Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kauno teatrai

Autorius: Dovilė

Po 123 metus trukusios okupacijos 1918 m. vasario 16d. lietuvių tautos apsisprendimu buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Nepriklausomybės įtvirtinimas ir Lietuvos valstybingumo tarptautinis pripažinimas buvo sunkus ir sudėtingas. 1920 m. gegužės 15 d. išrinktas Steigiamasis seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika. Nepriklausomą Lietuvos Respubliką pripažino užsienio valstybės. Lietuva tapo lygiateise pasaulio valstybių bendrijos nare.

Svetimų okupacijų, karo nualintoje valstybėje svarbiausias dėmesys buvo sutelktas socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Tačiau lygiagrečiai buvo imtasi ir lietuviškos kultūros ugdymo darbo. Per visą lietuvių tautos istoriją Lietuvos valstybė pirmą kartą pati vykdė kultūros politiką, kūrė institucijas, vadovaujančias kultūriniam gyvenimui. Šioje veikloje ryškėjo valstybinės kultūrinės politikos kryptys: įtvirtinti lietuvių kalbą kaip valstybinę, likviduoti neraštingumą, įvedant privalomą pradinį mokymą, įkurti aukštąją mokyklą, skatinti meninę kūrybą įkuriant teatrą ir kt. Kultūros gyvenimo darbe buvo orientuojamasi į Vakarų Europos valstybių kultūrinio gyvenimo patirtį, stengiamasi išsivaduoti iš kultūrinio uždarumo, kurį sąlygojo ilgus dešimtmečius trukusi okupacija, kultūrinio gyvenimo varžymas.
Dramos teatrai
Dramos vaidykla parengė pirmąjį spektaklį 1920 m. gruodžio 19 d. Buvo suvaidintos H.Zudermano “Joninės”. Ši diena yra laikoma lietuviško profesionalaus dramos teatro veiklos pradžia.

Profesionalus lietuvių dramos teatras Kaune 1921-1940 m. meninių ieškojimų srityje išgyveno sudėtingą kaitos metą. Neilgą 20 metų laikotarpį teatrologai pagal kūrybinio augimo kriterijus išskiria net į 3 etapus. 1921-1928 m. buvo pirmasis teatro veiklos etapas. Tai buvo teatro augimo laikas ir kūrybinių jėgų, ir kūrybingumo proceso prasme. Teatras suformavo kūrybišką trupę, parinko repertuarą, ieškojo savo meninio braižo. Antrasis etapas – 1928-1934 m. buvo Valstybės dramos klestėjimo metai. Buvo statomos sudėtingesnės pjesės, ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, vaidybinės technikos ir emocinio išgyvenimo vienybės. Labai išaugo ir kitų dramos spektaklių komponentų – muzikos, scenografijos – vaidmuo. Tokio lygio trečiajame veiklos etape 1935-1940 m. teatrui nepavyko išlaikyti. Nors spektakliai pasižymėjo giliu psichologiškumu, bet ankstesnių metų meninių ieškojimų dvasios, sukurtų vaidmenų emocinio gilumo artistai nepasiekė.

Pirmajame teatro veiklos etape jame dirbo keli režisieriai, kiekvienas jų paliko tam tikrą pėdsaką. Labai trumpai Dramos vaidyklos režisieriumi buvo J. Vaičkus, vėliau jį pakeitė K.Glinskis, o 1924 m. į teatrą atėjo Borisas Dauguvietis (1885-1949). Kadangi Vaičkus dirbo labai trumpai, didesnės reikšmės jo veikla neturėjo. J. Vaičkų pakeitęs K.Glinskis buvo profesionalus aktorius ir režisieriumi tapo būtinybės verčiams. Jo statytuose spektakliuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne režisūriniams ieškojimams, o aktoriui. Jis dažniausiai statė lietuvių dramaturgų kūrinius, klasiką, lengvas, žaismingas komedijas. Tik toks repertuaras galėjo patraukti žiūrovus, nes kauniečiai teatrą lankė gana vangiai. Aktorė T.Vaičiūnienė apie žiūrovus rašė: ”Teatrinės publikos tuometinis Kaunas visiškai neturėjo. Miesto centre ir senamiestyje gyveno amatininkai ir prekybininkai. Jie mūsų teatru nesidomėjo ir jo nelankė. Priemiesčiai:
Šančiai, Žaliakalnis, Vilijampolė buvo darbininkų bei iš caro laikų pas žiūrovų teatrai išlikusių smulkių valdininkų rajonai. Darbininkus nuo teatro atbaidydavo dar ir didelės bilietų kainos. Saujelė inteligentijos negalėjo užpildyti tokios mažos mūsų teatro salės. Rimtesnių žiūrovų teatrai susilaukė daug vėliau, kai buvo atidarytos lietuviškos mokyklos ir universitetas”.

Kai teatro režisieriumi tapo B.Dauguvietis, spektaklių, meninis lygis gerokai ūgtelėjo. spektaklių meninis lygis gerokai ūgtelėjo. Jis paskatino nacionalinės dramaturgijos plėtotę ir j lietuvių teatro sceną atvedė 3 autorius – Maironį, V. Krėvę, Petrą Vaičiūną (1890-1959), tapusį pačiu produktyviausiu Lietuvos Respublikos laikų dramaturgu. Pataikaudamas neišprususiam žiūrovui, režisierius gana dažnai pasirinkdavo menkavertes pjeses. Kauno Šviesuomenė juokaudavo, kad Dauguvietis stato viską “nuo Goldonio iki Maironio”. Vadovaujant B. Dauguviečiui teatras didelių aukštumų nepasiekė.

Valstybės dramos suklestėjimo etapas yra siejamas su talentingo režisieriaus Antano Olekos-Žilinsko” (1892-1948) atėjimu į teatrą. Jo veikla plėtojosi dviem kryptimis – organizacine ir kūrybine. Režisierius stengėsi priimti į trupę naujus, talentingus aktorius, parinkti tinkamą repertuarą. Oleka -Žilinskas Valstybės teatre sudarė konsultacinę ir teatro repertuaro komisijas. Repertuaro komisija padėdavo parinkti pastatymams veikalus, aptardavo gautas pjeses, konsultuodavo rašytojus. A. Olekos-Žilinsko sumanymu 1931 m. buvo įkurtas Valstybės teatro Šiaulių skyrius – antrasis profesionalus dramos teatras Lietuvoje. Režisierius kvietė gastrolių kitus teatrus, užmezgė tarptautinius ryšius su užsienio valstybių teatrais.

Reikšmingiausi A. Olekos-Žinsko – režisieriaus – nuopelnai kūrybiniame teatro gyvenime. Čia jis įtvirtino rusų aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio (1863-1938) sistemą, kurios esmė yra realistinė psichologinė vaidyba, grindžiama -aktoriaus saviruoša, tobulinant vaidybos techniką ir panaudojant visas aktoriaus fizines ir dvasines savybes kuriamame vaidmenyje. Jis pakvietė garsų rusų aktorių Michailą Čechovą (1891-1955), nepilnus dvejus metus režisavusį Valstybės teatre. A. Olekos-Žilinsko darbo teatre metais buvo ugdoma nacionalinė dramaturgija, pastatyta 18 lietuviškos dramaturgijos veikalų. Jis stengėsi ugdyti režisierių pamainą. Vaidybos studijoje parengė 2 laidas aktorių, vadintu “žilinskiukais”.

