Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kaunas Vokiečių okupacijos metais

Autorius: Raminta

Šis darbas, tai žvilgsnis į praeitį. Negi mums vis vien kas buvo prieš keletą dešimčių metų? Negi vien dėl to, kad šiuo metu Lietuva išgyvena gana ramų laikotarpį, spėjome pamiršti sunkias akimirkas? Tuos metus, kuriuos butų galima vadinti Tėvynės žaizda, juodąja Lietuvos istorijos dėme? Negalima sakyti, jog pamiršome. Galbūt mes, mokiniai, dar per mažai apie tai žinome… Todėl šitas rašinys kartu ir maža kelionė į praeitį, bandymas išgyventi viską dar kartą. Tiesa, galbūt mes, rašantys, taip stipriai niekada nepajusime tų laikų dvasios, tų išgyvenimų ir skausmo, tačiau tiems, kurie visa tai prisimena, kurie pasakoja savo prisiminimus, tai tikrai bus simboliška kelionė atgal. Ko gero mums, jaunosios kartos atstovams, niekada tie įvykiai nebus tokie skausmingi. Tai natūralu, nes žmogus negali suprasti ir tuo labiau įvertinti bei pajausti skausmo, kurio dar neteko patirti… Tačiau yra tokių, kurie prisiminę, regis, jaučia tuos įvykius, regis, ranka apčiuopia, nes juose dalyvavo. Taip, juk kartą patyręs tokius dalykus, ko gero, jau niekada nepamirši…

O VISKAS PRASIDĖJO TAIP…
1941 m. birželio 22 d. ankstyvą rytmetį vokiečių lėktuvai bombardavo Kauno aerodromą. Vidurdienį Tassui buvo perduotas I.Kaplano rusiškai surašytas Tarybų Lietuvos rašytojų pareiškimas: lietuvių tauta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisidės triuškinant priešą jo paties žemėje. Bet tos pačios dienos popietę Lietuvos TSR vyriausybės automobilių vilkstinė nurūko Savanorių prospektu Daugpilio link. Tik nedaugeliui rašytojų, aktyviausių sovietinės valdžios rėmėjų, atsirado vietos perkrautuose automobiliuose. Drauge su paniškai bėgančiu partiniu aktyvu pasitraukė S.Nėris, P.Cvirka, K.Korsakas, A.Venclova, J.Šimkus, J.Marcinkevičius, L. Gira. Kitos dienos rytmetį, dar būdami Zarasuose, jie išgirdo per Kauno radiją skaitomą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Jau pirmą karo dieną Lietuvos aktyvistų fronto grupės (100 000 vyrų), išėję iš pogrindžio, apšaudo besitraukiančią vyriausybinių automobilių koloną ir pavienius Raudonosios armijos būrius, užima telefono pastotes ir milicijos nuovadas, puola tiltus ir kareivines. Kaunas atsiduria sukilėlių rankose, hitlerinei kariuomenei net nepriartėjus prie miesto. Birželio 24 d. „Žaibo” spaustuvės patalpose susirenka Laikinoji vyriausybė pirmajam posėdžiui, kuriam pirmininkauja J.Ambrazevičius – literatūros vadovėlių autorius, kritikas, Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojas. Laikinosios vyriausybės ministrai pasmerkia okupacinį sovietinį režimą ir paskelbia: „Norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai”. Senoji apskričių ir valsčių administracija pašaukiama atstatyti buvusią tvarką – likviduoti sovietinės nacionalizacijos pasekmes, atšaukti bažnyčios ir mokyklos atskyrimą, grąžinti Lietuvos civilinio kodekso veikimą. Visuose miestuose ir miesteliuose iš buvusių šaulių, iš kareivių ir karininkų, pasprukusių iš Raudonosios armijos lietuviškojo korpuso, susidaro savanoriški kariniai būriai, kuopos, batalionai, pavaldūs Laikinajai vyriausybei.

