Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazio Borutos “Baltaragio malūnas”

Autorius: Edvardas

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas nedavažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.

Bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko. Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nuėjo pas savo kaimyną pasikalbėti. Jam buvo pažadėta Baltaragio dukra, tačiau susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir net išvedė juos iš proto. Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus, ir nieko nepešęs buvo nutrenktas perkūno, beeidamas pas Jurgą atsiprašyti ir susitaikyti. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, perkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.

Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų.

Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.

Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: “Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės”. “Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės”.

Visa tai suteikia romanui mitų ir tautosakos atspindžių.

Rašykite komentarą

-->