Paties A. Olekos-Žilinsko spektakliai pasižymėjo gerai apgalvota režisūra. Visi pastatymo elementai – žodis, judesys, masinės scenos, scenografija, muzika – būdavo glaudžiai tarpusavyje susiję ir tarnavo vienam tikslui – kūrinio idėjai atskleisti. Visų 10 jo režisuotų spektaklių (2 iš jų muzikiniai) pastatymai buvo labai meniški. Sceninio meno viršūne tapo V. Krėvės “Šarūno” pastatymas 1929 m., kuriam tuometinė kritika negailėjo pagiriamųjų žodžių.

Režisieriaus darbo metai Valstybės teatre sutapo su ekonominės krizės laikotarpiu. Teatro spektakliai ne visada buvo pelningi. Spauda ir kai kurie Kauno kultūrinės visuomenės atstovai apkaltino A. Oleką-Žilinska, kad jis, būdamas direktoriumi, neracionaliai švaisto lėšas, o kaip režisierius “užkrėtė” teatrą bolševizmu, nes pakvietė į Kauną rusų aktorius. Kūrybinė atmosfera tapo slogi ir pirmutinis iš Kauno išvyko M. Čechovas, o neilgai trukus – ir A. Oleka-Žilinskas (1933). Tai buvo teatro ir visuomenės konflikto išviršinės priežastys. Giluminės priežastys buvo kitos ir jas labai tiksliai apibūdino B. Sruoga: “Žilinsko vadovautasai inteligentiškas teatras nesusilaukė mūsų platesnės visuomenės pritarimo. Žilinskas pasiliko svetimas. Čia, atrodo, ir glūdi jo veiklos tragiškoji paslaptis, jo darbas buvo mums per ankstyvas. Jis, atvykęs iš tokio aukšto teatralinės kultūros miesto, koks yra Maskva, atvykęs iš geriausios pasaulyje teatro mokyklos, iš karto pasiryžo duoti tai, į ką reikia ilgais dešimtmečiais augt. Jis savo veikloje visai neatsižvelgė visuomenes skonio lygmens“.

A. Olekos-Žilinsko išvykimas buvo labai didelis nuostolis Lietuvos teatrui. Po jo prasidėjo trečiasis teatro raidos etapas, kuriame spektaklių meninis lygis smuktelėjo. Teatras prarado tarp žiūrovu įgytą populiarumą. Valstybės drama pradėjo atgimti, kai į teatrą atėjo jauni režisieriai Romualdas Juknevičius (1906-1963) ir Algirdas Jakševičius (19C8-1941). Tai buvo A. Olekos-Žilinsko mokiniai, baigę režisūros studijas Maskvoje, kuri tuo metu buvo pripažinta pasauliniu teatrinio meno centru; Didelė teatro dramos trupės kūrybinė sėkmė buvo Valstybės teatre A. Jakševičiaus pastatyti J. O’Nilo “Marko milijonai”, R. Juknevičiaus režisuoti spektakliai G. Hauptmano “Prieš saulėlydį” ir M. Panjolio “Topazas”. Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje Valstybės teatro dramos trupė vėl tapo pajėgiu meniniu kolektyvu. 1920-1940 m. teatre subrendo ir vaidino garsūs aktoriai -“Ona Kurmytė (1901-1952), Petras Kubertavičius (1897-1964), Jurgis Petrauskas (1886-1977), Ona Rymaitė (1899-1950) ir kt.
Opera ir baletas

Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje nebuvo nei operos teatro, nei pajėgių muzikinių kolektyvų, koncertinio gyvenimo, visa tai reikėjo sukurti. Šia veikla užsiėmė LMKD muzikos sekcija pasiryžusi statyti operą. Į Kauną jau buvo parvykę profesionalūs dainininkai A Nezabitauskaitė- Galaunienė, Petras Oleka (1895-1975) ir svarbiausia, buvęs Peterburgo Marijos teatro solistas, Rusijos operos pirmo ryškumo žvaigždė Kipras Petrauskas (1885-1965). Buvo sudaryta Operos valdyba, pastatymui pasirinkta Dž. Verdžio “Traviata”, nes jai reikėjo nedaug solistų, pakako nedidelio choro ir orkestro, Daugiausia darbo, statant “Traviatą”, įdėjo K. Petrauskas. Turėdamas dešimties metu sceninio darbo operoje patirtį, jis mokė solistus dainuoti, aiškino jiems vaidmenų atlikimo niuansus. Parinkęs grakštesnes choro artistes, K. Petrauskas pats parengė operos trečiojo veiksmo baleto numerį. Operą režisavo K.Glinskis, orkestrui dirigavo J. Tallat-Kelpša, scenografijos autorius buvo Vladas Didžiokas (1889-1942). 1920 m. gruodžio pr. {kurta Operos vaidykla paskelbė apie būsimąjį operos spektaklį. 1920 m. gruodžio 31 d. Kaune įvyko Dž. Verdžio “Traviatos” premjera. Ši diena yra profesionalaus lietuviško operos teatro veiklos pradžia. Pagrindines partijas dainavo K. Petrauskas (Alfredas), A. Sodeika (Žermonas). A. Nezabitauskaitė- Galaunienė (Violeta) ir kt.

Apie premjerą K. Petrauskas atsiminimuose rašė: “Norinčių patekti Į ją negalėjo sutalpinti tuometinio Kauno teatro rūmai. Bilietai buvo išpirkti keliems tolesniems spektakliams. Mat, ne tik Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir net kaimų gyventojai troško pamatyti taip lauktą ir daugelio abejonėmis apipintą spektaklį. Pirmąjį rimtos, pasaulinio garso operos spektaklį, vietinių jėgų parengtą ir sudainuotą gimtąja kalba! […j Pirmojo spektaklio pasisekimą sunku atpasakoti. Vos besilaikydami ant kojų iš nuovargio ir susijaudinimo, mes nesuskaičiuojamai daug kartų turėjome eiti į sceną, kviečiami dėkingumo ir susižavėjimo pagautų žiūrovų. Scena skendėjo vainikuose, gėlių ir dovanų krepšiuose”.

Skirtingai nuo pirmojo dramos spektaklio, kurio pastatymas meniniu atžvilgiu buvo silpnas, pirmasis operos spektaklis buvo didelė sėkmė. K. Petrauskas, kurio muzikine erudicija ir skoniu abejoti netenka, taip įvertino “Traviatos” pastatymą: “… mes pastatėme operos spektakli, kuris, nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam, ilgametį patyrimą, lėšas ir įgudusį kolektyvą turinčiam teatrui”.

Lietuvos operos raidoje išskiriami 2 laikotarpiai: organizacinis – 1922-1932 m. ir menines brandos – 1933-1940 m., kai ji “tapo viena geriausiųjų Europoje”. Operos teatro veiklos pradžioje jo kūrybinės pajėgos buvo negausios. Trupė turėjo 14 solistų, 30 choristų. 36 orkestro muzikantus. Operos spektakliams statyti trūko profesionalių operos režisierių, nes operos ir dramos režisūra turi savo specifinių skirtumų. Režisieriai buvo kviečiami iš užsienio. Valstybės operos pastatymų meninis lygis labai išaugo, kai į Kauna 1928 m. iš Belgrado atvyko garsus rusu režisierius Teofanas Pavlcskis (1880-1936). Jis turėjo konkrečią meninę programą, kurią sėkmingai įgyvendino teatre, pastatydamas 8 operas: Š. Guno “‘Faustą”, Dž. Verdžio “Aidą”, Ž. Bize “Karrnen” ir kt.

