Studijoms.lt

Įžanga
Kas galėjo pamanyti, kad „vargo mokykla“ vėl pasikartos, tiktai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo gimtosios Lietuvos, šiaurėje, stalinizmo metų lagerių pragaruose. Tenai nebuvo mokyklų, nebuvo geriau ar blogiau apmokomų darbų. Ten buvo tik vienas tikslas – išgyventi.

Remdamiesi mūsų surinkta medžiaga stengsimės parodyti kaip mes prisimename tremtinius, kaip juos stengiamės įamžinti ir kas padėjo išlikti tiems, kuriems pavyko sugrįžti iš šaltųjų Sibiro platybių.

Atsiminimai
Mūsų karta dar gali tiesiai iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimus apie tremtį. Todėl pasinaudojome ir išklausėme pasakojimų apie šaltas Sibiro platybes. Tai, ką išgirdome negalėtų aprašyti jokie geriausi rašytojai. Šiuos pasakojimus reikia išgirsti.

Basomis reikėdavo kirsti mišką, miegoti „ledo rūmuose“… Kasti sustingusioje žemėje duobes, kad galėtų palaidoti savo giminaitį… Miegoti kuo trumpiau, nes miegant daugiau galimybių sušalt ir mirti… O kartais ir koks „draugas“ užsimano miegančio tavęs paragauti…

Manome, kad šiuos pasakojimus reikėtų įrašyti, nes kad ir kiek tūkstantmečių praeitų, juos klausantis vis tiek ištrykštų ašara… Ašara, kuri išrieda iš gailesčio, siaubo, skausmo… Pasiklausęs kelių valandų pasakojimų ir pats pradedi kitaip matyti gyvenimą…

Sunku patikėti… Pora valandų gali pakeisti žmogų… Pora valandų, per kurias papasakojama baisiausia žmonėms ištikusi tragedija, kuri kardinaliai pakeitė tų žmonių gyvenimus…

Tremtis
1941m. birželio 14-oji daugybės lietuvių atmintyje liko kaip juoda diena. Būtent tada prasidėjo masinis žmonių trėmimas gimtojo krašto. Žinoma tam niekas nebuvo pasiruošęs…

Per kelias dienas į pačius tolimiausius Sibiro kraštus buvo ištremta vos užgimusi Lietuvos inteligentija, įžymūs valstybės veikėjai (tarp jų ir prezidentas A. Stulginskis) ir ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos. Dauguma iš jų ten savo gyvenimą ir baigė…

Tą dieną vyko intensyvus žmonių gabenimas į atšiaurias Sibiro platybes – nuo pat ryto žmonės buvo vežami sunkvežimiais į geležinkelio stotis, kur jų jau laukdavo karviniai vagonai (būdos ant ratų). Jie buvo grūste prigrūsti. Būvimo sąlygos – kraupios: žmonės miegojo sėdėdami ant grindų, vieni į kitus atsirėmę. Plevėsuojant išskalbtoms vaikų palutėms vagonų languose, slinkdavo ešelonas tais pačiais keliais, kuriais caro laikais buvo gabenami mūsų proseneliai, proproseneliai, dabar seneliai. Anie buvo vadinami sukilėliais, knygnešiais, o dabar važiavo pedagogai ir „buožės“.

Vežant vagonuose darydavo kratas. Kur tik ešelonas apsistodavo ilgesniam laikui, sargybiniai lietuvius išvarydavo iš vagonų, apžiūrėdavo kišenes, drabužius, atimdavo laikrodžius, pinigus, žiedus, parkerius ir kitus vertingesnius daiktus. Atimtų daiktų jiems niekas ir niekad negrąžindavo. Maitino kelionėje taip: įmesdavo vieną kitą kepalėlį duonos ir smulkių sūdytų žuvelių, labai retai duodavo virinto vandens. Paprasto, nevirinto irgi retai gaudavo.

Iškankinti nemigos, troškulio ir alkio „pagaliau“ būdavo išlaipinti lageriuose. Tai kvadrato formos apie keturių hektarų ploto žemės sklypas, aptvertas trijų metrų aukščio stačių lentų tvora. Viršuje nutiesta spygliuota viela. Iš abiejų pagrindinės tvoros pusių eina dvi mirties zonos, kurias supa spygliuotų vielų tvoros. Kareiviai, patikrinę žmones, suleisdavo juos į lagerio kiemą ir paskirstydavo į barakus. Taip prasidėjo lietuvių „atostogos“.

