Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazys Binkis

Autorius: Adomas

K. Binkis gimė 1893m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio Gudelių sodžiuje. Kaimas, tada dar neišsiskirstęs į vienkiemius, skendėjo augalotų medžių gotuose, dar tebebuvo gyvi senolių lūpose pasakojimai apie baudžiavos jungą, kurį vilko ir poeto senelis Kazimieras. 1886 m. gruodžio 5 d. , jausdamas artėjančią mirtį, poeto senelis surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Jaunesnieji Antano broliai – Pranas ir Petras- jau prieš dešimtį metų buvo atsidaliję namus ir žemę. Ketvirtasis brolis Juozas prieš keletą metų mirė, palikęs du mažamečius našlaičius – Petriuką ir Poviliuką. Atsidaliję Binkiai gyveno šalia vienas kito, dažnai susieidami ir nuolatos dalydamiesi ūkio padargais bei duonos pluta.

Likęs našlys, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkart vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės bei sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Binkių skurdžioje šeimoje nebuvo nei ypatingos šilumos, nei santaikos. Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir paslaptimis. Kairėje keliuko iš Gudelių į Papilį pusėje, perėjus medinį Rovėjos upelio tiltą, plytėjo didžiulis grafo Šuazelio de Gufjė dvaras, paskendęs išlakių augalotų ąžuolų ir liepų lapijoje. Tai senoji Radvilų gūžta.

Gilūs, maurais užžėlę tvenkiniai, knibždantys žuvų ir laukinių paukščių, pagal užsienio madas parke išsodintos klevų alėjos ir parko glūdumoje stūksantys dvarpomių rūmai, papuošti masyviomis medinėmis kolonomis, viliojo Gudelių kaimo vaikus bent iš tolo žvilgtelėti į tą jiems nesuvokiamo pasaulio užkertę. Kaziuko motina jaunystėje keletą metų buvo tarnavusi grafams, todėl būsimąjį poetą čia traukė ir gausybė namuose girdėtų pasakojimų.

Palei patį Gudelių kaimą vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyj. „Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.

Poeto tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Mažasis Kaziukas labai mėgo klausytis tėvo pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes. Penkerių metų Kaziukas, padedamas tėvo, išmoko skaityti ir rašyti – iš pradžių lietuviškai, o vėliau ir rusiškai.

Po daugelio metų, kai buvo mėginta surinkti pasakojimus apie mūsų didžiojo poeto vaikystės ir paauglystės metus, jo mokslo draugas Petras Pilypas pasakė: „Būtų galima prirašyti storą knygą visokiausių jo išdaigų. . . Daug ko ir negaliu papasakoti. Juk tai žemintų mano gero draugo ir poeto vardą“.

Vis dėl to, turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti. Vėliau apie pradinėje mokykloje praleistus metus poetas kalbėjo grauduliu ir ironija – kokia nemielaširdingai despotiška nelanksti buvusi mokymo ir auklėjimo sistema.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->