Operos pastatymų meninio lygio augimą labai paskatino vyriausiojo dirigento ir operos meno vadovo Mykolo Bukšos (1869-1953) veikla. Jis ugdė operos trupės profesionalumą, lavino dainininkų ir muzikantų meninį skonį. Per trumpą laiką Bukša sugebėjo sutelkti visas teatro pajėgas – solistus, choristus, orkestrą į vieną darnų kolektyvą, operos meninis lygis labai išaugo.

Pirmuoju teatro veiklos laikotarpiu į operą atėjo tokie dainininkai kaip Antanas Kučingis (1899-1983), Marijona Rakauskaitė (1892-1957), Aleksandras Kutkus-Kutkauskas (1899-1969), Juozas Babravičius (1882-1957). Visi jie tapo Lietuvos operos žvaigždėmis. 1922-1932 m. Valstybės teatre buvo pastatyta daugiau kaip 30 klasikinio repertuaro operų. Jaunai, tik pradėjusiai savo kūrybinį kelią operos trupei, tai buvo didelis kūrybinis išbandymas, kurį ji sėkmingai įveikė, menine prasme tobulėdama. Prie operos sėkmės prisidėjo ir dailininkai scenografai, ypač M. Dobužinskis. Kultūrinio poveikio prasme Kauno operos vaidmuo buvo didelis. 3-ojo dešimtmečio pr. provincialiame Kaune buvo vienas kitas operinės muzikos gerbėjas ir teatro lankytojas. Per 10 veiklos metų Valstybės opera išsiugdė išprususį, reiklų žiūrovą.

Antruoju veiklos laikotarpiu teatro kūrybinės jėgos pastebimai sustiprėjo. Teatras pasipildė jaunais, talentingais dirigentais – Vytautu Marijošiumi, Juozu Pakalniu (1912-1948) bei jaunais dainininkais -Petronėle Zaniauskaite (1910-1986), Kaziu Gutausku (1900-1995), Juozu Mažeika (1907-1976), Aleksandra Staskevičiūte (1899-1984). Labai išaugo operos orkestro ir choro lygis, nes dauguma atlikėjų buvo Kauno konservatorijos arba Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniai.

Profesinį operos solistų meistriškumą ugdė pasaulinio garso dainininkų gastrolės. Kauno operoje dainavo garsusis F. Šaliapinas, “* gastroliavo italų dainininkė T. Menoti, estų ir latvių solistai, Maskvos Didžiojo teatro primadona M. Maksakova. Valstybės operos dainininkai tobulindavosi Vakarų Europoje.

1933-1939 m. teatre buvo pastatytos 26 operos. Kaip ir ankstesniu laikotarpiu, vyravo klasikinis repertuaras. Įvyko 3 nacionalinių lietuviškų operų premjeros: J. Karnavičiaus “Gražinos” (1933), “Radvilos Perkūno” (1937) ir A. Račiūno operos “Trys talismanai” (1936). Po M. Petrausko “Birutės”, pastatytos artistų mėgėju 1906 m., tai buvo pirmosios lietuviškos operos profesionalaus teatro scenoje.

Visuose naujausiuose operų spektakliuose dalyvaudavo K. Petrauskas, žavėdamas žiūrovus tobulu dainavimu, išraiškinga vaidyba. Apie jį F. Šaliapinas savo gastrolių Kaune metu sakė, kad tai Lietuvos Valstybes teatro pažiba. K. Petrauskas Lietuvos operos vardą 4-ajame dešimtmetyje išgarsino visame pasaulyje. Jis gastroliavo Vakarų Europoje, Lotynų Amerikoje. Europos teatruose dainavo A. Kutkus, A. Kučingis, A. Staskevičiūtė ir kt. solistai. 1937 m. J. Mažeika tapo tarptautinio jaunųjų vokalistų konkurso Vienoje laureatu ir laimėjo sidabro medalį. Lietuvos opera 4-ajame dešimtmetyje Europoje buvo aukštai vertinama. Tą liudija puikūs atsiliepimai apie spektaklius, dainininkus, jų vaidybą. Paryžiaus komiškosios operos vyriausiasis dirigentas, 1939 m. gastroliavęs Kaune, taip įvertino operos trupę: “Jūs turite puikią operą, ir esu laimingas, tuo galėdamas jus pasveikinti”13.

Profesionalios baleto trupės susikūrimas Valstybės teatre turi savo priešistoriją. Pirmasis baleto vakaras Lietuvos Respublikos laikais įvyko 1919 m. vasarį Kaune. Jame baleto numerius atliko šokėja, atvykusi iš Peterburgo ir apsigyvenusi Kaune, Olga Dubeneckienė (1891-1972). Ten ji buvo baigusi baleto studiją, šokusi teatre, rengusi koncertus. 1921 m. šokėja įsteigė savo baleto studiją. 1921-1922 m. Kaune veikė net 5 šokio mokyklos. Išlikti pavyko tik O. Dubeneckienės studijai ir jos mokiniai davė pradžią Lietuvos profesionaliai baleto trupei. 1922 m. studijos vadovė surengė pirmąjį viešą savo 6 mokinių pasirodymą. Vėliau studijos merginos dalyvaudavo operos spektakliuose, atlikdamos baleto numerius. Į Valstybės teatrą buvo priimtas Bronius Kelbauskas (1903-1974), mokęsis baleto studijoje Charkove, pirmoji profesionali lietuvių balerina Olga Malėjinaitė (1905-1939).

1924 m. Valstybės operos vadovybė pakvietė į teatrą rusų baleto šokėją ir baletmeisterį Pavelą Petrovą (1882-1936). Jis įsipareigojo statyti šokius operose. Baletmeisteris greitai savo įsipareigojimus “viršijo” ir pradėjo organizuoti savarankišką baleto trupę. Pirmiausia jis įkūrė teatre baleto studiją, į kurią pakvietė teatro šokėjas, mokines iš O. Dubeneckienės studijos, parinko fiziškai stiprių, jaunų, gabių šokiui vyrų, nes teatre vienintelis šokėjas vyras buvo B. Kelbauskas. 1925 m. Petrovas surengė pirmą viešą teatro baleto studijos mokinių koncertą, kurį Kauno žiūrovai sutiko labai palankiai. Pasisekimas P. Petrovą padrąsino ir jis ryžosi pastatyti teatre pirmąjį baletą. Pasirinktas buvo nesudėtingas baletas – L. Delibo “Kopelija”, nes jame nereikia daug šokėjų, sudėtingų dekoracijų.

