Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kauno teatrai

Autorius: Dovilė

Po 123 metus trukusios okupacijos 1918 m. vasario 16d. lietuvių tautos apsisprendimu buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Nepriklausomybės įtvirtinimas ir Lietuvos valstybingumo tarptautinis pripažinimas buvo sunkus ir sudėtingas. 1920 m. gegužės 15 d. išrinktas Steigiamasis seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika. Nepriklausomą Lietuvos Respubliką pripažino užsienio valstybės. Lietuva tapo lygiateise pasaulio valstybių bendrijos nare.

Svetimų okupacijų, karo nualintoje valstybėje svarbiausias dėmesys buvo sutelktas socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Tačiau lygiagrečiai buvo imtasi ir lietuviškos kultūros ugdymo darbo. Per visą lietuvių tautos istoriją Lietuvos valstybė pirmą kartą pati vykdė kultūros politiką, kūrė institucijas, vadovaujančias kultūriniam gyvenimui. Šioje veikloje ryškėjo valstybinės kultūrinės politikos kryptys: įtvirtinti lietuvių kalbą kaip valstybinę, likviduoti neraštingumą, įvedant privalomą pradinį mokymą, įkurti aukštąją mokyklą, skatinti meninę kūrybą įkuriant teatrą ir kt. Kultūros gyvenimo darbe buvo orientuojamasi į Vakarų Europos valstybių kultūrinio gyvenimo patirtį, stengiamasi išsivaduoti iš kultūrinio uždarumo, kurį sąlygojo ilgus dešimtmečius trukusi okupacija, kultūrinio gyvenimo varžymas.

Dramos teatrai
Dramos vaidykla parengė pirmąjį spektaklį 1920 m. gruodžio 19 d. Buvo suvaidintos H.Zudermano “Joninės”. Ši diena yra laikoma lietuviško profesionalaus dramos teatro veiklos pradžia.

Profesionalus lietuvių dramos teatras Kaune 1921-1940 m. meninių ieškojimų srityje išgyveno sudėtingą kaitos metą. Neilgą 20 metų laikotarpį teatrologai pagal kūrybinio augimo kriterijus išskiria net į 3 etapus. 1921-1928 m. buvo pirmasis teatro veiklos etapas. Tai buvo teatro augimo laikas ir kūrybinių jėgų, ir kūrybingumo proceso prasme. Teatras suformavo kūrybišką trupę, parinko repertuarą, ieškojo savo meninio braižo. Antrasis etapas – 1928-1934 m. buvo Valstybės dramos klestėjimo metai. Buvo statomos sudėtingesnės pjesės, ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, vaidybinės technikos ir emocinio išgyvenimo vienybės. Labai išaugo ir kitų dramos spektaklių komponentų – muzikos, scenografijos – vaidmuo. Tokio lygio trečiajame veiklos etape 1935-1940 m. teatrui nepavyko išlaikyti. Nors spektakliai pasižymėjo giliu psichologiškumu, bet ankstesnių metų meninių ieškojimų dvasios, sukurtų vaidmenų emocinio gilumo artistai nepasiekė.

Pirmajame teatro veiklos etape jame dirbo keli režisieriai, kiekvienas jų paliko tam tikrą pėdsaką. Labai trumpai Dramos vaidyklos režisieriumi buvo J. Vaičkus, vėliau jį pakeitė K.Glinskis, o 1924 m. į teatrą atėjo Borisas Dauguvietis (1885-1949). Kadangi Vaičkus dirbo labai trumpai, didesnės reikšmės jo veikla neturėjo. J. Vaičkų pakeitęs K.Glinskis buvo profesionalus aktorius ir režisieriumi tapo būtinybės verčiams. Jo statytuose spektakliuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne režisūriniams ieškojimams, o aktoriui. Jis dažniausiai statė lietuvių dramaturgų kūrinius, klasiką, lengvas, žaismingas komedijas. Tik toks repertuaras galėjo patraukti žiūrovus, nes kauniečiai teatrą lankė gana vangiai. Aktorė T.Vaičiūnienė apie žiūrovus rašė: ”Teatrinės publikos tuometinis Kaunas visiškai neturėjo. Miesto centre ir senamiestyje gyveno amatininkai ir prekybininkai. Jie mūsų teatru nesidomėjo ir jo nelankė. Priemiesčiai:

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

Rašykite komentarą

-->