Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazio Borutos “Baltaragio malūnas”

Autorius: Eimantas

Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ turi kelias vaizdavimo plotmes. Viena plotmė realistiška, kurioje vaizduojamas kaimo gyvenimas, mišios, o kita sakmiška, kurioje vaizduojamas velnias, užburtos pelkės „Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias – Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas.“. Abi plotmės ganėtinai susipynusios.

Kūriniui būdingas sakmiškas paslaptingumas. Keistai atrodo velniuko išdaigos, įvairūs žmonių regėjimai „O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio ežero gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais obuolmušiais ir lėkė jos pasitikti.“ .

Velnio pasaulis duoda įdomumo tekstui. Tas pasaulis labai paslaptingas ir keistas, pasakiškas.

Pinčukas gyvena pelkėjė, liekne. Velniukas turi ragus, yra mažas ir labai lieknas, susikūprinęs, su barzdele. Kai kurie žmonės manė, kad jis panašus į šmėklą “Šauk nešauk, – sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs…“. Pinčukas galėdavo pavirsti į jauną ir meilų vaikiną, į šikšnosparnį ir kitus pavidalus. Paisvertęs kitu pavidalu Pinčukas visus galėdavo suklaidinti.

Paudruvės pelkės velniukas turėjo galių. Kartais jis pasirodydavo danguje „Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi pats nelabasis su maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios.“, kartais jis pakeisdavo pavidalą „O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių.“, o kartais suklaidindavo ir išvarydavo žmones iš proto. Pinčukas galėjo užburti kelius.

Pinčuko santykiai su žmonių pasauliu buvo labai keisti. Jį žmonės prisimindavo tik tada, kai iškrėsdavo šunybę. Žmonės velniuko nemėgo, o jis nemėgo žmonių, todėl velniukas būdavo vienišas ir per dienas miegodavo.

Pinčukas sugriovė Jurgos ir Girdvainio meilę, nes buvo vienišas ir piktas, troško keršto. Kerštas buvo ne iš meilės, greičiau tai buvo jo prigimtis ir liūdesys, nusivylimas, vienišumas ir pyktis, kad jis neturi savos meilės. Nors Pinčukas ir buvo velnias, jam reikėjo, kad kas juo rūpintųsi, būtų šalia.

Romane nemaža etnografinių vaizdų. Vienas iš jų tai yra Baltaragio malūnas, kuris stovėjo ant didelio ežero kranto „Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.“. Kitas etnografinis vaizdas yra bažnytkaimis, kuriame stovi sena bažnytėlė ir seni, gražūs etnografiniai nameliai. Visi etnografiniai vaizdai, aprašyti kūrinyje, labai gražūs ir tautiški.

Taip pat kūrinyje gausu aprašomų jausmų. Jie labai tikroviški ir tyri. Jurga dainiškai tyra, jaučianti tikrus jausmus.

Romane aprašoma ir tautosakiška meilės istorija. Graži, jauna malūnininko duktė įsimyli šaunų vaikiną. Jų piršlybos vyksta pagal papročius, su buteliu užkimštu rūta, yra ir piršlys. Viskas atrodo tikrai tautosakiškai ir lietuviškai, su visais papročiais ir tam tikru bendravimu tarp įsimylėjėlių.

Jurga – kaip dainų mergelė. Ji jauna, graži, ilgakasė šviesiaplaukė ir linksmuolė „…glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas…“, „Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati linksmiausia mergina…“. Jurga tyra ir nuoširdi, tačiau, kaip ir merginos dainose, ji užsispyrusi.

Girdvainis ugningas, patrakęs vaikinas. Jis pasitiki savimi. Šis jaunikaitis ypač vertina obuolmušius žirgus, net per daug. Per juos prarado Jurgą, kuri buvo vienintelė jo meilė. Girdvainis kitoks, nei kiti vaikinai.

Sužadėtinių santykiai drovūs, ne visai atviri. Jurga truputi erzinančiai elgiasi, bet vėliau vis tiek atskleidžia savo jausmus „Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.”, „Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nepagaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį. „Kas bus, tas bus, esiu už tavęs, skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą!“ vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.“. Girdvainis kitaip negu Jurga savo jausmus rodė atvirai ir buvo atkaklus.

Jurgos ir Girdvainio meilės baigtis ne tautosakiška, nes jie buvo išskirti. Nors kai kurie meilės baigties momentai atrodo tautosakiški. Jurgos laukimas mylimojo atrodo tautiškai, bet jos mirtis ir Girdvainio dingimas nėra įprasti tautosakiškoms meilės baigtims.

Jurgos ir Baltaragio bendravimas labai gražus, šeimyniškas. Baltaragio meilė ir rūpestingumas labai nuostabūs, primena tautosakiškus tėvo ir dukters santykius „Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra – visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas.“. Jurga taip pat labai mylėjo tėvą, rūpinosi juo ir negalėjo jo palikti „Kaip man gera su tavim, tėveli, – glausdamasi kalbėjo – Visą amžių taip gyvenčiau ir nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.“. Jurga niekada nepamiršdavo tėvo nuomonės, o Baltaragis buvo atlaidus savo dukrai.

Abi veiksmo plotmės, realistiška ir sakmiška, labai persipynusios. Kūrinyje perėjimai iš vienos plotmės į kitą, motyvų susipynimas į vieną pasakojimą yra nepastebimi ir sudaro „Baltaragio malūno“ menininį žavesį. Tarp abiejų plotmių išnykusi skiriamoji riba, ir tai nepaprastai gražina kūrinį.

Rašykite komentarą

-->