II pasaulinis karas prasidėjęs Rusijai ir Vokietijai Maskvoje pasirašius Molotovo – Ribentropo sutartį pakeitė ne tik geografinės Europos, bet ir žmonių gyvenimus…

Neseniai mūsų pažystamas gavo vieną rankraštį, jį jam perdavė tūlas Balys Butrimas – Vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės karys (1941 – 1945 metai). Tai Balio sesers Onutės prisiminimai. Brolis ir Sesuo – vieninteliai gyvi likę iš kadaise gausios Butrimų giminės … Laikotarpis sutilpęs į kelis lapus, suglamžytus ir pageltusius, prisigėrusius skausmo ir ašarų, tačiau švytinčių Viltimi, Tikėjimu, Meile… Butrimų šeimos gyvenimas Rusijos okupuotoje Lietuvoje 1940 -1992 metais nesiskyrė nuo kitų pajungtų Maskvai kraštų gyvenimo: Latvija, Estija, Ukraina, Čečėnija, Gruzija, Vengrija … žiauri žmonių kasdienybė uždarytų savo pačių namuose, visais būdais naikinamų ir žudomų … . 1940 – 1957 metais kas trečias Lietuvos Respublikos gyventojas buvo nužudytas arba ištremtas. Rusijos ir Lietuvos ( bei kitų kraštų) komunistai pradėję neregėto Pasaulio istorijoje masto Genocidą/Holokaustą, kurie iki šiol išlieka nenuteisti ir nepasmerkti … Rusija iki šiol neprisiėmė nei finansinės, nei teisinės atsakomybės už 1940 – 1991 okupaciją . Gal tu, skaitytojau, būsi vienas iš tų kurie pradės teisminį procesą Hagoje arba Ženevoje – ir taip bus įvykdytas istorinis teisingumas…

Lietuvių kūryba tremtyje
Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį. Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota iki dabar, ko nesunaikino drėgmė, pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių nebesulaukė šių dienų.

Po karo poezijoje visai išnyksta Lietuvos tema, poezija nebesprendžia tautos likimo klausimų. Bet pačioje pavojingiausioje “zonoje” – Sibiro platybėse šie klausimai vis dar gyvavo, šie tremties eilėraščiai atskleidžia unikalią kūrybos situaciją. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos kūrybos instinktas, sukyla gyvybinės galios. Įdomiausia tai, kad eilėraščius rašo ne “rašto” žmonės ( poetai, mokytojai, mokslininkai ), o ir paprasčiausi beraščiai ūkininkai, darbininkai ir t.t.. Tremtinių kūryba, kaip ir liaudies daina, turi bendrą motyvą – tėvynės ilgesio, sugrįžimo į ją motyvus. Tremtinių eilėraščiai rašomi kaip liaudies dainos, kaip ir XIX a. taip ir tremtyje jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas.

Spausdinami eilėraščiai neatitinka to ką buvo sukūręs pats jų autorius, perduodant eilėraštį, jis buvo kelis kartus pataisomas, kartais net “apkarpomas” ar prailginamas. Tremtinio eilėraštis orientuotas į bendrumą: bendra lagerio patirtis, bendri atsiminimai apie Tėvynę, jos gamtą. Tai viena iš pagrindiniu priežasčių padėjusių tremtiniams išlikti. Tik lietuviškas žodis teikė norą gyventi ir kovoti.
Malda
Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei jiems laisvės troškimą, grąžink mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tie bandymai, kuriuos skyrei mūsų šaliai, te nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos išsivadavimui ir didesnei jos gerovei. Laimink viešpatie mus, kurie stojame prieš savo pavergėjus, duok mums jėgų iškęsti sunkią partizano dalią, leisk mums grįžti į namus nešant naują atgimimo ugnį. Apšviesk amžinybės šviesa tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šventasis Kazimierai, Lietuvos globėjau, laimink mus, kaip kitados stebuklingu būdu išgelbėjai Tėvynę Lietuvą. Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Motina, pavesk savo dieviškajam sūnui mūsų Lietuvą, kuri Tave myli ir globoja. Amen.

