Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kazimieras Būga

Autorius: Gabrielė

Kazimieras Būga – žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas” (A. Sabaliauskas).

K. Būga gimė 1879m. lapkričio mėn. 6d. Pažiegės vienkiemyje, Drusetų rajone. Jo tėvas – taip pat Kazimieras – buvo anuomet labiau apsišvietęs už kitus apylinkės valstiečius: mokėjo skaityti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Mirė 1921m. liepos mėn. 3d., sulaukęs 73 metų amžiaus. Motina – Grasilija Mekuškaitė- Būgienė – buvo kilusi iš Jūžintų apylinkės. Ji mirė 1935m. gruodžio mėn. 14d., sulaukusi 76 metų amžiaus. Būgų šeima buvo gana gausi – keturi sūnūs ir keturios dukterys. Tėvams – vidutiniams valstiečiams – ano meto sąlygomis buvo nelengva aprūpinti savo vaikus ir “išleisti juos į žmones”.

Mažasis Kazimieras elementorių skaityti išmoko iš tėvo. Vėliau dvi žiemas mokėsi pas “daraktorius”: skaitė maldų knygas. 1890-1891 m. žiemą Būga mokėsi Dusetų valsčiaus mokykloje, o nuo 1891 m. rudens iki 1892 m. pavasario – Zarasų apskrities mokykloje. Zarasuose buvo nepatogu – toli važinėti, sunku su maistu, nebuvo kam vaiko globoti. Todėl 1892 m. liepos mėnesio pabaigoje tėvas nuvežė sūnų į Peterburgą pas savo pusbrolį, dirbusį šiame mieste vežiku. Išlaikyti Būgiuką pusbrolis sutiko su sąlyga, kad jo šeima vasarą galėtų atvykti į Pažiegę vasaroti.

Mokydamasis Peterburge, K. Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir su didžiausiu užsidegimu ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Dar studentu būdamas, išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studijai”, kuriame išdėstė savo mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė spaudai K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką” (išsp. 1911 m.).

Studijuodamas universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas ir vėliau buvo labai mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje „Lituanika” Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai kubilas, katilas, muilas, šilkas, ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų senieji lietuvių santykiai su germanais” įrodė, kad seniausi lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių, kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia, grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.

1911 m. studijoje „Apie lietuvių asmens vardus” K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas, Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, ir tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas, Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir t.t.).

Baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. Tuo metu jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.

Profesoriaudamas Kauno universitete, K. Būga su nepaprastu pasišventimu ėmė rašyti didįjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame aiškino ne tik žodžių reikšmes ir vartojimą, bet ir jų kilmę bei istoriją, į jį dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Iki Būgos niekas tokio lietuvių kalbos žodyno nebuvo rengęs. Tačiau ankstyva mirtis greit nutraukė šį darbą; tebuvo išleisti tik du K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno sąsiuviniai (I – 1924 m., II – 1925 m.). Liko K. Būgos sukaupta žodyno kartoteka (apie 600 000 lapelių), iš kurios išaugo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka. Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija – tai du tarp savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties patale Karaliaučiaus ligoninėje, Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename iš paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė: „Brangioji! Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės… „Lietuvos žodyno” dėžės… Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui”.

Dirbdamas Lietuvoje, K. Būga parašė daug mokslo veikalų. Visose lietuvių kalbos mokslo srityse Būga paliko svarų indėlį. Daug tyrinėjo lietuvių kalbos fonetinę struktūrą, gramatinę sandarą (pvz., „Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė”), padėjo teorinius kirčio ir priegaidės mokslo pagrindus (pvz., „Kirčio ir priegaidės mokslas”). K. Būga – pirmasis lietuvių kalbininkas, labai originaliai tyręs lietuvių kalbos santykius su kitomis baltų kalbomis (latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių). Jo studija „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai” (1924 m.) ir šiandien tebėra pats išsamiausias darbas apie baltų gentis ir kalbas. Daug Būga nusipelnė ir lietuvių nacionalinės kalbos kultūrai. Anksti jis pradėjo kelti aikštėn rašybos negeroves, joms skyrė patį pirmąjį savo straipsnį „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė” (1900 m.). susidarė nuoseklią savo rašybos sistemą, kurios principus išdėstė straipsnyje „Dėl mūsų rašybos” ir knygoje „Rašybos mažmožiai”. Tais principais rėmėsi J. Jablonskis, normindamas mūsų rašybą, jais remdamiesi šiandien pradėjome rašyti j žodžiuose pjauti, bjaurus, spjauti ir pan. Dviejose didelėse straipsnių serijose – „Kalbos dalykai” (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai” (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.

Daugiausia K. Būga yra nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai, mokslui apie žodžius. Jis išaiškino šimtų lietuvių kalbos žodžių kilmę; ligi šiol Būga tebėra žymiausias lietuvių etimologas, nušvietęs ne vieną lietuvių kalbos praeities puslapį, ypač knygoje „Kalba ir senovė” (1924 m.).

„Visose kalbotyros srityse Būga pasižymėjo kaip gilus ir savaimingas mokslininkas, daugeliu atvejų apie svarbius lietuvių kalbos faktus pirmasis taręs naują ir svarų žodį, pasiekęs vertingų rezultatų, kurie ir šiandien tebetarnauja mokslui, visuomenei” (K. Korsakas).

Didžiai vertinant Kazimiero Būgos kalbos mokslo darbus, jam buvo pastatytas didžiausias paminklas, 1958-1962 m. buvo surinkti ir išleisti trys K. Būgos „Rinktinių raštų” tomai, sudaryti prof. Z. Zinkevičiaus.
K.Būga apie kalbą leidinyje “Kalbos ir senovės”:

“Kalba, būdama ne šios dienos žmonių kartos padaras, turi savo praeitį. Kalba be žmogaus viena pati negyvuoja. Kalbos praeitį tirdami tuo patiem jau tiriame ir tąja kalba kalbančio žmogaus gyvenimo istoriją. Kalba prityrusiam kalbininkui – tikras istorijos šaltinis, nes šių dienų kalboje atspindi praeitasis žmogaus gyvenimas, visa jo senovė… Kalbą galime pavadinti archyvu, senovės dokumentų rinkiniu. Kiekvienas kalbos žodis, kaipo pirma gyvenusių kartų padaras, yra mums istorijos dokumentas, šį tą pasakąs apie žmogų, to žodžio darytoją ir jo gyvenimą.”

Naudota literatūra:

1. K.Būga – “Rinktiniai Raštai” II tomas.

2. http://ualgiman.tinklapis.lt/kazimieras_buga.htm / 2004-05-20

3. “Lietuvių Kalbininkai” – rinkinys 1987.

Rašykite komentarą

-->