Pirmųjų karo dienų džiaugsmas greitai pasikeitė nusivylimu, išgąsčiu ir pasipriešinimu „naujosios Europos” tvarkai. Laikinoji vyriausybė išsilaikė vos 6 savaites – ją pakeitė civilinė Ostlando komisariato valdžia okupuotoms Rytų sritims. 1941 m. rudenį prasidėjo žydų egzekucijos – tūkstantinės voros genamos į Panerius ir Kauno IX fortą, čia turi nusirengti ir gulti į duobes ant nušautųjų, kad būtų sušaudyti atsiųstų ir vietoj suburtų naikintojų komandų. Kalnai drabužių styro iš toli, ir žudikai čia pat juos pardavinėja. Antrą kartą Lietuvą ištiko siaubo šokas – vėl naikinami žmonės be jokios kaltės. Kauno VI forte kasdien badu numarinama iki 400 karo belaisvių. Už pyliavų nepristatymą Vilniaus komisariato gestapininkai sušaudo po 5 kiekvieno valsčiaus ūkininkus ir palieka miestelių aikštėse. Už pašautą vokiečių pareigūną sudeginamas visas kaimas arba sušaudoma 100 iš eilės susemtų apylinkės gyventojų. Kauno Ąžuolyne ir Vilniaus Katedros aikštėje kybo pakartieji. „Gerbiamas pone pilieti, / Tu jau kojomis žemės nelieti. / Ant šakos tu švieti pakabintas, / Kaip Naujosios Europos žibintas”, – ironiškai eiliavo anoniminis autorius.

VOKIEČIŲ OKUPUOTI
Hitlerinė Vokietija visiškai neketino prisiimti tautų išlaisvinimo misijos. Jai terūpėjo išplėsti „gyvybinę erdvę” germanų rasei, kuri įkūnija geriausias žmonijos dorybes, ir apvalyti užkariautą teritoriją nuo žydų – „Europos vėžio”, nes rasių kova – tikrasis istorijos proceso variklis (A. Rosenbergas). „Visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi”, – pareiškė A.Hitleris 1941 m. vasarą, įsitikinęs, kad bolševizmas jau sutriuškintas. Sudarinėjami smulkūs „liliputinių respublikų” kolonizavimo planai: deportuoti 50 % latvių ir estų, 85 % lietuvių ir įkurdinti 650 000 vokiečių – pakankamas skaičius nutautinti šiai teritorijai. Kiekvieną dieną Kaune apsigyvena po 300 vokiečių, todėl lietuviai turės išsikelti iš centro į pakraščius. Vokiečių kalba paskelbiama „tautas jungiančia kalba”, – ji yra „tarnybinė”, o lietuvių tik „leistina”. Ostlando komisarai žiūrėjo į Lietuvą kaip į karo grobį – visi krašto resursai priklauso Vokietijai; gatvėse, aikštėse, kino teatruose ir bažnyčiose jaunimas gaudomas Reicho darbo tarnybai bei Vokietijos fabrikams; nepaklusnių inteligentų, karininkų, į Lietuvą atbėgusių klaipėdiškių kontingentai siunčiami į Štuthofo, Dachau, Birkenau stovyklas. „Kas yra baisesni žudikai – bolševikai ar naciai?” – klausė 1943 m. antinacinės rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva”.

Ostlando karinė cenzūra reikalavo versti į vokiečių kalbą vos ne kiekvieną dienraščio puslapį (pradžioj vertėjavo I.Simonaitytė, paleista iš gestapo rūsių). Cenzūra leido pristatyti kas mėnesį ne daugiau kaip 2-3 knygų rankraščius, reikalaudama, kad didžioji spausdinamų knygų dalis, kaip ir teatruose statomos pjesės, būtų vertimai iš vokiečių kalbos. Lietuviška knyga išvysdavo dienos šviesą tik papirkus vokiečių cenzorių stambiu kyšiu (už vieną knygos egzempliorių l RM). Šitaip buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai”, B.Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus”, S. Zobarsko „Arti žemės”, P.Rimkūno „Kiemėnų kaimas”, K.Bradūno „Vilniaus varpai”, E.Matuzevičiaus „Audros paukščiai” ir kt.

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS PADĖTIS

Okupacijos metais Kauno arkivyskupijai, kaip ir visai Bažnyčiai Lietuvoje, teko pakelti didelių išbandymų. Nacių okupacinis režimas iš dalies atkūrė Bažnyčios teises, tačiau konfiskuoto turto negrąžino, neleido veikti religinėms organizacijoms, draudė leisti religinę spaudą. Dėl Bažnyčios teisių varžymo vokiečių okupacinę valdžią 1942 m. kritikavo vyskupas V. Brizgys (1903-1992). Arkivyskupas J. Skvireckas (1873-1959) atsisakė agituoti jaunimą stoti į vokiečių karinius dalinius. 1941-1942 metais 47 Kauno arkivyskupijos kunigai slapstė žydus. 1944 m. artėjant Raudonajai armijai, Kauno arkivyskupijos ganytojai arkivyskupas J. Skvireckas ir vyskupas V. Brizgys pasitraukė į Vakarus. Kartu su jais arkivyskupiją paliko 73 kunigai. Karo metais žuvo šeši Kauno arkivyskupijos kunigai, penki iš jų – nuo sovietų pareigūnų bei kareivių rankos.

