Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazimieras Būga

Autorius: Gabrielė

Kazimieras Būga – žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas” (A. Sabaliauskas).

K. Būga gimė 1879m. lapkričio mėn. 6d. Pažiegės vienkiemyje, Drusetų rajone. Jo tėvas – taip pat Kazimieras – buvo anuomet labiau apsišvietęs už kitus apylinkės valstiečius: mokėjo skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Mirė 1921m. liepos mėn. 3d., sulaukęs 73 metų amžiaus. Motina – Grasilija Mekuškaitė- Būgienė – buvo kilusi iš Jūžintų apylinkės. Ji mirė 1935m. gruodžio mėn. 14d., sulaukusi 76 metų amžiaus. Būgų šeima buvo gana gausi – keturi sūnūs ir keturios dukterys. Tėvams – vidutiniams valstiečiams – ano meto sąlygomis buvo nelengva aprūpinti savo vaikus ir “išleisti juos į žmones”.

Mažasis Kazimieras elementorių skaityti išmoko iš tėvo. Vėliau dvi žiemas mokėsi pas “daraktorius”: skaitė maldų knygas. 1890-1891 m. žiemą Būga mokėsi Dusetų valsčiaus mokykloje, o nuo 1891 m. rudens iki 1892 m. pavasario – Zarasų apskrities mokykloje. Zarasuose buvo nepatogu – toli važinėti, sunku su maistu, nebuvo kam vaiko globoti. Todėl 1892 m. liepos mėnesio pabaigoje tėvas nuvežė sūnų į Peterburgą pas savo pusbrolį, dirbusį šiame mieste vežiku. Išlaikyti Būgiuką pusbrolis sutiko su sąlyga, kad jo šeima vasarą galėtų atvykti į Pažiegę vasaroti.

Mokydamasis Peterburge, K. Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir su didžiausiu užsidegimu ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Dar studentu būdamas, išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studijai”, kuriame išdėstė savo mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė spaudai K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką” (išsp. 1911 m.).

Studijuodamas universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas ir vėliau buvo labai mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje „Lituanika” Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai kubilas, katilas, muilas, šilkas, ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų senieji lietuvių santykiai su germanais” įrodė, kad seniausi lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių, kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia, grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.

1911 m. studijoje „Apie lietuvių asmens vardus” K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas, Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, ir tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas, Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir t.t.).

Baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. Tuo metu jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->