Pirmasis baleto spektaklis įvyko 1925 rn. gruodžio 4 d. Nuo to laiko Lietuva turi profesionalią baleto trupę. Pagrindinius vaidmenis šoko P. Petrovas (Francas), O. Malėjinaitė (Svanilda), Stasys Dautartas (Kopelijus) ir kt. Spektaklio scenografija buvo skurdi, profesionalus vertintojas galėjo daryti priekaištus dėl šokio technikos, artistiškumo, įsigyvenimo į vaidmenį. Žiūrovai spektaklį sutiko labai šiltai, nes daugeliui jų tai buvo apskritai pirmasis gyvenime matytas baletas. Teigiamo publikos vertinimo paskatintas, baletmeisteris per porą mėnesių pastatė 3 vienaveiksmius baletus. Ir šių baletų atlikimas nepasižymėjo aukštesniu lygiu nei baleto technikos, nei menine prasme. Tai savaime suprantama, nes baleto trupė tik žengė pirmuosius savarankiškus kūrybinius žingsnius. P. Petrovas laipsniškai ugdė baleto solistus, kėlė trupės meistriškumą ir 1927 m. pastatė P. Čaikovskio “Gulbių ežerą”, kurį paprastai stato trupės, pasiekusios tam tikrą meninę profesinę brandą. Pagrindinius vaidmenis jame atliko O. Malėjinaitė (Odeta-Otilija) ir B. Kelbauskas (Zygfridas). Per savo darbo teatre metus P. Petrovas pastatė 13 baletų. Jaunai, tik žengiančiai pirmuosius žingsnius baleto trupei tai buvo didelių kūrybinių ieškojimų laikotarpis. Baletmeisteris iš Kauno teatro išvyko 1929 m. Teatro direkcija taip įvertino P. Petrovo darbą Valstybės teatre: “Ketverių metų bėgyje, būtent 1925-1929 metais, jis padare pilną baleto rekonstrukciją ir sukūrė lietuvišką baletą su dideliu Europos baleto teatro repertuaru. Per tuos ketverius metus jis pastatė 13 baletų: “Copelie”, “Spragtuką”, “Gulbių ežerą”, “Skaidrųjį paukštį”, “Silvią” ir kt. Be to, jo buvo pastatyti baletai 17 operų. Jo tarnybos metais teatre jis dalyvavo pirmuoju šokiku virš 150 kartų”.

Išvykus P. Petrovui, baleto trupės meninis lygis smuko ir keletą metų reikšmingesnių spektaklių pastatyta nebuvo. 1931 m. į Valstybės teatrą iš Vakarų Europos buvo pakviesti visame pasaulyje žinomi baleto meistrai: baletmeisteris Nikolajus Zverevas (1888-1965), solistai Vera Nemčinova (1899-1984) ir Anatolijus Obuchovas (1892-1962). N. Zverevo Kaune statomi baleto spektakliai pasižymėjo puikia šokio technika, artistiškumu. Baletmeisteris Valstybės teatro scenoje pastatė 3 pirmuosius lietuviškus baletus: J. Gruodžio “Jūratę ir Kastytį”, B. Dvariono “Piršlybas”, V. Bacevičiaus “Šokio sūkury”. Nacionalinio baleto pastatymas buvo labai reikšmingas kultūrinis įvykis. N. Zverevui vadovaujant, labai išaugo kordebaleto meistriškumas. Deja, vietiniams baleto artistams tobulėti sąlygos nebuvo palankios, nes atvykusios žvaigždės V. Nemčinova ir A. Obuchovas paprastai Šokdavo pagrindines partijas, o jie turėdavo tenkintis antraeilėmis rolėmis. Antra vertus, tokio lygio šokėjų pavyzdys buvo labai gera baleto mokykla.

1935 m. Kauno Valstybės teatro baletas sėkmingai gastroliavo Monte Karle ir Londone. Gastrolės truko keletą mėnesių. Vienas Londono laikraščių straipsnyje “Lietuviai teikia Londonui džiaugsmo vakarą” rašė: “Baletas pasižymi aukšta technika, poetišku atlikimu, prikausto žiūrovų dėmesį ir sukelia pasigėrėjimą”.

Kai garsioji baleto trijulė 1935 m. išvyko iš Lietuvos, į Valstybės teatrą buvo pakviesta baletmeisterė iš Rygos A. Fiodorovą. Tada atsirado galimybė pilniau pasireikšti teatre subrendusiems solistams: O. Malėjinaitei, B. Kelbauskui, M. Juozapaitytei, J. Jovaišaitei, Henrikui Jagminui (1912-1996). Teatre brendo ir pirmasis lietuvių baletmeisteris B. Kelbauskas, savo veiklą pradėjęs 1938 m. Jis pastatė “Kaukazo belaisvę” – paskutinįjį baletą Nepriklausomybės metais. Per 15 metų laikotarpį Lietuvos baletas susikūrė, išaugo ir sustiprėjo, tapo pripažintu, meniškai brandžiu kolektyvu.

Juozas Vaičkus

Juozas Vaičkus (1885-1935) Lietuvos teatro istorijoje užima ypatingą vietą. Jis – Skrajojamomojo teatro įkūrėjas Zastaučiuose (Mažeikių r., 1905 m. ) ir ilgametis jo vadovas. Šis teatras dirbo iki 1914 m. (I-ojo pasaulinio karo).
Pastatė 29 veikalus, suvaidino 180 kartų penkiose dešimtyse vietovių. Repertuaras ir darbo principai atitiko lietuviškų vakarų turinį ir dvasią. Būtent šiame teatre J. Vaičkus suvokė, pasak B. Sruogos, didžiąją „lietuviškų vakarų” teatro nelaimę – aktorių diletantizmą. Todėl neatsitiktinai šalia juridinių studijų Peterburgo universitete, jis įstojo mokytis į Peterburgo teatro mokyklą (1915), kurioje jo vadovu buvo rusų herojinės-romantinės teatro mokyklos atstovas, teoretikas, aktorius Jurijus Jurjevas. Šioje mokykloje tuo metu aktoriaus menas buvo laikomas svarbiausiu ir pagrindiniu teatro komponentu.

Besimokydamas universitete ir teatro mokykloje, J. Vaičkus 1916 m. iš įvairių Peterburgo mokyklų surinko norinčius vaidinti lietuvių studentus, gimnazistus, tarnautojus – didžiausią dėmesį skyrė amato apmokymui – vaidybos priemonių įsisavinimui: balsui, mimikai, grimui, improvizacijai, sceninei išvaizdai, drabužiams. Svarbiausias jo mokymo uždavinys – veikalų repeticijos.

Repetuodavo J. Vaičkaus bute. Specialių baldų neturėjo. Rekvizito taip pat. Tik J. Vaičkaus asmeninis stalas, lova, kėdė, puodelis.

1918 m. grįžęs su savo mokiniais į Lietuvą, J. Vaičkus su K. Glinskio Vilniaus studijos atstovais 1920 m. Kaune įkūrė Dramos vaidyklą (vėliau – Valstybės teatras). Čia jis režisavo pirmąjį šio teatro spektaklį – H. Zudermano „Joninės”.

1923 m. Amerikoje jis subūrė dramos teatro trupę, gastroliavo po įvairias lietuviškas kolonijas, vėliau Holivude mokėsi kino meno.

1932 m. J. Vaičkus įkūrė Lietuvoje pirmą kino ir teatro studiją, ruošėsi statyti filmą „Kražių skerdynės”.

J. Vaičkus daugiausia yra statęs lietuvių dramaturgų kūrinius: P. Petliuko-Punzevičiaus, A. Fromo-Gužučio, J. Petkevičaitės-Bitės, M. Šikšnio-Šiaulėniškio, taip pat verstines pjeses – A. Asnyko, H. Ibseno, L. Tolstojaus, S. Frankio, H. Bergstremo ir kt.