Tuometinėje tremtyje tavo prašymus galėjo išgirsti tik Dievas. Tai antroji sąlyga leidusi tremtiniui kovoti už savo gyvybę, už savo šeimos gerovę.

Malda – tai vienintelė kiekvieno tremtinio viltis, kad išauš diena, kai tėviškė bus laisva, ir tu galėsi praverti savo namų vartus.
Meldėsi už tuos, kurie negrįžo iš Sibiro platybių
Birželio 14-ąją Gedulo ir vilties diena paminėta abiejuose svarbiausiuose Kauno arkivyskupijos šventovėse – Kauno Arkikatedroje bei Šiluvos Bazilikoje.
Į pastarąją daug maldininkų iš Ukmergės, Šiaulių, Kauno, Anykščių ir kitų Lietuvos vietovių atvyko pasimelsti už tuos, kurie negrįžo iš Sibiro platybių į gimtąsias vietoves, sustiprinti savo tikėjimą ir viltį. Šiluvos šventovė birželio 14 dieną vėl prisipildė tikinčiųjų. Šv. Mišias už tremtinius ir politinius kalinius aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis, MIC, ir Juozas Preikšas, taip pat arti trisdešimties kunigų. Giedojo Šiluvos parapijos vaikų choras.

Priešais pagrindinį Šv. Marijos altorių, vasaros gėlėmis ir žaliu vainiku papuoštas, švytėjo maldininkų nešamas kryžius. Sausakimšoje bažnyčioje tikintieji lietė jį, bučiavo, klaupėsi, meldėsi.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pamoksle sakė, kad prieš 63 metus į Sibirą buvo ištremta per 130 tūkstančių Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, karininkų, puskarininkių, įvairių organizacijų narių. Be to išvežti iš tėvynės ne priešai, o patys geriausi jos vaikai. Okupantai vykdė kruopščią lietuvių tautos naikinimo taktiką. Daugelis negrįžo atgal į gimtuosius namus. Tremtiniai buvo palikti be vilties kada nors sugrįžti. Tai buvo baisiausia, kas galėjo ištikti Lietuvos žmones. Žmogus gali pakelti labai didelę kančią, tvirtino ganytojas, jeigu jis turi viltį. Tuomet žmonės nežinojo, kur jie važiuoja. Jie žinojo tik viena, kad jie niekada negrįš Lietuvon. Toje nevilties naktyje buvo tik vienas vilties inkaras, už kurio galima buvo laikytis, tikėjimas į Dievo Apvaizdą, suvokimas, kad be Dievo žinios nė plaukas negali nukristi nuo žmogaus galvos. Mūsų tautiečius lydėjo gilus pasitikėjimas ne tik Dievu, bet ir švenčiausia Mergele Marija, Dievo Motina. Trėmimo metu per kelias valandas žmonėms reikėjo susikrauti savo daiktus, tačiau jų dauguma neužmiršo nusikabinti ir pasiimti su savimi Šv. Marijos ir Jėzaus paveikslus. Sušvelnėjus okupaciniam režimui išlikusieji gyvi sugrįžo į tėvynę. Daugelis Lietuvos gyventojų neprisimena tų tremčių…

Dabar žmonės savanoriškai palieka savo kraštą. Tiesa, žmonės negalvoja, kad kitoje šalyje jų laukia badas, šaltis ir mirtis. Arkivyskupas tęsė savo mintį sakydamas, jog vien Airijoje apsigyveno apie 30 tūkstančių lietuvių. Tai tik vienoje šalyje, o kiek jų kitose šalyse? Juos gena noras susikurti geresnį gyvenimą. Dabartiniai priverstiniai tremtiniai nevyko į Sibirą… Tėvynės palikimas visada pakankamai skausmingas, o dažnai ir tragiškas. Nėra statistikos kiek suyra šeimų. Vaikai netenka ilgam vieno iš tėvų. Šie skaičiai būtų tikrai dideli.

