Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Keiksmažodžiai

Autorius: Veronika

„Jopšik mat“,-tiek darbų, o dar esi pasižadėjusi parašyt apie keiksmažodžius, ir tai nesikeikiant. Tačiau kodėl po to taip palengvėja? Priplūsta energijos ir darbai glausčiau bei tvarkingiau susirikiuoja sąmonės pasieniais, palikdami vietos dar vienam. Anot Slavojaus Žižeko: svetimas žmogus tau pasidaro tikrai savas tik tada, kai vienas kito atžvilgiu peržengiate bet kokias verbalinio padorumo ribas. Taigi išeitų, kad garsiau ar tyliau mintyse susikeikus tampi visiškai sava sau pačiai.

Mintis išreikšti žodžiais nėra lengva. Kol mintys tūno galvoje, jos – chaotiškos. O kalbant šis chaosas turi virsti tam tikra žodžių tvarka. Profesionaliam oratoriui tai nesunku, tačiau žmogui, nepratusiam drožti ilgų kalbų, dažnai stinga ir žodžių, ir sugebėjimo juos jungti. Tuo metu, kai kalbėtojas neranda tinkamo žodžio ar įstringa konstruodamas sakinį, vietoj pauzės taria žodžius – parazitus, kurie daro kalbą sklandesne, atlikdami savotišką kalbos „tepalo“ darbą. Žmonės, nemokantys kalbėti rišliai, vietoj įprastų žodžių – parazitų į apyvartą paleidžia ir keiksmažodžius. Tai ypač akivaizdu, kai įkaušęs žmogelis staiga pagausėjusias mintis ima skelbti besipinančiu liežuviu.

Vis dėlto keiksmažodžiai nėra paprasti žodžiai – parazitai. Nors jie gali būti kaip kalbos „tepalas“, tačiau kad ir kaip būtų vartojami keiksmai,- jie savo pradinės prasmės nėra praradę.

Nepaisant bandymų išstumti keiksmažodžius iš kalbos, išnaikinti ar uždrausti juos naudoti,- jie gyvuoja. Nusikeikti dirbant sunkų darbą, supykus, suklupus ar užsigavus – tapo beveik norma. Dažnai patariama: kai tau sunku, nusikeik – ir palengvės.

Labai keista, kad keiksmažodžiai yra beveik nenagrinėjama tema. Visame šiuolaikinės informacijos sraute pavyko rasti vos keletą straipsnių, kurie daugiau nagrinėja užsienietiškus keiksmus, o ne lietuviškus. Gaila , juk keiksmai – mūsų tautosakos dalis, savotiškas kultūros paveldas.

Keiksmažodžių atsiradimo istorija
Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį. Taigi keiksmažodžių šaknys siekia pagonybės laikus. Pagoniškos apeigos skirtos įvairiems dievams, neatitikdavo visuomenėje nusistovėjusių moralės normų. Tai, kas buvo daroma ir kalbama dievams, negalėjo vykti kasdieniame gyvenime. Santykiai tarp lyčių buvo nustatyti visuomeninės tradicijos, o pagoniškų vaisingumo dievams adresuotų ritualų – orgijų metu minėti santykiai įgaudavo įvairiausių formų. Jas atitikdavo ir ypatinga kalba, neįsivaizduojama įprastiniame gyvenime. Pagoniškosios baltų apeigos dažniau buvo atliekamos derlingumo dievams pamaloninti, o slavų pagonybės panteone aukštesnę vietą užėmė vaisingumo dievai. Rusiški keiksmai, minintys motiną, ar lietuviškieji – perkūną gali būti laikomi pagoniškųjų apeigų paveldu.

Įsigalėjus krikščionybei pagoniškųjų apeigų kalba turėjo nunykti. Tačiau taip neatsitiko – ji įsitvirtino šnekamojoje kalboje ir, užuot nykusi, – stiprėja. Tai rodo, jog keiksmažodžiai – netgi ne kalbos kultūros reiškinys. Tai panašiau į pagoniškųjų kultūrų kerštą krikščionybei.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->