vyskupo padėties, suprantama, negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Visam šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo gana daug patikimų žmonių, todėl M. Valančius, per 1867 -1870 m. buvo sudaryta knygnešių organizacija.
Valančiaus organizacijos veiklą valdžios pareigūnai pastebėjo gana anksti, o lemiamas smūgis buvo suduotas 1870 m. vasarą, kai Rusijos žandarams Prūsijos pareigūnai išdavė lietuvių spaudos rėmėjus:
A. Brundzą, S. Kulekauską ir S. Petraitį. Visi suimtieji buvo kaltinami lietuviškos spaudos rėmimu bei platinimu. Jie buvo patalpinti į Vilniuje esantį citadelės pastatą. Kaltinamieji buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis.
M. Valančiaus organizacijos veikla ribojosi tik Kauno gubernija arba Telšių (Žemaičių) vyskupija ir visiškai nesiekė Suvalkijos. Tačiau atskirų knygnešių ir čia jau buvo, o nuo 1873 m. spaudą imta organizuotai remti bei platinti. Svarbiausio vaidmens ėmėsi Martynas Sederavičius, Sudargo klebonas, kilęs iš Plėgų k., netoli Lukšių. Literatūriniam darbui M. Sederavičius pasitelkė vertėjų, kalbos žinovų, perrašinėtųjų. M. Sederavičius knygų leidimą ir jų platinimą laikė vieno darbo dviem dalimis. Jis pats tapo knygnešiu, subūrė daug padėjėjų, neretai per sieną važinėdavo savo vežimu dvigubu dugnu. Su pasienio sargybos ir muitinės viršininkais bei policija stengdavosi ”gyventi geruoju”, savo namuose kelias dienas juos vaišindamas svaiginančiais gėrimais. Matyt dėl to bei dėl savo atsargumo M. Sederavičius nebuvo nė karto įkliuvęs.
Plėtojantis tautiniam judėjimui, 1883- 1886 m. ėjo mėnraštis “Aušra”. Iš pradžių jis buvo spausdinamas Tilžėje. Jis buvo grynai pasaulietinio pobūdžio. Aušra turėjo uždavinį budinti tautinę savimonę, telkti inteligentiją ir ugdyti Lietuvos tautiškumą. Tačiau ne visi jai pritarė, pvz. M Sederavičius savo įtakoje buvusiems knygnešiams neleido platinti.
Suvalkų gubernijoje kūrėsi daug didesnės draugijos, kurios rodė išaugusi tautinį sąmoningumą. Ji buvo įsikūrusi Marijampolės apskrityje 1894 m. ir jai vadovavo valstietis Vincas Šlekys. ”Sietyno” draugija turėjo tikslą ”šelpti Lietuvytę”. Tikslo siekti buvo numatyta šiomis priemonėmis: gauti lietuviškos spaudos, steigti knygyną draugijos nariams šviestis, draugijos lėšas skirti naudingiems patriotiniams tikslams remti.
Įkliuvusių slaptųjų draugijų narių, knygnešių ir draudžiamos lietuviškos spaudos skaitytojų laukė įvairios, kartais sunkios bausmės. 1871 . Caro valdžia įsakė sekti, kad policija griežtai vykdytų aplinkraštį, draudžiantį išnešiojamą prekybą knygomis be leidimo. Nuo 1898 m. kovo 1 d. buvo leista šaudyti asmenis nelegaliai einančius per sieną, t.y. knygnešius.
Visas negandas knygnešiams pakelti padėjo, juos moraliai rėmė liaudies pagarba ir parama. Antai platintojas Jonas Boba (žydas priėmęs katalikų tikėjimą), 1898 m. įkliuvęs Plateliuose su 11 knygų ir laikraščių, sakė, kad jis žinojo kas už tokius leidinius laukė, ” bet dalijo juos vietos valstiečiams, kurie šias knygas su dideliu pasitenkinimu skaitė patys arba visai susirinkusiai miniai, paskui jam dėkodavo, vaišindavo jį ir apnakvindavo”.

Naudota literatūra:
Žurnalas ”Knygnešys” 1990 Nr. 3.
Vytautas Merkys ”Knygnešių laikai”.
A. Šapoka ”Lietuvos istorija”.
Tarybų Lietuvos enciklopedija.

Rašykite komentarą

-->