Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Knygnešiai – kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis

Autorius: Vladimiras

Knygnešiai… Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos švietimo, kultūros draudimas, suprantamas tik tiesiogiai. Tačiau mums, lietuviams, knygnešio vardas – tai didvyriškumas, tai kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis.
Knygnešiai ėjo per Lietuvą, pavergėjų vadinamą šiaurės vakarų kraštu, platindami lietuvišką spaudą, knygas, žinodami, kad už tai laukia bausmės: kalėjimas, katorga ar tremtis.
XIX a. XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos pusėje. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi Rusijos policija ir žandarai. Tam tikrose nustatytose vietose sieną legaliai buvo leidžiama pereiti su užsienio pasu bei legitimaciniu bilietu ar tarnybiniu pasu. Lietuvos valstiečiams svarbiausi buvo legitimaciniai bilietai, kuriuos galėdavo gauti pasienio gyventojai trijų dienų terminui iš ispravniko. Kartais užtekdavo ir muitinės valdininko ar praėjimo punkto viršininko žodinio leidimo. Smulkiausi knygnešiai bei kiti inteligentai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliu sienos perėjimo būdu. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkę reikalingos spaudos ir ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per praėjimo punktus, muitines.

Knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo galima lietuvišką spaudą ar knygą įsigyti pačiose spaustuvėse ar knygynuose. Didžiausios ir populiariausios spaustuvės buvo Tilžėje. Spaustuvėse ir knygynuose pasirinkę reikiamų knygų ar spaudos leidinių, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų ir viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis arba vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo panešti.
Kartais knygnešiai eidami į mažąją Lietuvą, apsistodavo pas kokius nors žmones ir ten susirasdavo jiems padėjėjų per sieną pernešti krovinį.
Su laiku Lietuvoje kūrėsi spaudos gabentųjų, platintojų ir skaitytojų organizacijos. Policijos bei žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių pasirodė pasaulietinio turinio knygelių, anticarinės krypties brošiūrų, kurių autorius buvo M. Valančius. Didelį Valančiaus vaidmenį, pradedant reguliariai leist nelegaliąją lietuvių spaudą, pripažįsta visa šios srities istoriobiografija, nes jisai pirmasis parodė kelią į Prūsus. Valančius dėl savo kaip vyskupo padėties, suprantama, negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Visam šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo gana daug patikimų žmonių, todėl M. Valančius, per 1867 -1870 m. buvo sudaryta knygnešių organizacija.
Valančiaus organizacijos veiklą valdžios pareigūnai pastebėjo gana anksti, o lemiamas smūgis buvo suduotas 1870 m. vasarą, kai Rusijos žandarams Prūsijos pareigūnai išdavė lietuvių spaudos rėmėjus:
A. Brundzą, S. Kulekauską ir S. Petraitį. Visi suimtieji buvo kaltinami lietuviškos spaudos rėmimu bei platinimu. Jie buvo patalpinti į Vilniuje esantį citadelės pastatą. Kaltinamieji buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->