Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?

Autorius: Petras

1941m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijije ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti. Vežė liaudies mokytojus, gimnazistus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t. t. Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarskio ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti. Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus.

Per masinius trėmimus iš Lietuvos buvo išvežti 16 989 asmenys, iš jų 12 331 – į tremtį, 3915 – į lagerius, 743 – į Gorkio ir Sol Ilecko kalėjimus. Prieš šiuos trėmimus iš Lietuvos buvo išvežta dar 4553 žmonės.

Maždaug trečdalis jų mirė dėl nepakenčiamų sąlygų. Tremtiniai yra žmonės prievarta išvežti iš namų, tačiau kūryba nėra benamė, ji pati yra namai, neleidžiantys pamiršti kas esi ir kuo turi būti.

Martyno Jankaus istorija
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Martynas Jankus su šeima iš Klaipėdos persikraustė gyventi į Bitėnus. Du jo sūnūs buvo mobilizuoti į karą. Kadangi M. Jankus rusams buvo žinomas kaip lietuviškų kontrabandinių knygų leidėjas. 1915 m. sovietų kareiviai įsiveržę į Bitėnų kaimą, suėmė Jankų bei kitus jo šeimos narius ir išgabeno į Samaros guberniją (anapus Volgos upės).

1917 m. pavasarį ten apsilankė iki 1917 m. demokratinėje spaudoje bendradarbiavęs, vėliau komunistu tapęs Zigmas Valaitis. Jis išvežė M. Jankų ir jo šeimą į Saratovo miestą. Saratove susirinkę Mažosios Lietuvos lietuviai nutarė siųsti delegaciją į Petrapilį, kad iš Rusijos valdžios išsireikalautų leidimą grįžti į tėvynę. Martynas Jankus balsų dauguma buvo išrinktas delegacijos pirmininku.

Petrapilyje M. Jankui daug padėjo Mažosios Lietuvos tremtinių globotoja Felicija Bortkevičiutė ir Švedijos konsulas. Jie buvo sudarę planą, pagal kurį vokiečiai būtų turėję paleisti iš nelaisvės Didžiosios Lietuvos lietuvius, o rusai – ištremtus Mažosios Lietuvos lietuvius.

Vokiečiai su planu nesutiko, tvirtindami, kad dauguma lietuvių Vokietijoje pasiliko kaip darbininkai.

Išėjus iš kalėjimo ir grįžus į Bitėnus, M. Jankui pragyventi buvo nepaprastai sunku: nebuvo duonos, nes vokiečiai jam neišdavė maisto kortelių, tad jis tenkinosi gerų žmonių pagalba. Negana to, du namai ir visas jo turtas buvo sunaikinti. Atlyginimo, kaip gaudavo kiti gyventojai, M. Jankui nedavė. Vienas jo sūnus buvo prancūzų nelaisvėje, antras žuvo fronte nuo granatos, trečias sūnus ir tėvas mirė Rusijoje. Padėtis pagerėjo, kai grįžo 3 M. Jankaus dukros. Tada jis iš Tilžėje gyvenančio Sakučio pasiskolino pinigų, nusipirko karvę ir taip galėjo savo šeimą nors šiek tiek išmaitinti. M. Jankaus mirties data nežinoma.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->