Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Knygnešiai

Autorius: Joana

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Keletas iš daugelio knygnešių

A. Abromaitis,

A. Povylius,

J. Čepulis,

V. Žirgulienė

Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes nuolat su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose,– 1864 – 1904 metus. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdiname trim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Kai žiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kiek nedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjų jėgų ir kiek daug tokių, kurios ją žingsnis po žingsnio stūmė iš gyvenimo. Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių kalbą Rusijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimo tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir spaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis, kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius.

Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvo paleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visos Europos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jo tradicijas.

Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti viešpataujančiųjų pavaldiniais. Rusijos imperija tuomet tapo Europos žandaru.

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą, bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką nori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.

Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visą tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei
Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras, jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios.

Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti mūsų miestuose didvyriuose, buvusiuose Mažojoje Lietuvoje: Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose.

Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama gauti leidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitoms instancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau ryžtingiausia kova – tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai. Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos, pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”, “Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”, “Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.

Šių draugijų veiklos tyrinėjimas svarbus ne vien kaip kovos prieš spaudos draudimą pažinimas. Nagrinėjant lietuvių inteligentijos formavimosi XIX a. problemą, negalima apeiti kaimo šviesuomenės aktyvios veiklos ir jos vaidmens atliekant tą darbą.

Iš pratarmės prof. Antano TYLOS knygoje: Garšvių knygnešių draugija, Vilnius, “Mintis”,1991.109 p

Antanas TYLA

Lietuvių spaudos draudimas:

Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė

Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema. Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui. Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a. viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.

Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje pusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai susiję su šios konferencijos priežastimi ir jos objektu.

Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo žingsnis. Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai tyrinėjo čia dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į lietuvių tautos sąmonę ir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m. Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų ir periodinių leidinių dalis. Rytų Prūsija (kaip ir JAV) tapo lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m. Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.

Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavo lietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūros leidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšius tarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3) Knygnešiai – lietuvių tautos negausios inteligentijos ir liaudies ryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešių veiklos reikšmė.

Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją.

Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo palikti Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė.

Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.

Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.

Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai.

1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga.

Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilinant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį.

Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.

Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui “Aušrai”, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.

Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis bielinis ir Kazys Udra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevežio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką politiką, formavo savo pažiūras.

Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto “Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp “Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.

Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta “Atgajos” draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai.

Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Artojų”, “Žvaigždės” ir kt.

Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.

Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.

Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13 išleistų knygų pavadinimų.

Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 – 1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.

Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos įgyvendinimą, kova už lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai – aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai ir būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėti dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:

1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos programą. Neatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.

2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių dalį sudarė elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m. atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.

3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.

4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.
(Iš autoriaus rankraščio, http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/garsviai.lt.htm)

Rašykite komentarą

-->