Kalbėdami apie tremtį, negalime nepaminėti tokių žmonių, kurie yra tremtiniai savo tėvynėje. Arkivyskupas S.Tamkevičius turėjo mintyje ne tuos vargo žmones, kuriems labai sunku šiandien gyventi, bet tuos, kurie neturi vilties, nesvarbu dėl kokių priežasčių. O kad šitaip yra, liudija faktai. Pavyzdžiui, neseniai buvo labai svarbus įvykis – Lietuvos Prezidento ir Europos Parlamento (EP) narių rinkimai. Rinkimai į EP ne mažiau svarbūs, nes tie žmonės, kurie pateks į Briuselį, atstovaus mums visiems. Juos matys visas pasaulis. Tad tokią svarbią Lietuvai dieną visi Lietuvos piliečiai privalėjo, kurie nepasiligoję, eiti prie rinkimų urnų ir išreikšti savo nuomonę. Tačiau net 54 procentai rinkėjų neatėjo balsuoti, tarp kurių didelė dalis ir tikinčiųjų. Taip gali elgtis tik tas, kuriam nerūpi valstybės ateitis, jis nesijaučia esąs Lietuvos pilietis. Juk jeigu ir vėl išrinksime Prezidentu ne tą žmogų, kaip jau yra įvykę, pasaulis rodys pirštais sakydamas: kas toji tauta, kuri siekia gėrio ir gerovės, bet leidžia, kad jos gyvenimą tvarkytų įvairūs populistai, kurie nesugeba įgyvendinti savo pažadų? Apie tai šiandien, Gedulo ir vilties dieną, turime mąstyti ir svarstyti. Ačiū Dievui, sakė arkivyskupas, mes turime viltį, „jei tos vilties neturėtume, tikiu, kad šiandien mūsų čia nebūtų“. Baigdamas arkivyskupas S.Tamkevičius priminė, kad tais gūdžiais sovietų metais, kai Šiluvos maldininkams kelius užtverdavo vadinamojo „kiaulių maro“ barjerai, žmonės dar labiau pamilo Mariją ir kiekvieną mėnesį čia atvyksta su viltimi, kad Dievo Motina lydės jų ir jų artimųjų žingsnius. „Ačiū Dievui, kad turime viltį, – sakė ganytojas, – o jeigu kuris iš jūsų jaustumėte, kad tos vilties yra labai mažai, tuomet čia, Šiluvoje, prašykite, kad Viešpats išgydytų jūsų sielą, nes neviltis yra pati grėsmingiausia dvasinė liga“.

Tarp daugelio žmonių, dalyvavusių Šv. Mišiose, buvo politinis tremtinys ir kalinys, Šiluvos monsinjoras Eduardas Simaška. Rytinėje Šv. Mišių aukoje tikintieji girdėjo jo garsų, įtaigų balsą, nors jam jau visai arti 95-eri. Monsinjoras pokariu dalyvavo rezistencinėje kovoje, patyrė daug išbandymų, bet tikėjimas, stipri valia ir Dievo globa išsaugojo šį uolų kunigą mums visiems, ypač jaunimui. Stebina kunigo atmintis, aiški tartis, stiprus balso tembras. Monsinjoro gyvenimas patvirtina arkivyskupo išsakytas mintis, kad viltis suteikia jėgų, stiprybės. Linkime kunigui ir toliau skleisti tikėjimo gėrį, vesti ekskursijas, globoti jaunimą, žodžiu, būti švyturiu.

Birželio 14-osios vakarą Gedulo ir vilties dienai skirtos pamaldos vyko ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Čia Šv. Mišių liturgijai vadovavo Arkikatedros administratorius kun. Evaldas Vitulskis bei kun. Robertas Grigas. Po pamaldų vyko sakralinės muzikos bei susikaupimo vakaras, kurio metu giedojo berniukų choras „Varpelis“ (vad. Ksaveras Plančiūnas ) bei grojo to paties pavadinimo kamerinis orkestras, o aktorius Egidijus Stančikas skaitė ištraukas iš Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės Sibire rašytos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“.

