Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazys Bradūnas

Autorius: Valdemaras

Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Suvalkijoje, Kiršų kaime, tame pačiame, kuriame ir Salomėja Nėris. Jis matydavo pro savo langus Salomėjos Nėries tėvų sodybą.

Gamta, tėvų namų atmosfera vaikui palieka daug įspūdžių. Bet kas pasakys, iš kuri įkrenta sielon poezijos kibirkštys? Bradūnų šeima mėgo dainuoti liaudies dainas, giedoti. Per karą K. Bradūno tėvas, traukdamasis su šeima iš Lietuvos vežėsi ir giesmininkus, išmokė gražiai giedoti ( ir kalbėti) ne tik savo vaikus, bet ir vaikaičius.

Baigęs lituanistikos studijas 1943 m. Vilniuje, V. Mykolaičio – Putino literatūrinių popiečių teikėjas, spėjęs išleisti dar Lietuvoje eilėraščių rinkinį ,, Vilniaus varpai‘‘(1943), pasitraukęs 1944 m. rudenį iš gimtojo Kiršų kaimo, pirmasis ėmė burti jaunųjų rašytojų kartą pradžioj į žurnalą ,,Aidai‘‘, o vėliau į antologiją ,,Žemė‘‘, suvokęs lietuviškosios meninės kūrybos tęstinumą kaip tautos dvasinio pasipriešinimo ir išlikimo akciją, kuriai jis, kapinių duobkasys ir akmenų rašytojas pirmaisiais emigracijos metais, jautėsi pašauktas kaip vieninteliai savo gyvenimo misijai. Išsižadėjęs kartu su visa karo metais debiutavusių literatų karta pranašavo mostų ir direktyvinės nuosakos lyrikoje, jis liko įsitikinęs, kad poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir ,,dreba dėl jos likimo‘‘.

Skaidrus poetinio žodžio paprastumas ir melodingumas ( ,,Visi mano eilėraščiai formavosi kartu su melodiją‘‘ ), S. Nėries ,, Diemedžiu žydėsiu‘‘ skambančiai plastikai, jau pirmuose Bradūnų eilėraščių rinkiniuose rėmėsi ne tiek kintančių emocinių būsenų raiška, kiek pastovių būties pavidalų tyliu stebėjimu. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio užkuriantį aš, ir tai pajusti eilėraščio paskirtis. Artėjimas į amžiną pastovumą daiktuose, žmogaus būtyje ir tautos istorijoje – tai eilėraščio vyksmas, siūbuojantis tarp aprašymo ir meditacijos. Logiškai neartikuliuotas, o tik potekstėje likęs sąlytis su tuo, kas stovi aukščiau ( tautos likimas ar dievas ), sudaro eilėraščio kulminaciją, kuri yra džiaugsmingas praregėjimas ar palankus nusilenkimas begalinei harmonijai ( ,, Ir nežinau, ar krenta žvaigždės,/ Ar eina dievas į mane“ ).

Bradūnas nuosekliai kūrė ištisus ciklus ir atskiras knygas (jų išleista 14 ), siekdamas poetiškai išgyventi ir išryškinti vieno ar kito istorijos bei kultūros reiškinio esmingumą ( pagonybė, Mindaugo krikštas, maras).

1943 m. išėjo nedidukė , 16 puslapių K. Bradūno eilėraščių knyga ,, Vilniaus varpai‘‘. Tikrasis poeto debiutas – rinkinys,, Pėdos arimuos‘‘. Čia sukurtas konkretus žemės įvaizdis, besiremiantis kaimiečio patirtimi. A. Vaičiulaitis, kai K. Bradūnas ,, kalba apie rugius žvengiančius arklius, plūgą, dirvonus, arimus, pirmiausia pajuntame tiesioginį tų žodžių atsiliepimą mumyse, o ne kokią atitrūkusią viziją.

K. Bradūno artojas, atsikėlęs atsikėlęs dar prieš saulės patekėjimą, eina prie tyro šaltinio, prausiasi šaltu gaivinančiu vandeniu. Jis tarsi atlieka ritualinį apsivalymą, pagarbina būsimąją dieną. Kaimietis – gamtos vaikas, gyvena jos ritmu. Šaltinio vanduo įstiprina, saulė glosto, žemė ir žolė padeda atgauti jėgas. Kita vertus, jo prakaitas palaisto žemės gelmes, sujungia su ja : ,, Tas prakaito lašas, ta juodmedžio sauja, Ar lauko ar mano dalis?…

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->