J. Vaičkaus teatras, žengęs tik pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje, atvėrė ne tik lietuvių, bet ir pasaulinio teatro istorijos ir tradicijų plėtotės perspektyvą lietuvių teatre. O jo organizuotos teatro mokyklos parengė daug gabių artistų, kurie visą savo gyvenimą pašventė scenos menui. Tai V. Dineika, O. Kurmytė, P. Kubertavičius, J. Stanulis, O. Labonaitė, P. Tendžiulytė, J. Dikinis, A. Vainiūnaitė, T. Vaičiūnienė, A. Venclauskas, P. Mačinskas ir kt.

J. Vaičkaus organizacinė ir padagoginė veikla, jo užmojai, jaunų žmonių ieškojimas, atranka ir paruošimas scenos (ir kino) menui buvo savotiškas žygdarbis. To laikotarpio sąlygos, kai iš rusų vergijos kėlėsi Lietuva, ne kiekvienam buvo suteikta, kaip sakė B. Sruoga, tokia energija, toks pasiaukojimas idėjai ir teatro menui, kokią turėjo Juozas Vaičkus. ¹ Deja, jo gyvenimo pabaiga buvo tragiška. Jis buvo tapęs bedarbiu, savo mokinių ir oficialiojo Valstybės teatro, kurį jis kadaise įkūrė, atstumtas. Tačiau, kaip tvirtino T. Vaičiūnienė, jis niekada viešai nesiskundė, „liko išdidus ir puošnus” iki gyvenimo pabaigos. ²

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra gausi J. Vaičkaus kolekcija. Joje – įvairios nuotraukos (padarytos Lietuvoje ir Amerikoje), laiškai, spektaklių programos, afišos, dokumentinė medžiaga, rankraščiai, straipsniai spaudoje, prisiminimai apie J. Vaičkų, režisieriaus pomirtinė kaukė ir kt.

Konstantinas Glinskis

1886 07 13 (25) – 1938 12 03
Konstantino Glinskio veikla susijusi su svarbiais lietuvių nacionalinio teatro raidos etapais. Jis – vienas iš pirmųjų aktorių ir režisierių, aktyviai ėmusių organizuoti lietuviškus teatro mėgėjų vakarus ir statyti spektaklius, vienas lietuvių profesionaliojo scenos meno kūrėjų – veteranų.

Atsikuriant nepriklausomai
Lietuvos valstybei ir keičiantis jos vyriausybėms, K. Glinskis nuo 1919 m. tapo pastoviu Lietuvos meno kūrėjų draugijos įsteigtos Dramos vaidyklos,o nuo 1922 m. Valstybes teatro dramos trupės aktoriumi ir režisieriumi. Nuo 1924 m. pradžios Borisas Dauguvietis perėmė iš jo pagrindinį režisūros darbą, bet aktorystėje jis liko nepakeičiamas iki pat 1938 m. ir pagal anuometinį nuostatą vaidintas dramos trupės premjeru.

Režisūroje K. Glinskis teikė pirmenybę autoriui – dramaturgui, gebėjo scenoje meistriškai įkūnyti rašytojo žodį ir bekonfliktišką veiksmą. Iš jo pastatymų pažymėtini – S. Čiurlionienės- Kymantaitės “Aušros sūnūs”, Bernardo Šo (Show) “Atskalūnas” (“Velnio mokinys”), A. Ostrovskio “Miškas” ir kt. Iš viso profesionaliame teatre yra surežisavęs per 50 pjesių ir sukūręs per 30 vaidmenų, kritikos, o ypač publikos laikytų virtuoziškais; išskirtini daugiausia komediniai vaidmenys – pvz., Žoržas Blumenas, R. Flerso ir G. A. Kajavės “Buridano asilas”, Anri E. Skribo (Scribe) “Meilės dvikova”, Henrikas Navarietis V. de Vero “Henrikas Navarietis”, bet žymūs ir dramatiniai vaidmenys – Amžinas žynys V. Krėvės “Likimo keliai”, Markizas Pora F. Šilerio (Schiller) “Don Karlas”, Stokmanas H. Ibseno “Visuomenės priešas” ir kt.

Autoritetingas K. Glinskis buvo ir kaip teatro pedagogas. Dėstė Valstybes teatro vaidybos mokykloje. Ne vienas iš ano meto mūzų teatro aktorių laikė jį savo mokytoju.
Borisas Dauguvietis
Borisas Dauguvietis – režisierius, aktorius, dramaturgas.

Lietuvių teatro istorijoje jis įsiminė ryškiais, originaliais pastatymais, išugdė nemažą būrį gabių aktorių.

Gimė 1885 m. gegužės 26 d. Biržų apskrityje, tarp Papilio ir Nemunėlio, Dauguviečių k. Mirė Vilniuje 1949 m. liepos 13 d.

Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose, trumpai Rygoje studijavo inžineriją, vėliau (1909 m.) baigė Peterburgo Imperatorišką teatro mokyklą.

1910-1920 m. dirbo įvairiuose Rusijos teatruose.

1920 m. grįžo į gimtuosius Biržus ir tris metus dirbo girininku.

1923 m. rudenį buvo pakviestas dirbti režisieriumi į Kaune veikusį Valstybės teatrą. 1924-1940 m. šiame teatre pastatė daug veikalų.

B.Dauguvietis buvo įvairialypė asmenybė. Jis mylėjo ne tik teatrą, bet ir gamtą.

Savo kūrybos gyvastimi Borisas Dauguvietis laikė nacionalinę dramaturgiją. Jis teigė, kad kiekvienas režisierius privalo turėti savo autorių. Jam tai buvo dramaturgas Petras Vaičiūnas, kurio kūrinius jis statė kiekvieną sezoną. Tai „Sudrumsta ramybė”, „Tuščios pastangos”, „Patriotai”, „Nuodėmingas angelas”. „Naujieji žmonės”, „Sulaužyta priesaika”, „Prisikėlimas”, „Auksinė gromata” ir kt.

Bendradarbiavo ir su kitais autoriais: su Kaziu Binkiu, Augustinu Griciumi, Vincu Mykolaičiu-Putinu.

Be originaliosios dramaturgijos kūrinių, statė rusų ir pasaulinę klasiką.

Borisas Dauguvietis dėstė Kauno teatro vaidybos mokykloje, mokė jaunimą aktorinio meno. Paminėtina, kad jo iniciatyva įkurtas pirmasis teatro savaitraštis „7 meno dienos”.

Pokario metais (1947-1949) B. Dauguvietis buvo Lietuvos TSR dramos teatro meno vadovas ir režisierius. Savo kūrybiniais sumanymais režisūroje ir vaidyboje siekė novatoriškumo, psichologiškai pagrįstų personažų.

Daugelio jo pastatytų tragedijų, dramų, komedijų akimirkos scenoje, aktorių sukurtų personažų išgyventi momentai įamžinti nuotraukose, kurios saugomos muziejaus fonduose. Jose yra užfiksuoti ir režisieriaus sukurtų pjesių „Žaldokynė”, „Uždavinys” ir kitų akimirkos.
A. Oleka-Žilinskas
Režisierius, aktorius, pedagogas A. Oleka-Žilinskas paliko savitą, ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos teatro gyvenime, ypač dirbdamas 1929-1935 m. Kauno teatruose.