MASINIS ŽYDŲ GENOCIDAS KAUNE

Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai. Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta >30000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta >4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo nužudyta ~9200 žydai, iš jų vaikų ~4300. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas. Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir Žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vykdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.

Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos žydų genocido (holokausto) istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Kauno apskritį nacių okupacijos metu sudarė 16 valsčių. Beveik visuose valsčių centruose (išskyrus Raudondvarį, Aukštąją Panemunę, Lapes ir Pakuonį) gyveno gana didelės žydų bendruomenės. Visos jos buvo sunaikintos iki 1941 m. rugsėjo mėn. pradžios.

Naciams okupavus Lietuvą (Kauno apskritis užimta per tris pirmas karo dienas), prasidėjo pasilikusių komunistų, komjaunuolių ir sovietinių pareigūnų persekiojimas (areštai, mušimas, šaudymas). Pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėn., Kauno apskrityje žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių-tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai), bet dėl politinių priežasčių – kaip buvusio sovietų okupacinio režimo bendradarbiai ir šalininkai. Tuo metu labiausiai nukentėjo buvę žydų tautybės komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai, dažniausiai vyrai. Visuotinis žydų persekiojimas Kauno apskrityje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos apskričių, prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn., įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Kauno apygardos (ją sudarė Alytaus, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskritys) komisaru liepos pabaigoje buvo paskirtas SA oberfiureris Arnoldas Lentzenas. Neoficialiais Statistikos valdybos duomenimis, 1941 m. sausio 1 d. Kauno apskrityje gyveno 83 161 (86,91 proc.) lietuvis ir 4363 (4,56 proc.) žydai.

Kaip žinoma, masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo jau 1941 m. birželio pabaigoje. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD 3-iojo operatyvinio būrio vado Karlo Jägerio raportą (šis būrys nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje), pirmosios didesnės žydų žudynės Kauno apskrityje buvo įvykdytos 1941 m. liepos 9 d. Vandžiogaloje. Tuomet sušaudyta 32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai ir 1 rusas komunistas. Nacistinis „žydų klausimo sprendimas“ priklausė nuo vokiečių saugumo policijos ir SD, tačiau efektyviai ir greitai šį klausimą „išspręsti“ buvo neįmanoma be lietuvių administracijos (pirmiausia policijos ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių)) pagalbos. Kaip savo ataskaitoje rašė K. Jägeris, žydų sunaikinimas „galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“.

Tačiau dar iki visuotinio išžudymo žydai buvo persekiojami kitais būdais. Pirmiausia siekta atimti iš jų pilietines ir žmogaus teises, atskirti juos nuo kitų tautybių gyventojų, vėliau sutelkti į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, konfiskuoti jų turtą ir pagaliau visiškai sunaikinti. Žydų klausimu vokiečių apygardų komisarai leisdavo atitinkamus potvarkius. Štai Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugpjūčio 4 d. išleido skelbimą Nr. 3 Kauno apygardai. Pagal šį skelbimą karo metu iš miesto pabėgusiems žydams buvo uždrausta sugrįžti į Kauno apygardą. Visiems namų savininkams ir valdytojams griežtai uždrausta priimti gyventi grįžtančius žydus. Žydams taip pat uždrausta pardavinėti, keisti ar kitokiu būdu realizuoti jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Už skelbimo nuostatų nevykdymą pagrasinta griežčiausiomis bausmėmis. Taigi nacių okupacinei valdžiai iš pat pradžių rūpėjo suregistruoti ir pasigrobti žydų turtą. Kauno apskrities viršininkas 1941 m. rugpjūčio 6 d. išsiuntė raštą visiems apskrities valsčių viršaičiams. Jame įsakė iki rugpjūčio 13 d. pranešti, kiek žydai yra nesumokėję įvairių rūšių mokesčių (valstybinių, savivaldybinių ir kt.), kiek jie skolingi kitų tautybių asmenims, bankams, kooperatyvams ir pan., kokie valsčiuje yra išlikę nenacionalizuoti (sovietų valdžios) žydų turtai: namai, ūkiai, įvairios įmonės ir namų apyvokai nereikalingas turtas. Valsčių viršaičiai atitinkamą informaciją apskrities viršininkui pateikė. Netrukus jis pranešė valsčių viršaičiams, „kad pagal Kauno Apygardos komisaro nurodymus visas likęs valsčiaus ribose žydų turtas, inventorius ir kt. pereina valsčių viršaičių žinion, kurie rūpinasi tinkamu šio turto tvarkymu bei jo apsauga“.

