Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazys Bradūnas

Autorius: Valdemaras

Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Suvalkijoje, Kiršų kaime, tame pačiame, kuriame ir Salomėja Nėris. Jis matydavo pro savo langus Salomėjos Nėries tėvų sodybą.

Gamta, tėvų namų atmosfera vaikui palieka daug įspūdžių. Bet kas pasakys, iš kuri įkrenta sielon poezijos kibirkštys? Bradūnų šeima mėgo dainuoti liaudies dainas, giedoti. Per karą K. Bradūno tėvas, traukdamasis su šeima iš Lietuvos vežėsi ir giesmininkus, išmokė gražiai giedoti ( ir kalbėti) ne tik savo vaikus, bet ir vaikaičius.

Baigęs lituanistikos studijas 1943 m. Vilniuje, V. Mykolaičio – Putino literatūrinių popiečių teikėjas, spėjęs išleisti dar Lietuvoje eilėraščių rinkinį ,, Vilniaus varpai‘‘(1943), pasitraukęs 1944 m. rudenį iš gimtojo Kiršų kaimo, pirmasis ėmė burti jaunųjų rašytojų kartą pradžioj į žurnalą ,,Aidai‘‘, o vėliau į antologiją ,,Žemė‘‘, suvokęs lietuviškosios meninės kūrybos tęstinumą kaip tautos dvasinio pasipriešinimo ir išlikimo akciją, kuriai jis, kapinių duobkasys ir akmenų rašytojas pirmaisiais emigracijos metais, jautėsi pašauktas kaip vieninteliai savo gyvenimo misijai. Išsižadėjęs kartu su visa karo metais debiutavusių literatų karta pranašavo mostų ir direktyvinės nuosakos lyrikoje, jis liko įsitikinęs, kad poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir ,,dreba dėl jos likimo‘‘.

Skaidrus poetinio žodžio paprastumas ir melodingumas ( ,,Visi mano eilėraščiai formavosi kartu su melodiją‘‘ ), S. Nėries ,, Diemedžiu žydėsiu‘‘ skambančiai plastikai, jau pirmuose Bradūnų eilėraščių rinkiniuose rėmėsi ne tiek kintančių emocinių būsenų raiška, kiek pastovių būties pavidalų tyliu stebėjimu. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio užkuriantį aš, ir tai pajusti eilėraščio paskirtis. Artėjimas į amžiną pastovumą daiktuose, žmogaus būtyje ir tautos istorijoje – tai eilėraščio vyksmas, siūbuojantis tarp aprašymo ir meditacijos. Logiškai neartikuliuotas, o tik potekstėje likęs sąlytis su tuo, kas stovi aukščiau ( tautos likimas ar dievas ), sudaro eilėraščio kulminaciją, kuri yra džiaugsmingas praregėjimas ar palankus nusilenkimas begalinei harmonijai ( ,, Ir nežinau, ar krenta žvaigždės,/ Ar eina dievas į mane“ ).

Bradūnas nuosekliai kūrė ištisus ciklus ir atskiras knygas (jų išleista 14 ), siekdamas poetiškai išgyventi ir išryškinti vieno ar kito istorijos bei kultūros reiškinio esmingumą ( pagonybė, Mindaugo krikštas, maras).

1943 m. išėjo nedidukė , 16 puslapių K. Bradūno eilėraščių knyga ,, Vilniaus varpai‘‘. Tikrasis poeto debiutas – rinkinys,, Pėdos arimuos‘‘. Čia sukurtas konkretus žemės įvaizdis, besiremiantis kaimiečio patirtimi. A. Vaičiulaitis, kai K. Bradūnas ,, kalba apie rugius žvengiančius arklius, plūgą, dirvonus, arimus, pirmiausia pajuntame tiesioginį tų žodžių atsiliepimą mumyse, o ne kokią atitrūkusią viziją.