Andrius Oleka – Žilinskas gimė 1893 01 01 Maskvoje, gydytojo šeimoje. Studijavo teisę universitete ir kartu lankė Dailės teatro studiją.

1920 m. išvyko į užsienį ir dirbo V. Kačalovo gastrolinėje bei „Šikšnosparnio” teatro trupėse Paryžiuje.

Nuo 1925 m. – Maskvos Valstybinės konservatorijos operos klasės režisierius.

1929 metais tuometinio Valstybes teatro direktorius Jurgis Savickis režisierių pakvietė dirbti į Lietuvą. Atvykęs į Kauną, A. Oleka-Žilinskas dirbo teatro vyriausiuoju režisieriumi ir direktoriumi.

Valstybės teatre pastatė V. Krėvės „Šarūną” (1929 m.), Č. Dikenso „Varpai” (1930 m.), J. Žulavskio „Sabbatai Cevi” (1931 m.), J. Bergerio „Tvaną” (1931 m.), A. de Miuse „Meile nežaidžiame” (1933 m.), S. Čiurlionienės „Riteris budėtojas” (1934 m.), Č. Dikenso „Oliveris Tvistas” (1934 m.).

Režisuojamuose spektakliuose siekė pastatymo vientisumo.

V. Krėvės „Šarūnas” buvo vienas įsimintiniausių ir žymiausių to meto spektaklių, pastatytų Valstybes teatre.

Režisieriaus darbo teatre metai buvo kūrybingiausias Valstybes teatro laikotarpis. Šiuo metu atsiskleisdavo ne tik aktorių kūrybinis savitumas, bet ir visų spektaklių dalyvių – nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo, tiek ir masinių dalyvių, dailininkų, kompozitorių svarba kūrinyje. Tai garantuodavo spektaklių sėkmę.

A. Oleka-Žilinskas dirbo ir Vaidybos studijoje. Čia jis paruošė ir išleido būrį jaunų aktorių.

1933 metais režisierius kartu su jaunų aktorių komanda įkūrė Jaunųjų teatrą, kuris susilaukė didelio žiūrovų dėmesio. Teatras pagarsėjo šiais spektakliais: H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo lūšnelė” (1933 m.) ir B. Sruogos „Milžino paunksmėje” (1934 m.). Deja, jis nesulaukė Vyriausybės paramos, todėl aktoriai ir režisierius po kurio laiko grįžo į Valstybes teatrą.

A. Oleka-Žilinskas Valstybes Operos teatre režisavo keletą operų, operečių.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko rinkinys. Jame yra žmonos Veros Solovjovos, artimųjų, grupinių nuotraukų, laiškų, programų, pakvietimų, nuotraukų iš spektaklių ir kitų dokumentų. Vertingiausia ir labiausiai lankytojų skaitoma rinkinio dalis – režisieriaus Vaidybos studijų užrašai ir laiškai. Jie atskleidžia A. Olekos-Žilinsko įvairius gyvenimo momentus ir įdomų jo asmeninį pasaulį. Šiuo fondu remiantis teatro istorijos tyrinėtojai yra parengę spaudai ne vieną straipsnį ir knygą.

Pastato istorija
Po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šiame teatre gimė profesionalios lietuvių dramos (1920 m. pastatyta H.Zudermano pjesė “Joninės”), operos (1920 m. – G.Verdi opera “Traviata”) ir baleto (1925 m. – L.Delibes baletas “Kopelija”) trupės. 1922-1925 m. vyriausybė skyrė lėšų teatro rekonstrukcijai, kuri buvo pavesta žymiausiems architektams Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui, jiems talkino konstruktorius P.Morkūnas. Modernizuota pastato išorė įgavo neobaroko išraišką, viduje padidinta žiūrovų salė iki 763 vietų, jai suteikta pasagos forma, įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė ložė, padaryta vieta orkestrui. Šios
metu buvo ypač rūpinamasi akustika. Ją aukštai vertino visi čia viešėję garsūs atlikėjai. Salės interjere V.Dubeneckiui pavyko suvienyti dvi menines tendencijas – liaudiškas formas monumentalioje architektūroje. Tautiškus tulpių, lelijų ir saulučių motyvus architektas stilizavo tuo metu populiaria Art Deco maniera. Naujieji rūmai įgijo Valstybės teatro statusą.

1930-1933 m. tapęs per ankštas naujoms scenografų idėjoms (didelės įtakos tam turėjo dailininkas Mstislavas Dobužinskis) pastatas vėl buvo rekonstruojamas. Šį kartą darbams vadovavo architektas V.Landsbergis-Žemkalnis. Pastatyti dviaukščiai korpusai į Kęstučio gatvės pusę, skirti dekoracijų dirbtuvėms, siuvyklai, sandėliams, paaukštinta scenos dėžė, išplėsti abiejų aukštų fojė, scenoje įrengtas susukamas audeklinis horizontas vietoje griozdiško gelžbetoninio, sumontuota geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu aušinimui (jei ne ji, 1931 m. teatras būtų supleškėjęs iki pamatų), padaryti nauji baldai ir ąžuoliniai laiptų turėklai.

Vėliau penkiasdešimt metų pastatas buvo naudojamas nieko nekeičiant.
“Dainos” draugija

XIX a. pabaigoje prasidėjęs tautinis sąjūdis skatino susipratusius lietuvius burtis, vienytis į kultūrines, menines draugijas bendram darbui – dainomis gaivinti ir skleisti lietuvybę, brandinti tautinę savimonę bei jausmus.

Tokią slaptą draugiją, pavadintą „Dainos” vardu 1899 m. Kaune įkūrė kompozitorius Juozas Naujalis. Iki to laiko, kol rusų valdžia oficialiai įregistravo šią draugiją (1905 m.), „Dainos” veikloje dalyvavo nedaug Kauno lietuvių, kurie dėl persekiojimų, dažnai prisidengdami bažnytinio choro vardu, rengdavo išvykas Kauno apylinkėse, Veršvų miškuose, kad galėtų pasikalbėti ir padainuoti lietuviškai.

Nuo 1905 m. prasidėjo vieša „Dainos” veikla. Tais metais kovo 5 d. Miesto teatre draugija surengė pirmąjį viešą vakarą, kuriame suvaidino Keturakio komediją „Amerika pirtyje”, J. Naujalio vadovaujamas choras padainavo keletą tautiškų dainų. Šis vakaras buvo pirmasis tautinės kultūros paviešinimas platesnei Kauno visuomenei, sukėlęs gyvą susidomėjimą ir entuziazmą. Po didelio pasisekimo, „Dainos” dalyviai savo dainomis ir vaidinimais apmirusią tautos dvasią pradėjo gaivinti ir Lietuvos kaime bei jos miesteliuose.

Iki pirmojo pasaulinio karo „Dainos” choras, styginis kvartetas, kuriame griežė smuikininkas Mykolas Leškevičius, kun. Juozas Byla, broliai Juozas ir Antanas Vokietaičiai, keletas dainininkų, dramos aktoriai surengė nemažai koncertų, literatūrinių vakarų. Draugijos pastangomis 1908 m. ir 1911 m. iš Vilniaus į Kauną buvo atvežtos Lietuvių meno parodos. Pirmosios parodos atidarymo iškilmėse paminėta „Aušros” 25 metų sukaktis.