Paminklo rezistentams atidengimas Telšiuose
Tėviškė – koks brangus tas žodis. Jis tuoj nukelia į pačią ankstyviausią kūdikystę, kur pradėjau savo pirmuosius žingsnius. Kur kiekviena vietelė, kiekvienas medis, kiekvienas krūmas – viskas yra taip gerai prisimenama. Tėviškė, gražiausias prisiminimas, vieta, kur suvargusi senelė grąžina į jaunystę. Šioji vieta, kur mes dabar stovime, yra tuščia dykvietė, bebaigianti apaugti beverčiais krūmais. O buvo čia mano Tėviškė – gražus žemaitiškas ūkis su dideliu gyvenamuoju namu, svirnu, įvairiais ūkiniais pastatais, kur nuo vaisių linko augalų šakos, vešlūs beržai. Bet svarbiausia – tai didelė Vasiliauskių šeima, tėvai ir net 23 jų vaikai, kurių išaugo ir linksmi buvo 18. Jų vaikai brendo, bendravo savo tarpe ir su kaimynais, dirbo ir mokėsi, ir šviesiai žiūrėjo į ateitį. Nes tai buvo Nepriklausoma Lietuva. Visa iš pagrindų pakeitė 1940-ais metais Sovietų okupacija, kurią sekė trijų metų vokiečių užgultis ir po to vėl mus prisijungė SSRS. Jeigu kiekviena okupacija atneša sunkumus, tai sovietinė okupacija atnešė baisų pragarą, prieš kurį nublanksta ir Dantės vaizduojamas Pragaras. Tai buvo visuotinis teroras, visuotinis blogis, niekšybės įsikūnijimas, su kuriuo kiekvienas, kas save laikė žmogumi, turėjo kovoti. Turbūt nerasime Lietuvoje šeimos, kuri nebūtų nukentėjusi. Ir ar ne nuostabu, kai Vakarų valstybių vyrai išdidžiai prisimindavo, kad jų kraštai kovojo prieš visokias diktatūras, kovojo už laisvę ir nepriklausomybę, kovojo už demokratiją, o po Antrojo pasaulinio karo ne tik palaikė Sovietų Sąjungą ir jos kruvinąjį diktatorių Staliną, bet ir leido jai pasirinkti visą eilę buvusių nepriklausomų valstybių, įskaitant ir Lietuvą. Tai parodė jų didžiulį moralinį nuosmukį ir visišką nužmogėjimą. Už tai ar reikia stebėtis, kad dabar tuose kraštuose vyksta toks didelis kriminalinis nusikaltimas, kuris ne tik nemažėja, bet vis dar auga.

Lietuvos partizanai išeidami į tą nelygią kovą labai gerai suprato, kas jų laukia. Ir vis tiek ėjo, nes tas sovietinis blogis buvo toks šlykštus, toks kruvinas, toks baisus, kad prieš jį reikėjo kovoti visomis priemonėmis. Kas išsakys partizanų patirtas bėdas: šaltį, badą ir alkį, šmeižtą ir visokias kitas netektis. Sovietinis priešas nebuvo kaip priešas, suprantamas kultūringame pasaulyje, sovietinis priešas buvo visapusiškas niekšybės įsikūnijimas. Jis sugautus partizanus kankino, jų kūnus mėtė turgaus aikštėse ir sekė gal kas ateis iš artimųjų apraudoti, tada pradės kankinti ir tuos artimuosius, jų gimines ir draugus. Išniekintus partizanų kūnus mėtė į senus šulinius, balas bei kitokias tam netinkamas vietas. Jei nukankindavo partizaną kur nors namuose, tie namai buvo sudeginami su jų gyventojais. Ir vis dėlto partizanai veikė visoje Lietuvoje, ir todėl jų kūnai pašventino visą Lietuvą. Nežiūrint įvairių priešiškų plepalų, partizanų kova davė daug gerų pasekmių.

Pirma: lietuvis visados gins savo kraštą, nežiūrint koks priešas ir koks jis didelis.
Antra: nekaltas kraujas bus paskata ateinančioms kartoms kovoti už Lietuvos laisvę.
Trečia: jie parodė, kad rusų atėjūnams gyventi Lietuvoje nesaugu taip pat ir rusų ateiviams atsiradusiems Vilniuje ir Klaipėdoje, kur buvo stiprios rusų kariuomenės įgulos.

Ketvirta: jie nueis į Lietuvos istoriją kaip didvyriai, kaip Naujųjų laikų Tėvynės gynėjai. Rašytojai ir poetai kurs jiems neužmirštamus veikalus. Reikia dėti visas pastangas, kad būtų surasti visų partizanų palaikai ir juos tinkamai palaidoti. Pastatyti jiems paminklus iš pastovios medžiagos, kad iš kartos į kartą jaunos motinos atvestų savo sūnus ir dukteris prie tų paminklų parodyti jiems, kaip reikia mylėti Lietuvą negailint ir savo gyvybės.

