Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tremtis

Autorius: Miroslavas

Įžanga
Kas galėjo pamanyti, kad „vargo mokykla“ vėl pasikartos, tiktai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo gimtosios Lietuvos, šiaurėje, stalinizmo metų lagerių pragaruose. Tenai nebuvo mokyklų, nebuvo geriau ar blogiau apmokomų darbų. Ten buvo tik vienas tikslas – išgyventi.

Remdamiesi mūsų surinkta medžiaga stengsimės parodyti kaip mes prisimename tremtinius, kaip juos stengiamės įamžinti ir kas padėjo išlikti tiems, kuriems pavyko sugrįžti iš šaltųjų Sibiro platybių.

Atsiminimai
Mūsų karta dar gali tiesiai iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimus apie tremtį. Todėl pasinaudojome ir išklausėme pasakojimų apie šaltas Sibiro platybes. Tai, ką išgirdome negalėtų aprašyti jokie geriausi rašytojai. Šiuos pasakojimus reikia išgirsti.

Basomis reikėdavo kirsti mišką, miegoti „ledo rūmuose“… Kasti sustingusioje žemėje duobes, kad galėtų palaidoti savo giminaitį… Miegoti kuo trumpiau, nes miegant daugiau galimybių sušalt ir mirti… O kartais ir koks „draugas“ užsimano miegančio tavęs paragauti…

Manome, kad šiuos pasakojimus reikėtų įrašyti, nes kad ir kiek tūkstantmečių praeitų, juos klausantis vis tiek ištrykštų ašara… Ašara, kuri išrieda iš gailesčio, siaubo, skausmo… Pasiklausęs kelių valandų pasakojimų ir pats pradedi kitaip matyti gyvenimą…

Sunku patikėti… Pora valandų gali pakeisti žmogų… Pora valandų, per kurias papasakojama baisiausia žmonėms ištikusi tragedija, kuri kardinaliai pakeitė tų žmonių gyvenimus…

Tremtis
1941m. birželio 14-oji daugybės lietuvių atmintyje liko kaip juoda diena. Būtent tada prasidėjo masinis žmonių trėmimas gimtojo krašto. Žinoma tam niekas nebuvo pasiruošęs…

Per kelias dienas į pačius tolimiausius Sibiro kraštus buvo ištremta vos užgimusi Lietuvos inteligentija, įžymūs valstybės veikėjai (tarp jų ir prezidentas A. Stulginskis) ir ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos. Dauguma iš jų ten savo gyvenimą ir baigė…

Tą dieną vyko intensyvus žmonių gabenimas į atšiaurias Sibiro platybes – nuo pat ryto žmonės buvo vežami sunkvežimiais į geležinkelio stotis, kur jų jau laukdavo karviniai vagonai (būdos ant ratų). Jie buvo grūste prigrūsti. Būvimo sąlygos – kraupios: žmonės miegojo sėdėdami ant grindų, vieni į kitus atsirėmę. Plevėsuojant išskalbtoms vaikų palutėms vagonų languose, slinkdavo ešelonas tais pačiais keliais, kuriais caro laikais buvo gabenami mūsų proseneliai, proproseneliai, dabar seneliai. Anie buvo vadinami sukilėliais, knygnešiais, o dabar važiavo pedagogai ir „buožės“.

Vežant vagonuose darydavo kratas. Kur tik ešelonas apsistodavo ilgesniam laikui, sargybiniai lietuvius išvarydavo iš vagonų, apžiūrėdavo kišenes, drabužius, atimdavo laikrodžius, pinigus, žiedus, parkerius ir kitus vertingesnius daiktus. Atimtų daiktų jiems niekas ir niekad negrąžindavo. Maitino kelionėje taip: įmesdavo vieną kitą kepalėlį duonos ir smulkių sūdytų žuvelių, labai retai duodavo virinto vandens. Paprasto, nevirinto irgi retai gaudavo.

Iškankinti nemigos, troškulio ir alkio „pagaliau“ būdavo išlaipinti lageriuose. Tai kvadrato formos apie keturių hektarų ploto žemės sklypas, aptvertas trijų metrų aukščio stačių lentų tvora. Viršuje nutiesta spygliuota viela. Iš abiejų pagrindinės tvoros pusių eina dvi mirties zonos, kurias supa spygliuotų vielų tvoros. Kareiviai, patikrinę žmones, suleisdavo juos į lagerio kiemą ir paskirstydavo į barakus. Taip prasidėjo lietuvių „atostogos“.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->