K. Bradūno artojas, atsikėlęs atsikėlęs dar prieš saulės patekėjimą, eina prie tyro šaltinio, prausiasi šaltu gaivinančiu vandeniu. Jis tarsi atlieka ritualinį apsivalymą, pagarbina būsimąją dieną. Kaimietis – gamtos vaikas, gyvena jos ritmu. Šaltinio vanduo įstiprina, saulė glosto, žemė ir žolė padeda atgauti jėgas. Kita vertus, jo prakaitas palaisto žemės gelmes, sujungia su ja : ,, Tas prakaito lašas, ta juodmedžio sauja, Ar lauko ar mano dalis?…

Dar Bradūno kūryboje jaučiamos benamio nuotaikos ypač eilėraščių knygoje ,,Svetimoji duona‘‘. Pabėgėlį supa svetimi laukai ir svetimas oras, ten ir duona svetima, nes ji ne pačių užauginta, o gauta iš kitų
rankų. Tremtinių nešildo svetimo židinio šiluma, vaidenasi gaisruojanti tėviškė. Poetas nuolat prisimena ,, paliktuosius namus‘‘, piliakalnius, kapelius, javų laukus. Daugelyje eilėraščių vardinama tai, kas palikta, ko ilgimasi.

Žemininko įsipareigojimai. Dvi pirmosios Bradūno poezijos knygos išėjo dar Lietuvoje karo metais. Jau Vokietijoje – ,, Svetimoji duona‘‘, ,, Maras‘‘, ,,Apeigos‘‘. Labai svarbus poeto kelio ženklas – antologija ,,Žemė‘‘. J. Grinius šios antologijos įvade pavadino K. Bradūną žemdirbiškuoju poetu ir, norėdamas jį tiksliau aptarti, pabrėžė : ,, Bradūnas ne gamtos, o žemės poetas‘‘. Poetas turįs žemės šventumo jausmą. Ši jausena išsakyta trumpame ,, Žemės‘‘ antologijoje įdėtame eilėraštyje ,,Vakaro malda‘‘.
Kai vakaro maldoj kasdieninės duonos,

Užlieja sielą man javų laukai.

Rodos, einu alsuojančiais dirvonais,

Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,

Kad žemę taip svaiginančiai myliu,

Ir, kad širdis, Tau šitiek tepasakius,

Pavirto vėl arimų grumsteliu.
K. Bradūnas – poetas įsipareigojęs savo tautai, jos praeičiai. Filosofas A. Maceina yra pasakęs, kad ,, K. Bradūnas savo poezijoje peršoka tautinę kasdienybę ir pasineria i pirmykščius mūsų tautos elementus, į aną senovinį matriarchalinį sluoksnį, susiformavusį dar iki – krikščioniškais laikais, tačiau išlikusi mūsų tautos pasąmonėje ligi šiol.

Prisirišimą prie valstietiškos buities rodo biografijos detalė: 1944 m. K. Bradūno tėvai, pasikinkę arklius išvyko iš Lietuvos. Važiavo per Rytprūsius, Lenkiją, Čekoslovakiją, Austrija ir visur saugojo arklius. Vėliau Bradūnų šeima persikėlė per Alpių kalnus į Bavariją. Ten, tuos aklius vargais negalais išlaikė iki 1949m.

Gimtosios žemės ilgesys padiktavo išeivių poezijos antologijai ,,Žemės‘‘ vardą. K . Bradūnas ją redagavo; įdėjo dalį rinkinio ,, Pėdos arimuos‘‘ ir išeivijoje parašytų eilėraščių. K . Bradūnui tvirčiausiai prigijo poeto žemininko vardas. T. Venclova žemininką K. Bradūną įvertino kaip gyvybingos literatūrinės tradicijos tęsėją: ,, jis yra darbo ir darbu įgyjamos vidinės laisvės poetas. Ilgainiui K. Bradūno žemės vaizdinys abstraktėjo, tolo nuo arimo ir artojo išgyvenimų. Eilėraščiu cikle ,,Apeiginė‘ žemės motyvas susietas su žmogaus ir tautos egzistencija. Poetas, prisimindamas lietuvių liaudies dainą apie žemės deivę Žemyną, seka rugio ir žmogaus kelią. Pagonišku tikėjimu, liaudies magija ir apeigomis tarsi norima sustiprinti žemės ir žmogaus gyvybines galias, kad ,,vaikų vaikai/ Gimtų grūdo gajumo‘‘. Tačiau trapi žmogaus negali lygintis su amžinąją žeme, didžiuoju grūdo prisekinimu. Poetas mąsto apie žemės gyvybę ir mirtį. K. Bradūno kūrybos uždavinys – ,, suteikti prasmę žemės netekimo, tremties mirties ir nebūties reiškiniams istorijos įvykių ir laiko tėkmės kontekste‘‘.