Bet su apgailestavimu turime pripažinti, kad buvo ir lietuvių išdavikų, ištikimai tarnavusių okupantui. Jei tokių nebūtų buvę, tai lietuvių tautos nuostoliai butų buvę daug mažesni. Juk didžioji stribų dalis buvo lietuviai, kurie su klasta ir ginklu kovojo prieš savo buvusius draugus, kaimynus, prieš savo gimines. Daug buvo lietuvių, kurie išskųsdavo savo artimuosius, kai kurie dirbo sovietiniam saugumui, kurie areštuotus lietuvius kankino, žudė. Pagal dabartinius davinius tokių nukankintų ir nužudytų buvo daugiau negu ištremtų į Sibirą. Tie patys lietuviai pasidaliję į grupes mums grasino, pjudė tarpusavyje. Ir tai buvo daroma, kad įgytų okupanto pasitikėjimą, kad gautų degtinės, kad galėtų pasigrobti ištremtųjų turtą. Ak, kaip žemai gali žmogus kristi.

Tiesa, dar kai kurie lietuviai dėstė mokyklose marksizmą-leninizmą ir bandė plauti jaunų žmonių protus. Matyt, kad jie tikėjo tuo, ką jie darė, nes pereitas seimas, kur LDDP turėjo daugumą, pripažino jų mokslinius laipsnius. Koks nuosmukis. Koks dvasinis nusigyvenimas. O kai jie atvyksta į užsienį, jie ginasi, kad jie ne komunistai, jie socialdemokratai. Bet socialdemokratų partija Lietuvoje veikia, tai kodėl jie ten nestoja. Jie dedasi Lietuvos patriotais, o juk partijos vadovas A. Brazauskas, tarp kitko “Vilmos” įmonėje 1989 metų spalyje taip kalbėjo. “Kuriame socializmą TSRS sudėtyje, jokio kito kelio nėra ir negali būti. Paskutiniai lozungai išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti Nepriklausomą Lietuvą mums nepriimtini.” Tokie menkystos neleido į Lietuvą sugrįžti Sibiro tremtiniams, o taip pat ir mums, pasitraukusiems nuo Stalino teroro atėmė pilietybę, neleidžia susigražinti turto, daro įvairiausias kliūtis, kad žmonės nesugrįžtų į Lietuvą ar tai iš Rytų, ar tai iš Vakarų.

Ką LDDP padarė laimėjusi rinkimus į seimą nuo 1992 iki 1996 metų, visiems gerai žinoma. Dabartinė ir ateinančios vyriausybės turės daug darbo, kol tą žalą atitaisys. Sovietinis žmogus turėdamas technikinį išsilavinimą galėjo ir padarė daug blogio. Laimė, kad jau daug žmonių tai suprato ir padarė atitinkamas išvadas. Ekonominis Lietuvos atstatymas yra labai sunkus darbas, reikalaujantis visų žmonių pastangų ir pasišventimo. Kai po pirmojo pasaulinio karo Lietuva atstatė savo nepriklausomybę, po penkerių metų Lietuvos ekonomika pasiekė prieškarinį lygį. O reikia atminti , kad kraštas karo metu buvo labai suvargintas, apiplėštas, nudegintas, o be to labai trūko išsilavinusių žmonių. Bet vieno dalyko jiems netrūko, tai noro sunkiai dirbti ir atstatyti savo kraštą.

Partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, pogrindžio darbuotojai ir t. t.. Jų kilnūs darbai ir žygiai švies, kaip didžiulis žibintas, ateinančioms Lietuvos kartoms. Tegul šis paminklas, kuris gali stovėti amžinai, būna skirtas ne vien tik Vasiliauskams, bet ir visiems, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir jos išlaikymo. Todėl visi ateikite prie jo ir jauskitės čia savi. Čia susirinks mūsų protėvių vėlės, kad nušviestų gyviesiems ateities kelią.
Trėmimų detalės

1. Trėmimų pobūdis. Trėmimai arba deportacijos – tai specifinė politinių represijų rūšis. Deportacijų, kaip represijų išskirtinis bruožas – jų administracinis (neteisminis) pobūdis ir tai, kad buvo nukreiptos ne prieš konkretų žmogų, o prieš tam tikrais išankstiniais kriterijais apibrėžtą žmonių grupę. Sprendimus dėl trėmimų organizavimo priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės vadovai, pagal NKVD-MVD ir NKGB-MGB organų iniciatyvą.

