Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kinas Lietuvoje

Autorius: Dovydas

Nacionalinis kinas yra kultūros vertybė, kuria gina, remia, puoselėja visos Europos šalys. Jis – visuomenės specifikos, tautos identiteto liudytojas, galintis plačiai skleisti meninę informaciją apie savo šalies būtį ir vertybes. Kinas – vienas demokratiškiausių, lengviausiai pasiekiamų, mobilių menų.

Šiame darbe pateikta Lietuvos kino istorija – apžvelgti svarbiausi istoriniai faktai, statistika, kino teatrai, režisieriai bei jų sukurti kino šedevrai.

Šio darbo tikslai ir uždaviniai:

Atskleisti Lietuvos kino ypatybes;
Pastebėti kino teatrų skaičiaus kitimo tendencijas;
Atrasti skirtumus tarp Lietuvos kino iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo;
Apžvelgti šių laikotarpių problemas, susijusias su kinu;
Aprašyti Lietuvos kino režisierius bei jų sukurtus kino filmus;
Pateikti įžvelgtas išvadas.

1. Kinas Lietuvoje iki 1990 metų
1.1 Istoriniai faktai
Pirmasis viešas kino seansas įvyko Vilniuje 1897 metais, pora metų po oficialios kinematografo įteisinimo datos. 1905-aisiais kūrėsi pirmieji kino teatrai, o apie 1911 m. Lietuvos teritorijoje jų buvo jau apie 30. Rodyti italų, rusų, po Pirmojo pasaulinio karo – amerikiečių, kiek vėliau – vokiečių filmai.

Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis A. Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigrantams.

1911 m. pradėti rodyti filmai su „garsu“.

1915-10-16 potvarkiu vokiečiai uždraudė filmuoti ir fotografuoti, kino teatrai buvo išmontuoti. Karui pasibaigus kinai tapo rusiškos propagandos skleidėjais.

1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė vietinės kino kronikos.

Nuo 1926 m. buvo steigiamos pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės bei pasirodė pirmieji vaidybiniai filmai „Rūpestingas tėvas“ bei „Onytė ir Jonelis“.

Lietuvos kino raida prasidėjo nuo dokumentinių kronikinių juostų, kurtų dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukaryje. Reguliaresnį pobūdį ši veikla įgavo nuo 1935 metų, kai imta leisti kino žurnalas “Mūsų Lietuva”, o sovietmečiu – nuo 1945-ųjų (žurnalas “Tarybų Lietuva”). Nepaisant bendro pastarosios tendencingumo, per daugelį dešimtmečių joje buvo užfiksuota nemaža istorinė išliekamąją ar kultūrinė vertė turinčią kadrą. Pirmuosiuose žurnaluose ir dokumentiniuose pokario filmuose brendo kūrybiniai darbuotojai.

1940 sovietai įkūrė Lietuvos respublikinę kino kronikos studiją, vėliau ji buvo pavadinta Lietuvos kino studija.

Lietuvos kinui, kaip ir visai Lietuvos oficialiajai kultūrai, teko patirti itin sunkų postalinistinės cenzūros spaudimą 5-ąjį ir 6-ąjį deš. Todėl tikrojo profesinio kino galimybė sietina su 7-ojo deš. politinio atšilimo atmosfera Sovietų Sąjungoje, kai oficialioji nacionalinė okupuotų Baltijos kraštų kultūra galėjo formuoti bei vystyti profesinį kino standartą.

Po Antrojo pasaulinio karo visas kino platinimas ir kino gamyba pateko į ideologizuotos sovietų valdžios rankas. Kino teatrų ir tuo metu išplitusio kilnojamųjų kinų tinklo ekranus užplūdo propagandistiniai sovietų filmai. Kino gamyba pirmaisiais pokario metais apsiribojo tokia pat propagandistine kronika. 1947 buvo sukurtas vaidybinis filmas „Marytė“.

1953-1956 m. buvo kuriami vaidybiniai filmai bendradarbiaujant su kitomis sovietų kino studijomis. Tikrasis lietuvių dokumentinio kino atgijimas paprastai siejamas su 1956-1960 metais, kai pasirodė neutralios gamtotyrinės tematikos. Buvo sukurtas pirmas savarankiškas vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->