KRAŠTO APSAUGOS ORGANIZACIJOS

Užtikrinti gyventojų saugumą, visuomeninio ir privataus turto, miestų, miestelių ir kaimų, įvairių civilių objektų apsaugą, krašto vidaus gyvenimo rimtį, kurti šias funkcijas vykdančias struktūras ir įtraukti į jas gyventojus – šie uždaviniai iškilo pačioje karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžioje. Būtent tada tai buvo ypač aktualu: priešakiniai vermachto daliniai žaibiškai (per keletą dienų) okupavo Lietuvą, jo užnugario apsaugos dalys atsiliko, be to, jos vykdė pirmiausia karinių objektų ir komunikacijų apsaugą. Susikūrusios vokiečių karo lauko komendantūros iš pradžių savo dispozicijoje neturėjo jokios
karinės jėgos, kuri galėtų kovoti su atsilikusiais nuo savo dalinių, bandžiusiais priešintis ar paprasčiausiai plėšikavusiais raudonarmiečiais, sumaišties sąlygomis suaktyvėjusiais kriminaliniais elementais, palaikyti krašte tvarką ir rimtį.

Krašto apsaugą vykdančios struktūros iš pradžių kūrėsi stichiškai, vokiečiai šio proceso neinicijavo ir nekontroliavo. Įmonių bei įstaigų, visuomeninio ir gyventojų turto apsauga buvo stichiškai susikūrusių 1941 m. Birželio sukilėlių būrių veiklos sudedamoji dalis; kūrėsi ir specialūs jų padaliniai – apsaugos (gynybos) būriai, sudaryti iš įmonių ir įstaigų darbininkų bei tarnautojų, kariškių, studentų ir moksleivių. Jau 1941 m. birželio 23 d. Kaune tvarkai palaikyti pradėjo organizuotis plk. Liudviko Butkevičiaus vadovaujama vietinė apsauga. Jos štabas per Kauno radiją paskelbė keliolika potvarkių bei įsakymų. Viename šio štabo įsakymų nurodyta: a) visur suorganizuoti vietinės apsaugos dalinius, kurie rūpintųsi gyventojų bei valstybinio turto apsauga; b) išlikusiems nepriklausomos Lietuvos pareigūnams perimti administraciją ir policiją, kur tokių nėra, vietinės apsaugos dalinio vadovybei juos laikinai paskirti; c) Kauno apsaugai mieste paskelbta visų išlikusių karininkų ir puskarininkių mobilizacija. Vietinės rinktinės štabo pradėtą darbą perėmė Laikinoji vyriausybė, ji pertvarkė štabo veiklą. Vietinei apsaugai vadovauti vietoj plk. L. Butkevičiaus paskirtas plk. Andrius Butkūnas. Apskritai atsakingas už Kauno apsaugą tapo plk. Jurgis Bobelis, Laikinosios vyriausybės paskirtas miesto karo komendantu.
BATALIONO FORMAVIMAS KAUNE

5-asis batalionas pradėtas formuoti 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Kaune. Pirmasis įsakymas batalionui išleistas rugpjūčio 28 d.; įsakymą pasirašė bataliono vadas kpt. Juozas Kriščiūnas (tų metų spalio 9 d. jam buvo suteiktas majoro laipsnis). Formavimo pradžioje batalionas buvo vadinamas „pagalbinės policijos tarnybos batalionu“ (tų metų spalio 8 d. pavadintas apsaugos batalionu). Bataliono formavimo laikinoji būstinė Kaune buvo įsikūrusi Laisvės alėjoje Nr. 3 (buvusiuose Ateitininkų namuose). Pirmieji į 5-ąjį batalioną priimti šie karininkai: kpt. Jonas Aleksa (paskirtas 1-osios kuopos vadu), kpt. Balys Narbutas (paskirtas 2-osios kuopos vadu), ltn. Jonas Austinskas (paskirtas bataliono ginklininku) ir j. ltn. Jurgis Smilgevičius (paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu). 5-ojo bataliono štabo viršininku ir bataliono vado pavaduotoju tapo mjr. Juozas Jurkūnas. Į batalioną kasdien atvykdavo vis nauji karininkai, puskarininkiai ir eiliniai. Savanoriai važiavo į Kauną beveik iš visos Lietuvos: Kretingos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir kitų verbavimo punktų. Jie pasižadėdavo tarnauti batalione šešis mėnesius. Į 5-ąjį batalioną stojo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, patriotiškai nusiteikę eiliniai jaunuoliai. Rugpjūčio 29 d. į batalioną buvo priimti ltn. Vytautas Milaševičius (paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu) ir j. ltn. Povilas Teresas (paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu). Rugsėjo 1 d. į batalioną buvo priimti 178 savanoriai, rugsėjo 2 d. – 44, rugsėjo 3 d. – 93, rugsėjo 4 d. – dar 143 savanoriai.