Trėmimų geografija. 1941 m. gegužės-birželio mėn. buvo įvykdytas didelių grupių gyventojų masinis trėmimas iš Sovietų Sąjungos užimtų teritorijų, kurias ji užėmė pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungos-Vokietijos paktą ir vėlesnes sutartis su Vokietija. Tai buvo jau ketvirtasis trėmimas į SSRS gilumą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Trys pirmieji buvo įvykdyti 1940 m. rytinėse ikikarinės Lenkijos valstybės teritorijose. 1941 m. trėmimų zoną sudarė Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos dalys.

3. Pasiruošimas trėmimams. Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. 1941 m. birželio 4 d. V. Merkulovo pavaduotojas I. Serovas (Serov) NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors “kompromituojančios medžiagos”: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštų valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir pan.

4. Tremiamųjų kategorijos ir kiekybiniai skirtumai. NKVD dokumentuose trėmimų operacija vadinta “socialiai svetimų elementų išsiuntimu”. Visoms šiomis kategorijoms ir represijų rūšims bendra buvo tai, kad niekas iš tremiamųjų nebuvo formaliai nuteistas. Dešimčiai tremiamųjų kategorijų buvo numatytos trijų rūšių represijos: buvimas gyvenvietėje prižiūrint NKVD, laikymas karo belaisvių lageriuose ir laikymas GULAG’o sistemos pataisos darbų lageriuose. Tačiau nutarimas dėl to, kad ištremtos ir vienaip ar kitaip represuotos turėjo būti kaip tik minėtosios kategorijos, galėjo būti priimtas tik aukščiausiu lygiu – kaip VKP(b) CK politinio biuro ir SSRS liaudies komisarų tarybos nutarimai. Šie aktai iki šiol nerasti.

5. Trėmimų vykdymas. Trėmimų ypatybė buvo ta, kad įvairios ištremtųjų pagal visas tris represijų rūšis kategorijos buvo atstovaujamos tik ištremtųjų iš Baltijos respublikų. Pirmuoju etapu visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietą. O antruoju etapu, jau telkimo punktuose, tremiamieji buvo padalijami į dvi grupes: “A grupę” (“šeimos galvos”), kuri buvo siunčiama į lagerius ir “B grupę” (“šeimos nariai”), kuri buvo siunčiama į tremties vietas.

6. Tremtinių skaičius ir sudėtis. Praktiškai žinomas visais ešelonais vežtų tremtinių skaičius. Buvo 17 ešelonų, išsiųstų iš Lietuvos: 11 ešelonų su ištremtaisiais (“B grupė”), 4 ešelonai su suimtaisiais (“A grupė”) ir 2 ešelonai su pavadintais kriminaliniais nusikaltėliais. Iš Lietuvos SSR daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, gerokai mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius – 12 832 (nustatytas 12 331 žm. likimas) žmonių. Suimtųjų skaičius 4663 žmonės (nustatytas 3915 žm. likimas). Mūsų bendras “ešeloninis” visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žm. (nustatytas 16 246 tremtinių likimas). Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Tarp tremtinių, kurių likimas nustatytas, buvo 2045 žydai (sudarė 13,5 proc. išvežtų į tremtį ir 9,8 išvežtų į lagerius), 1576 lenkai (sudarė 10,4 proc. išvežtų į tremtį ir 7,5 išvežtų į lagerius), 11 991 lietuvis (sudarė 72,7 proc. išvežtų į tremtį ir 77,4 proc. išvežtų į lagerius). Tarp tremtinių buvo 5060 vaikų iki 16 metų amžiaus (41 proc. visų išvežtų į tremties vietas).

Tremtinių likimas

1941 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleisti iš Lietuvos išvežti buvę Lenkijos piliečiai (daugiausia lenkai ir žydai).

Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte – 7 232 asmenys, arba 58,6 proc. 1942 m. 2 795 tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai, iš Altajaus krašto buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Į Komiją pateko 11,9 proc. tremtinių, į Tomsko sritį -10,6 proc. Tremtinių skaičius pasipildė 863 tremtyje gimusiais vaikais ir 24 asmenimis, savanoriškai nuvykusiais į tremtį pas artimuosius. Tremties vietose jie būdavo įtraukiami į tremtinių sąrašus ir jiems buvo taikomi tokie pat apribojimai.