K . Bradūno išaugina naujas simbolines reikšmes, artėja prie žemės religijos, artėja prie ,,žemės religijos‘‘. Įdomi žemininko versija apie žmogaus sukūrimą : pirmiausia žmogus buvo žemės dalis, Dievas jį atplėšė lyg puodžius molį išskyrė iš gamtos ir davė dievišką kibirkštį – sielą:

Bet molį atplūdai nuo žemės –

Ji nori atsiimti ir mane,

Skubėk įžiesti savo ženklą

Karšto kvapo ugnia…

K. Bradūnas savo poezijoje kalba apie lietuvių tautos istoriją. Lietuva nušviesta karų, sukilimų liepsnomis, gaisrų pašvaistėmis, kruvinais laštakiais, nes tokia dalia mažo krašto. Per poeto gimtąjį kaimą ėjo švedų kariauna, ,, Napoleonas žygiavo iš Prūsijos į Kauną‘‘ . Per pirmąjį pasaulinį karą ,, Visas Kiršų kaimas buvo šluote nušluotas‘‘ , K. Bradūno tėviškės ir pamatai sudeginti, o per Antrąjį pasaulinį karą – ,,kiek buvo atsistatę visi ūkininkai Kiršų kaimo, ir vėl nė ženklo neliko, vėl frontas ties Vilkaviškiu – pasakojo poetas. Pavojinga buvo gyventi, bet kartu didžiuojiesi, – per tavo tavo Kiršus, imperatoriai, ir karaliai žygiavo, o žmonės vis tiek atsilaikė ir dar dabar tebegyvena. Net pirmieji ryškesni prisiminimai iš vaikystės yra apie karą.

Istoriniai perversmai, ypač karas, suardo tautos egzistenciją, išbloškia žmogų iš jo įprasto gyvenimo. Okupacija, žemės ir namų praradimas, kapai svetimoje žemėje ir panašūs istorijos absurdai griauna pasaulio tvarką. Visa gamta sutrinka prieš kraujo praliejimą. Poetui rūpi mažos tautos išlikimo galimybės. Jo nuomone, ,, tautą išgelbėjo valstybingumas, žemdirbiškumas ir kūrybingumas. Šiuos bruožus K. Bradūnas susiejo su trimis kūrėjais – kunigaikščiu Gediminu, K. Donelaičiu, M. K. Čiurlioniu – ir įkūnijo atskiromis knygomis : ,, Sonatos ir fugos‘‘, ,,Donelaičio kapas‘‘, Pokalbiai su karaliumi‘‘. Vėliau jas sujungė į vieną – ,, Lietuvišką trilogiją‘‘. Poetas ne tik iškelia Gedimino asmenybę, primena epochos problemas, bet ir nurodo praeities ir šiandienos kontrastus. Gediminas kvietėsi amatininkus, žemdirbius, iš kitų kraštų, o XX a. realybė – patys lietuviai išvaryti iš Lietuvos, iš savo žemės : ,, Mano gentis, ne pakviesta, o išvaryta‘‘, gentainiams tenka gultis į svetimą žemę, vaikaičiai nebežino, kur buvo ,, gimtinės tėvonija‘‘ . Gediminą poetas laiko – idealistu ( ,, Tavo išmintis šiandiena per gera‘‘ ), nors ir pats nori tęsti humanistinę tradiciją.

,,Pokalbiai su karalium‘‘ įdomi rinkinio struktūra – pateikiamos tikros ištraukos iš Gedimino laiškų, taikos ir prekybinių sutarčių, o eilėraščiuose Gedimino mintys interpretuojamos, siejamos su naujaisiais laikais. Rinkinys skirtas Vilniaus – 650 metinėms. Savo forma ,, Pokalbiai su karalium‘‘ bus drąsiausias Bradūno eksperimentas. Šis rinkinys yra be galo įdomus savo struktūra.

