Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Kas padėjo tremtiniams išlikti gyviems?

Autorius: Kazys

Birželio 14-oji diena daugybės lietuvių atmintyje liko kaip juoda diena. Tai buvo pirmoji masinių deportacijų diena, pirmasis masinis gyventojų trėmimas iš gimtojo krašto. Niekas tam nebuvo pasirengęs, niekas net neįsivaizdavo, kad galėtų būti taip baudžiami niekuo nenusikaltę taikūs gyventojai.

Tą dieną vyko intensyvus žmonių gabenimas į atšiaurias Sibiro platybes – nuo pat ryto žmonės buvo vežami sunkvežimiais į geležinkelio stotis, kur jų jau laukdavo karviniai vagonai (būdos ant ratų). Jie buvo grūste prigrūsti. Būvimo sąlygos – kraupios: žmonės miegojo sėdėdami ant grindų, vieni į kitus atsirėmę. Plevėsuojant išskalbtoms vaikų palutėms vagonų languose, slinkdavo ešelonas tais pačiais keliais, kuriais caro laikais buvo gabenami mūsų proseneliai, proprosenelai, dabar seneliai. Anie buvo vadinami sukilėliais, knygnešiais, o dabar važiavo pedagogai ir „buožės“.

Vežant vagonuose darydavo kratas. Kur tik ešelonas apsistodavo ilgesniam laikui, sargybiniai lietuvius išvarydavo iš vagonų, apžiūrėdavo kišenes, drabužius, atimdavo laikrodžius, pinigus, žiedus, parkerius ir kitus vertingesnius daiktus. Atimtų daiktų jiems niekas ir niekad negražindavo. Maitino kelionėje taip: įmesdavo vieną kitą kepalėlį duonos ir smulkių sūdytų žuvelių, labai retai duodavo virinto vandens. Paprasto, nevirinto irgi retai gaudavo.

Iškankinti nemigos, troškulio ir alkio „pagaliau“ būdavo išlaipinti lageriuose. Tai kvadrato formos apie keturių hektarų ploto žemės sklypas, aptvertas trijų metrų aukščio stačių lentų tvora. Viršuje nutiesta spygliuota viela. Iš abiejų pagrindinės tvoros pusių eina dvi mirties zonos, kurias supa spygliuotų vielų tvoros. Kareiviai, patikrinę žmones, suleisdavo juos į lagerio kiemą ir paskirstydavo į barakus. Taip prasidėjo lietuvių „atostogos“.

Pirmiausia suvarydavo į pirtį, išmaudydavo. Kalinai suguldavo ant gultų, kurie buvo dviejų aukštų – paprastų lentų grįstai, nei pagalvės, nei čiužinio. Kas atsiveždavo kokį maišelį, tai to laimė, o kas ne – kumštis po galva.

Maistas, kurį gaudavo kaliniai, nekompensavo darbo. Jis blogas, nekaloringas: trūko baltymų, riebalų, vitaminų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Darbas sunkus: kasti smėlį ir vežti geležiniai karučiais, pilti naujam geležinkeliui pylimą, kirsti medžius, štabeliuoti. Visa tai prašosi stiprių rankų, o čia išsekę žmonių šešėliai. Jei lageris ir gaudavo kiek riebalų ar kito vertingesnio maisto, tai buvo kam jį suvalgyti. Taigi peršasi mintis, kad kalinių gyvybe buvo rūpinamasi tik tiek, kiek ji reikalinga darbui. Tačiau koks maistas, tokia ir jėga. Visi kaliniai pradėdavo silpti. Pusė jų atsidurdavo ligoninėse. Prasidėdavo ligos, kurias kaliniai vadindavo „etatinėmis“ – nusilpimas, išsekimas, tinimas, dizenterija, pelagra, cinga ir dar viena, kurios vardo kaliniai nežinodavo. Būtent: ligonis ar dėl nervų, ar dėl ko kito verkia, šaukia savo šeimą, dejuoja ir miršta. Lengviausiai mirdavo nuo išsekimo – kenčia alkį, kol nusilpsta ir tada lengvai „užgęsta“.

Tie, kurie susikraustydavo į virtuvę, kepyklą, kitas sotesnes vieteles sudarė lyg ir aukštesnį luomą, o darbininkai – darbo klasę. Sotesnis luomas pradėjo per spekuliantus supirkinėti iš kalinių vertingesnius daiktus: auksinius žiedus, laikrodžius, kostiumus, paltus ir kitas vertybes už pavogtus virtuvėje iš tų pačių kalinių maisto produktus. Aišku, kad kaliniai darbininkai nuo alkio pradėdavo silpti, atiduodavo viską už kaušelį sriubos, gabalėlį duonos, žuvies ir kt. Ir vis tiek silpo ir mirė, o sotieji glemžė, ką nutvėrę. Mirusiųjų palikimu daugiausiai naudojosi nesąžiningi gydytojai ir sanitarai. Buvo, žinoma, ir gerų sąžiningų gydytojų, kurie savo medikamentais gydė tautiečius ir ramino žodžiu.

1953 metais, kai tik Stalinas mirė, viskas pradėjo keistis. Panaikino teisminę „troiką“. Kur tai matyta, kad „demokratiškiausioje“ pasaulio socialistinėje valstybėje milijonai žmonių suvaryti už spygliuotų vielų. Pradėjo peržiūrėti bylas ir leisti grįžti į savo tėvynę. Vis tik kaip keliolika metų lietuviai tremtiniai galėjo išlikti tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis! Jiems giminės siųsdavo siuntinius, dovanas. Tai būdavo didelė materialinė ir moralinė parama. Kas gaudavo siuntinių, tas buvo laikomas laimingu. Jie labai pagerindavo kalinio mitybą. Tarp siuntinių būdavo ir pinigų, vaistų ir dar įvairių praktiškų dalykų, kurie padėdavo kaliniui išgyventi.

Ilgainiui gerėjo kultūriniai lagerio reikalai. Veikdavo skaityklos, kuriuose netgi galėdavo aptikti lietuvių literatūros. Atsirado saviveikla, susiburdavo orkestrai, bendraminčiai. Ši saviveikla padėjo lietuviams suartėti, bei taip sustiprinti norą grįžti į tėvynę. Kiekvienas tremtyje buvęs lietuvis nė akimirkai nebuvo pamiršęs Lietuvos, nes žinojo, kad jo ten laukia taip mylimi gimines, šeimos nariai, draugai, bei visa kas jam brangu.

Rašykite komentarą

-->