1941 m. birželio 14-19 d. pagal Lietuvos NKVD sąrašus išvežti 1274 žmonės pateko į Bellagą (Karelijoje) ir Oneglagą (Archangelsko sr.). Koks buvo jų likimas, beveik nežinoma.

Nuo šeimų atskirti vyrai pateko į įvairius lagerius – Karlagą, Vorkutlagą (Komijos ASSR), Siblagą (Kemerovo sr.), Sevurallagą (tuomet – Sverdlovsko sr.) ir Kraslagą (Krasnojarsko kr., Rešiotų m.), Norillagą. Atgaline data jiems sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD Ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius ir už akių nuteisti 5-25 metams laisvės atėmimu, kai kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas.

Iš tremtinių 33,59 proc. grįžo į Lietuvą (40,3 proc. išvežtų į tremties vietas ir 12,5 proc. išvežtų į lagerius), 26,52 proc. – žuvo tremties ir kalinimo vietose (17,6 proc. išvežtų į tremties vietas ir 54,5 proc. išvežtų į lagerius) ir beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas (42,1 proc. išvežtų į tremties vietas ir 33 proc. išvežtų į lagerius).
Trėmimų pasekmės

1. Represijos buvo nukreiptos ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt.;

2. Trėmimai vienodai palietė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu nukentėjo žydų bendruomenė- ištremta apie 1 proc. bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).

3. Trėmimai ypatingai įtakojo padėtį Lietuvoje – tūkstančių žmonių išvežimas ir informacijos apie tremtinių likimą nebuvimas (dėl prasidėjusio karo) leido trėmimus vertinti kaip fizinį išvežtų žmonių naikinimą. Vokiečių okupacijos sąlygomis trėmimų faktas buvo panaudotas skleidžiant visuomenėje nacionalsocializmo doktrinas, skatinant tautinio nepakantumo nuotaikas ir atsakomybę už trėmimus perkeliant žydų bendruomenės atstovams.

4. Tremtinių išvežimas į netinkamas gyvenimui vietoves, dėl ko dalis jų mirė arba žuvo, vertintinas kaip genocido nusikaltimas arba nusikaltimas žmoniškumui.
Statistika
1940–1941 m. iš Utenos rajono į šiaurines ir rytines Rusijos vietoves ištremti 335, išvežti į lagerius 145 gyventojai. Traukdamiesi Raudonosios armijos kariai nužudė 15 gyventojų, žuvo 9 sukilėliai, 1941 m. kovoję su besitraukiančia Raudonąja armija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš Utenos kalėjimo išlaisvinti 28 kaliniai. 1945–1953 m. ištremti 2597 gyventojai. Iš jų: 300 mirė tremtyje, 2145 – grįžo į Lietuvą, 34 liko tremties ir kitose vietose, 118 – likimas nežinomas.

Tremtinių sąrašus pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, tikslino Balys Juodzevičius. Suvestinius duomenis atsiuntė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos skyrius. Gediminas Isokas iš kelių sąrašų darė 1940–1941 m., 1945–1953 m. tremtinių sąrašus, nes duomenys ankstesnės Utenos apskrities. Vietovardžiai ir pavardės ne visada tikslios. Kartais sąrašuose minimi kaimai, kurių nėra arba jų pavadinimai klaidingi, todėl tų vietovių tremtiniai neįtraukti.
1944 m. gruodžio mėnesį nužudyti 2489 žmonės.
1944 – 1945 m. į kariuomenę mobilizuota 82000 lietuvių; iš jų prievarta paimti 46674 žmonės.
1946 -1952 m. Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis.
1948 ir 1951 m. lietuviai sudarė net pusę SSSR tremiamų žmonių.

Ypatinguosiuose GULAG`o lageriuose lietuviai buvo antra arba trečia pagal gausumą tautinė grupė – dešimtadalis visų kalinių.

1945 – 1952 m. žuvo apie 20000tremtinių, iš kurių apie 5000 buvo vaikai.

Kartu su 1941 m. tremtiniais žuvo apie 28000 žmonių.

Bendras sovietinio genocido ir teroro aukų skaičius – 450000 žmonių, arba kas trečias suaugęs lietuvi