Bradūno poezijoje temos jungiasi, pereina vienas į kitą, įvaizdžiai keičia prasmes, kol ateinama iki krikšto aukos ( gamtoje, žmoguje, tautoje ). Prarastoji žemė, senoji gimtinė, tautos būtis, krikščionybės paslaptys, istorijos absurdai ir nelaimės, mirtis keistai susipina, poeto valia įgauna naują prasmę. Pasaulio vietovės, sintezės jausmas natūraliai atitinka poeto misiją: ,, Dievas liepė man būti / Nuo smiltelės iki žvaigždės‘‘.

Žodis įkvepia laiką ir erdvę. Santykis su žodžiu – ne tik pagarbą šventenybei, bet ir atviriausia akistata, pamaldus pasiaukojimas : ,, nuogas / Štai stoviu prie pradžios, / Kiekvieną skiemenį bučiuodamas, / Kaip kūdikis meldžiuos‘‘. K . Bradūnas priskiria archajines žodžio funkcijas : burtų galią, išlikimo garantą, apraudojimo ir pagerbimo priemonę. Jis renka žodžius apeigoms, žavisi paprastųjų žodžiu nepaprastumu, atsiskleidžiančiu maldose, giesmėse. Poetas
pagerbia lietuvių raštijos senuosius paminklus, literatūros kūrinius, vietoves. Tuo K. Bradūno poezija primena lietuvių kultūros vardyną, enciklopediją. Štai eilėraštis ,, Nuo Ragainės iki Varnių‘‘ pagerbiami Lietuvių raštijos pradininkai – Ragainėje gyvenęs pirmosios Lietuviškos knygos autorius M. Mažvydas, o Varniuose – Žemaičių kanauninkas Mikalojus Daukša garsiosios ,, Prakalbos į malonųjį skaitytoją‘‘ autorius. Žodis – neatskiriama tautos buvimo dalis, neatsitiktinai barbarai naikina pavergtos tautos raštiją ( jos istorija – eilėraščių cikle ,, Mylimos ir žudomos raidės‘‘). K. Bradūno santykį su kalba yra gražiai nusakęs Vytautas A. Jonynas , rašydamas apie knygą ,, Donelaičio kapas‘‘ : ,, Per pagarbos pareiškimą Donelaičiui Bradūnas nusilenkia prieš Didįjį Slėpinį, kuriuo yra mūsų nuostabioji mūsų kalba ir kūrybinis vyksmas apskritai. Gal net visą rinkinį butų galima pavadinti himnu lietuvių kalbai, tai Bradūno nuostaba prieš jo grožį, žavėjimas lietuvių liaudies dainomis. Poezija ir visa žodinė kūryba poetui iš tiesų yra Didysis Slėpinys, kupinas paslapties, magijos, burtų galios :

Žodi, būki.

Žodi, tapki

Žodi, tapęs neapaki

Nuo spindėjimo laimėto

Nuo kryžkelio- amuleto,

Iš poezijos nulieto.

K. Bradūnas lietuvių tautos istoriją sieja su pasaulėjauta, su tautosaka. Jis vengia tiesiogiai smerkti, aiškinti, deklaruoti. Žodis pats viska gali pasakyti.

K. Bradūnas puikus meistras, žodį tariantis lėtai, jausdamas jo skonį burnoje, gėrėdamasis juo. Jo poetinis žodis talpus, ritmas natūralus, su giesmių ir maldų rimtimi, su liaudies dainų pakartojimais ir paralelizmais. Poetas yra sakęs : ,, Kas man yra labai svarbu – būtent žodžio gerbimas. Žodis turi būti labai tiksliai eilėrašty atrinktas, ir eilėraštis turi būti apšlifuotas.

Kazys Bradūnas – ryškiausias žemininkų ideologijos poetas , redaktorius, išeivijos kultūros organizatorius. Keliolikos poezijos knygų autorius, išreiškęs individualų poetinį santykį su gimtąja žeme su lietuvių mitologija ir tautosaka. K. Bradūnas yra aktyvaus santykio su tauta, jos istorija poetas.

Naudota literatūra :
1. Kazys Bradūnas ,, Iš grumsto ir iš dvasios‘‘ 1994 m.

2. ,,XX amžiaus lietuvių literatūra‘‘1994

Rašykite komentarą

-->