1909 m. „Daina” pagerbė nepriklausomybės ir kultūros žadintojo dr. Vinco Kudirkos mirties 10 metų sukakties atminimą.

Draugijos iniciatyva rengiamuose vakaruose dažnai paskaitas ar referatus įvairiomis temomis skaitė dramaturgas Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis, teisės profesorius Petras Leonas, rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Buvo susirūpinta lietuviškosios dramaturgijos repertuaru. 1908 m. paskelbtas lietuviškų kūrinių, tinkamų scenai, konkursas.

„Daina” pagal galimybes stengėsi vykdyti ir visuomeninius įsipareigojimus. Gynė tuometinės valdžios nuolat varžomas lietuvių tikėjimo teises, rūpinosi lietuviškomis pamaldomis Kauno bažnyčiose, šelpė neturtinguosius tautiečius. 1907 m. sausio 6 (19) d. Dorpato universitete lietuvių studentams surengė labdaringą koncertą, 1910 m. – vakarą „Saulės” draugijos Šančių skyriaus mokyklos naudai. 1911 m. surengė vakarą-spektaklį, skirtą baudžiavos panaikinimo 50 metų sukakties paminėjimui. Surinktos lėšos buvo perduotos Šv. Juozapo darbininkų draugijai.

Vokiečiams 1915 m. okupavus Lietuvą, draugijos veikla laikinai buvo sustabdyta. 1916 m. J. Naujalio pastangų dėka, nors ir sunkiomis karo sąlygomis „Dainos” kultūrinis darbas buvo tęsiamas toliau.

„Dainos” veikla suaktyvėjo nuo 1920 m. energingojo Stasio Šimkaus, neseniai grįžusio iš Amerikos, dėka. Padaugėjo koncertų, surengtų kartu su operos solistais Kipru Petrausku, Antanu Sondeika ir kitais. Tuo metu „Daina” daugiausia rengė koncertus lietuvių kariams.

Lietuvos kariuomenei trumpam atgavus Vilnių, draugijai pavyko įsikurti Vilniuje. S. Šimkus turėjo idėją surengti lietuviškų koncertų, kuriuose skambėtų tautinės dainos, akciją Vilnijos krašte. Draugijos veiklą Vilniuje norėta pradėti dideliu, iškilmingu įkurtuvių koncertu. Įvyko pirmosios repeticijos, choras pasipildė naujais nariais, buvo dirbama su dideliu uolumu ir pasišventimu. Tačiau tai truko tik porą savaičių. Lenkams okupavus Vilnių, „Dainai” teko grįžti į Kauną.

Per visą „Dainos” gyvavimą, jos veikloje trumpiau ar ilgiau dalyvavo beveik visi žymiausieji nepriklausomos Lietuvos inteligentai, daugiausia menininkai: muzikai, dramos ir operos teatro artistai. Tarp jų kompozitoriai Juozas Naujalis,
Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas, Nikodemas Martinonis, Jonas Bendorius, operos solistai Kipras Petrauskas, Juozas Babravičius, Vladislava Grigaitienė, Adelė Galaunienė, baleto artistė Jadvyga Jovaišaitė- Olekienė, rašytojai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Liudas Gira, prelatas prof. Maironis, prelatas prof. Adomas Jakštas-Dambrauskas, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, dramaturgai G.Žemkalnis-Landsbergis, Liudas Žilinskas, dramos aktoriai Antanas Sutkus (ir režisierius), Ona Rymaitė, Aleksandras Vitkauskas, choro vadovai ir dirigentai Vincas Nacevičius, Pijus Adomavičius, Antanas Dvarionas, Juozas Karosas, Juozas Kudokas ir kt.

„Dainos” nariais buvo ir kitų profesijų žmonės. Tai archeologas, tapytojas Tadas Daugirdas, pulkinininkas Vytautas Augustauskas, Martynas Yčas, nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tubelis, medikai dr. Rokas Šliūpas, dr. J. Alekna, dr. Jonas Stonkus, pirmasis teisingumo ministras prof. P. Leonas, advokatas Romanas Chodakauskas, inžinierius Zigmas Bačelis ir kt.

„Dainos” draugija buvo viena stipriausių lietuvybės skleidėjų lietuviškos kultūros puoselėtoja ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jos pirmininkais yra buvę Antanas Pranaitis, Pranas Butkus, Klemas Prielgauskas, Jurgis Štuopis, Juozas Gaidamavičius, J. Žilevičius, J. Bendorius ir Z. Bačelis.

Nepriklausomybės laikotarpiu „Dainos” choras buvo dažnas įvairių valstybinių iškilmių, renginių dalyvis. 1922 m. „Dainos” dramos artistai susidraugavę su karių klubo artistų-mėgėjų kuopa pastatė Miko Petrausko operetę „Užburtas kunigaikštis”. 1924 m. draugija įsteigė operetės trupę. Jos režisierius Jurgis Petrauskas režisavo Sidney Jone’s operetę „Geiša”.

Tais pačiais metais „Daina” šventė savo veiklos 25-erių metų jubiliejų. Iškilmės vyko Valstybės teatre. Vakaro metu apie „Dainos” veiklą paskaitą skaitė S. Čiurlionienė, dainavo P. Adomavičiaus diriguojamas choras, solistai K. Petrauskas ir A. Galaunienė, dalyvavo dramos artistė O. Rymaitė, griežė kvartetas.

Draugijos choras dalyvavo pirmoje Lietuvos Dainų šventėje, surengtoje 1924 m. Tuometinės „Dainos” draugijos centro valdybos pirmininkas J. Žilevičius buvo vienas svarbiausių šios šventės iniciatorių. „Dainos” choras dalyvavo ir vėlesnėse Dainų šventėse.

Plėtojantis draugijos veiklai, buvo įsteigti jos skyriai ir provincijoje. Panevėžio skyrius garsėjo geru choru, Mykolo Karkos vadovaujama operete. Vien tik Kaune „Daina” vienijo per 500 narių. Kilo mintis turėti nuolatinę vietą, pritaikytą vasaros koncertams. Kauno miesto valdyba sutiko išnuomoti Vytauto kalno parką. Sutvarkius parką, 1929 m. ir 1930 m. vasaros sezono laikotarpiu buvo surengta nemažai koncertų. Juose dalyvavo J. Olekienės parengti baleto šokėjai, operos dainininkai, pučiamųjų orkestrai, cirko akrobatai, buvo rodomi filmai, rengiamos fotografijų parodos.

1933 m. gegužės 15 d. Valstybės teatre „Daina” surengė koncertą, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos Vytauto Didžiojo muziejaus statybai. Draugija rengė nemažai išvykų, ekskursijas į Kauno apylinkes, Palangą. Didesnė koncertinė kelionė buvo surengta į Latviją. 1938 m. Rygos konservatorijos salėje koncertavo „Dainos” choras, dirigavo J. Karosas. Paskutinysis koncertas nepriklausomoje Lietuvoje įvyko 1939 m. gruodžio 16 d. Karininkų ramovėje. Buvo švenčiama „Dainos” veiklos 40 metų sukaktis. Chorui dirigavo J. Kudokas, dalyvavo „Dainos” draugijos garbės nariai V. Grigaitienė ir K. Petrauskas.