Bataliono iždininku (vėliau vado adjutantu) buvo paskirtas kpt. Antanas Ruzgys (vėliau perkeltas į 7-ąjį batalioną). 1941 m. rugsėjo mėn. 5-ojo bataliono vadovybė buvo suformuota. Be anksčiau minėtų pareigūnų, vadovybėje dar buvo kpt. Balys Matulevičius (bataliono tiekimo viršininkas), kpt. Vaitiekus Steponkus (raštvedys), kpt. Jonas Daukša (3-iosios kuopos vadas).

Batalionas buvo dislokuotas buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinėse Šančiuose. Kareiviai saugojo batalionui priklausančius įvairius pastatus (kareivines, arklidę, maisto produktų rūsį, kalvę, pirtį). Sargybiniai privalėjo neleisti prie saugomų objektų civilių gyventojų ir neturinčių leidimų kareivių, saugoti nuo sunaikinimo valdišką turtą.

Bataliono kareiviai buvo aprengti Lietuvos kariuomenės uniforma ir ant rankovių nešiojo šilkinius raiščius su užrašu „Hilfspolizei“ (pagalbinė policija). Laisvu nuo tarnybos laiku kareiviai galėjo skaityti, rašyti, miegoti arba vaikščioti po miestą. Vakarinio patikrinimo nebūdavo. Drausmė batalione nebuvo griežta. Per užsiėmimus kareiviai mokėsi rikiuotės, buvo supažindinami su ginklais. J. ltn. P. Tereso vadovaujamas būrys buvo išsiųstas į Alytų saugoti sovietinių karo belaisvių. 1941 m. lapkričio pabaigoje prie 5-ojo bataliono buvo prijungta ltn. Juozo Vainausko vadovaujama atskiroji transporto kuopa (iš viso 109 vyrai). Ltn. J. Vainauskas iš pradžių buvo būrio vadu, o 1943 m. tapo 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadu.
IŠVADA

Taip, visa tai tikrai buvo, nors galbūt šiandien toks žiaurus okupantų elgesys ir tokie nehumaniški susidorojimo būdai atrodo siaubingai. Taip, visa tai išgyveno žmonės, visa tai išgyveno mūsų tauta. Buvome okupuoti ne kartą. Bet ši, vokiečių okupacija buvo šiek tiek kitokia. Iš pradžių, bevydama raudonąją armiją iš mūsų Lietuvos, ji visiems gyventojams, pogrindžio atstovams, įžiebė viltį, uždegė švieselę… Ko gero visi tikėjo nepriklausoma Lietuva, visi pajuto galimybę vėl būti laisvais. Tačiau ta viltis vos tik įsižiebusi buvo tuojau pat ir užgesinta. Vokiečiai skubiai įvedė vietinę Ostlando komisariato valdžią, pradėjo į Lietuvą siūsti vokiečius, o Lietuvos žmones gabeno į koncentracijos lagerius (Štuthofą, Dachau, Osvencimą, Oldenburgą ir kt.). Buvo žiauriai elgiamasi su žydais. Ko gero nėra didesnės bausmės žmogui, kaip būti niekinamam dėl to, kad jis vienos ar kitos tautybės, juk mes negalime pasirinkti kokios tautybės, rasės ar tikėjimo bendruomenėje norime gimti. Taip, virš mūsų valstybės buvo užslinkęs “juodas debesis”. Tikrai buvo, ir palyginti ne taip jau senai. Todėl privalome jausti didelę pagarbą tiems, kurie išgyveno tą sunkų laikotarpį, kurie nepamiršo kas esą… Turime įvertinti pogrindyje veikusių organizacijų pastangas išsaugoti valstybingumą, tautinę dvasią. Juk tik tų žmonių, jų šviesumo ir patriotiškumo dėka, šiandien savo valstybę galime vadinti Lietuva, o save – lietuviais, nepriklausomos valstybės piliečiais.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1) Arūno Bubnio straipsnis. “Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje”.

2) Viktoras Suvorovas „Diena M“.

3) A. Poltorakas „Niurnbergo epilogas“, 1968m.

4) Kauno arkivyskupijos kurijos tinklalapis. (Arkivyskupijos istorija vokiečių okupacijos metais)

Rašykite komentarą

-->