Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazys Grinius

Autorius: Raminta

Gimė 1866m. gruodžio 17d. Salemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (dab. Marijampolės raj.), 17 ha žemės turinčio, paprasto valstiečio šeimoje. Motina mokė poterių ir tikybos pagrindų, tėvas – rašyti ir skaityti. Vasaromis Kazys ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje.

Kazio tėvas Vincas Grinius (Grinevičius) iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio, sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo gausi – 11 vaikų (7 berniukai ir 4 mergaitės), bet užaugo tik 9, dvi sesutės mirė jaunos.

Kazys Grinius 1879 – 1887m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia jam didelę įtaką darė lietuvių kalbos mokytojas P. Arminas, o vėliau – P. Kriaučiūnas, kuris energingai ragino mokinius tautiškai susiprasti ir tvirtai laikytis lietuvybės. Jis juos ragino stengtis kalbėti tik lietuviškai, ginti savo kraštą nuo skriaudų, mylėti savo tėvų žemę ir pan. Šias ir kitas P. Kriaučiūno nuostatas Kazys dėjosi į galvą; vėliau, jau Vokietijoje 1947m. paskelbtuose atsiminimuose, šio mokytojo veiklą apibūdino kaip “apaštalavimą”.

Taigi, dar tebesimokydamas gimnazijoje nuo 1883m. Kazys skaitė “Aušrą” ir su savo draugu J. Mačiu pradėjo leisti ranka rašytą laikraštuką “Priešaušrį”, savo straipsnelius pasirašinėdamas “Varnaičio” slapyvardžiu. 1885m. jis jau leido “Iššiepdantį”. Tai buvo pirmieji K. Griniaus visuomeniniai darbai, kurių jis jau nebevengė iki gyvenimo pabaigos. K. Grinius uoliai platino “Aušrą” ir lietuviškas knygas.

1887m. baigęs gimnaziją, jis įstoja į Maskvos u-to medicinos fakultetą. Nors ir mokydamasis sunkiomis sąlygomis, jis vistiek įsijungė į lietuvių studentų veiklą, kuriai tuomet vadovavo P. Leonas.

1888m. K. Grinius dalyvavo pirmajame Lietuvos demokratų partijos suvažiavime Marijampolėje. Ten aštriai iškilo naujo liberalaus lietuviško laikraščio reikalas. Drauge su V. Kudirka, P. Leonu, P. Kriaučiūnu, J. Staugaičiu, J. Bagdonu ir V. Palukaičiu suformuluoja “Varpo” paveikslą. Šis žurnalas ir pasirodo 1889m., kuriame K.Grinius parašė daugybę straipsnių. Deja, darbas leidiniuose sudomino caro žandarus ir Kazį pirmą kartą suėmė ir įmetė į Butyrkų kalėjimą už dalyvavimą studentų riaušėse.

Baigus universitetą į Lietuvą grįžti nepavyko, nes K. Grinius neturėjo lėšų įsikurti. 1893m. jis pagaliau gavo vietą ir 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūroje kaip laivo gydytojas. Tik po metų grįžto į Lietuvą ir Marijampolėje pradeda verstis laisva gydytojo praktika.

Visą laisvalaikį K. Grinius dabar skyrė “Varpo” ir “Ūkininko” spaudos reikalams, varpininkų veiklai, rinko lėšas, prižiūrėjo laikraščių administracijų veiklą, redagavo straipsnius, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1896m. vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo artima visuomeninės vyro veiklos pagalbininke.

Ji, padedama socialdemokrato V. Kapsuko, buvo net surengusi 111 Dono pėstininkų pulko, dislokuoto Marijampolėje, kareivių sukilimą, kuris nepavyko. Taip pat ji rašė straipsnius “Dėdienės” slapyvardžiu. Gyvendamas Marijampolėje, K. Grinius buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo demonstracijas, būrė ir sąmojino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą, per lietuviškus chorus, spektaklius, suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už tokią veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905m. revoliucijos vėl grįžo į Mrijampolę ir toliau varė kultūros bei švietimo darbą (pagal A. Eidintą jis išvengė tremties į Poltavą).

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->