Bolševikų okupacija sužlugdė tolimesnę „Dainos” švietėjišką, kultūrinę ir koncertinę veiklą, kuri, kaip matyti, iš 1928 m. įregistruotų „Lietuvos muzikos ir Dainos centro” įstatų, iki to laiko nuolat tobulėjo, buvo skatinama ir kreipiama profesionalumo linkme. Įstatuose skelbiama, kad pagrindinis draugijos tikslas – „vienyti visus mūsų muzikus ir dainininkus, kelti visuomenėje meilę prie muzikos ir dainos, skatinti ir gerinti chorus, teikti visokios paramos chorvedžiams ir bendrai rūpinti mūsų muzikų ir dainininkų būklę pagerinti…”

Daugiau negu 40 metų gyvavusi „Dainos” draugija būrė veikliausius Lietuvos inteligentus, kurie papildė mūsų tautos kultūros palikimą.
Svarbesnės datos
Lietuviškų vakarų, draugijų plitimas, jų profesionalėjimas, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę (1918), iškilo būtinybė Lietuvai įsteigti profesionalų teatrą. 1920 metų pabaigoje Lietuvių meno kūrėjų draugija, sujungus Skrajojamojo Juozo Vaičkaus teatro, Konstantino Glinskio 1919 m. Vilniuje įsteigto Teatro studijos pajėgas sukurta Dramos vaidykla (1920 m.) Kaune.

1920 metų lapkritį buvo pasirašytos pirmosios teatro sutartys su aktoriais. Jas pasirašė Juozas Staniulis, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė, Polė Tendžiulytė, Antanina Vainiūnaitė, Teofilė Dragūnaitė-Vaičiūnienė, Viktoras Dineika, Povilas Mačinskas. Pirmas spektaklis H. Zudermanas „Joninės” įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. (režisierius Juozas Vaičkus).

1922 m. teatras suvalstybintas.

Žymiausi dirbę režisieriai: Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas, Michailas Čechovas, Antanas Sutkus.

Iki II-ojo pasaulinio karo įvyko apie 170 premjerų. Į repertuarą įėjo ne tik nacionalinės, bet ir rusų, latvių ir kitų Vakarų Europos klasikų, dramaturgijos veikalai.

Iškilesni pastatymai: V. Krėvės „Šarūnas” (1929), V. Šekspyro „Hamletas” (1932), N. Gogolio „Revizorius” (1933), F. Šilerio „Marija Stiuart” (1937) ir Petro Vaičiūno pjesės „Patriotai” (1926), „Nuodėmingas angelas” (1927), „Tikruoju keliu” (1933), „Prisikėlimas” (1936) ir tt.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo aktoriai Petras Kubertavičius, Juozas Laucius, Stasys Pilka, Henrikas Kačinskas, Antanina Vainiūnaitė, Ona Rymaitė, Teofilė Vaičiūnienė, Ona Kurmytė, Jurgis Petrauskas, Viktoras Dineika, Alė Žalinkevičaitė, Vladas Sipaitis, Ona Juodytė, Mečislovas Chadaravičius ir kt. Pagrindiniai scenografai: Vladas Didžiokas, Jonas Gregorauskas, Olga Dubeckienė, Mstislavas Dobužinskis, Adomas Galdikas, Liudas Truikys, Stasys Ušinskas, Jonas Surkevičius ir kiti.

Aktorius rengė Valstybės teatro vaidybos mokykla, įsteigta 1924 metais (vadovai K. Glinskis, B. Dauguvietis, A. Oleka-Žilinskas, A. Sutkus). 1931 m. įkurtas Valstybės teatro skyrius Šiauliuose, 1935 m. iš Šiaulių perkeltas į Klaipėdą, 1940 m. įkurtas Vilniaus valstybinis teatras.

Įdomiausi Valstybės teatro Kaune fondo eksponatai – spektaklių nuotraukos nuo pirmųjų pastatymų iki 1940 metų, scenografijos ir kostiumų eskizai, išlikę Valstybės teatro foje baldai (architektas Vladimiras Dubeneckis), aktorių rūbai, paveikslai, asmeniniai daiktai, afišos, programos, dokumentai, prisiminimai.

Apibendrinimas
Kadangi 20 a. pr. Lietuvoje profesionalaus lietuviško teatro nebuvo, po Nepriklausomybės paskelbimo savo veiklą atnaujino mėgėjiškos vaidintojų trupės, vaidinusios Vilniuje. Užėmus Vilnių lenkams, jos persikėlė į Kauną.

1920 m. pavasarį LMKD teatro sekcija, subūrusi lietuviško mėgėjų teatro veikėjus, pradėjo rūpintis profesionalaus teatro kūrimu. 1920 m. grougžio mėnesį jį įsteigė Dramos vaidyklą, kuriai vadovauti buvo pavesta Juozui Vaičkui (1885-1935). Lygiagrečiai buvo įkurta ir Operos vaidykla. 1922 m. Dramos ir Operos vaidyklos buvo suvalstybintos ir veikė kaip 2 savarankiški teatrai – Dramos ir Operos. 1925 m. Dramos ir Operos teatrai buvo sujugti į vieną Valstybės teatrą. 1926 m. Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetas priėmė “Valstybės teatro įstatymą”, reglamentavusį teisinius teatro veiklos pagrindus. Priėmus įstatymą aktoriai įgijo visas valstybės tarnautojų teises: laiku gauti atlyginimą, atostogas, teisę į senatvės pensiją. Iki 1926 m. materialinė artistų padėtis buvo sunki, atlyginimai labai menki.

Nepriklausomybės metais susikūrė operos teatras, pasiekęs vieno garsiausių Europos teatrų lygį. Pradėjo savo veiklą baleto trupė, tapusi profesionaliu kolektyvu. Buvo sukurtos lietuviškos operos, baletai ir pastatyti teatro scenoje.

1918-1940 m. Lietuvos kultūriniame gyvenime nuveikta labai daug. Menų sferos kūrybinė inteligentija išsivadavo iš provincinio uždarumo ir įsiliejo į europietiškąjį meninį gyvenimą, tardama jame svarų žodį. Perfrazuojant Vytautą Kavolį tvirtinti, kad Nepriklausomybės metais lietuviai pasirodė ne tik kaip tauta, sugebanti sava valdyti, bet ir kaip tauta, sugebanti kurti.

Naudota literatūra:
• http://teatras.mch.mii.lt/

• http://www.muzikinisteatras.lt/
• Visada teatras : eil. jaunesn. amž. vaikams / Rimantas Babrauskas. – Vilnius, 1993

• Teatras : trumpa istorija / Phyllis Hartnoll. – Vilnius, 1998

• Teatras ir jo antrininkas / Antonin Artaud. – Vilnius, 1999

• Dailė, muzika ir teatras valstybės gyvenime, 1918-1998 : mokslinės konferencijos pranešimai, Vilnius 1998 kovo 26-27 d. / Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos akademija. – Vilnius, 1998

• Teatras be pasakų / Rūta Oginskaitė. – Vilnius, 2000

• Lietuvos kultūros istorijos metmenys : nuo seniausiųjų laikų iki 20 a. vid. : mokomoji knyga / Anelė Butkuvienė. – Kaunas, 2000

• Skveras prie Valstybės (dabar Muzikinio) teatro, 1929 m. : [nuotrauka] iš Alfredos Jankuvienės albumo

• Garsioji šokėjų trijulė Valstybės teatre / Aliodija Ruzgaitė

Rašykite komentarą

-->